Norėčiau paklausi, ar važiuoti „zuikiu" - tai vagystė? 17 metų, Kaunas
Jėzus mėgdavo į klausimą atsakyti klausimu, kadangi tai padeda atrasti atsakymą. Tad paklausiu ir aš: „Ar norėtumei, kad buhalterė į tavo sąskaitą pervestų pusę tau priklausančios stipendijos ar atlyginimo, o kitą pusę pasiliktų sau, manydama, kad esi jos nevertas arba kad išgyvensi ir taip? Ar nevadintumei to vagyste ir nedėtumei pastangų atstatyti teisingumą? O jei vieną rytą atradęs savo ar tėčio automobilį be ratų, ar nevadintumei to vagyste?
Koks gi čia ryšys su visuomeniniu transportu? Tiesioginis. Pirkdami važiavimo bilietus, mokame atlyginimą vairuotojams ir kitam šią paslaugą užtikrinančiam personalui, remontuojame autobusų, troleibusų gedimus, keičiame padangas ir t.t. Važiuodami be bilieto viso to nedarome - paslauga pasinaudojame, o jos teikėjo nustatytos kainos nesumokame. Tokiu būdu pasisaviname paslaugą, arba, paprasčiau tariant, apvagiame.
Greičiausiai dvejonės, ar važiuoti zuikiu yra vagystė ar ne, kyla dėl šios paslaugos smulkumo - kas gi čia tokio pavažiuoti du sustojimus be bilieto ...? Tačiau jei tai tikrai būtų menkniekis, tuomet tiesiog eitume tuos du sustojimus pėsčiomis ir nesižvalgytume autobuso.
Dar aiškiau šį vaizdą pamatome, kai jį išdidiname iki kur kas solidesnių transporto paslaugų. Kai ketiname kur nors skristi lėktuvu, važiuoti traukiniu ar tolimųjų reisų autobusų, pirmiausia pasirūpiname bilietu, nes šių paslaugų teikėjai tikrai nesileis apvagiami. O koks gi skirtumas tarp visuomeninio transporto ir kitokio transporto paslaugų? Iš esmės - jokio. Tik tiek, kad dėl didesnio keleivių srauto autobusų-troleibusų parkai fiziškai nepajėgūs sugaudyti visų „zuikių". Tad jei važiuojame, susimokėkime - nevokime.
Pastorius Mindaugas Sakalauskas
