Perskaičiau Neale Donald Walsch knygą „Pokalbiai su Dievu“, ir ji man sukėlė prieštaringų minčių... Autorius tiki reinkarnacija, ateiviais, tiki, kad mes visi esame Dievai, tik mus įtikino, kad gimėme nuodėmėje (136 psl.). Autorius turbūt išpažįsta induizmą.
Biblija parašyta viena, tad kodėl tų religijų tiek daug? Kas kaip nori, tas taip tiki... Vieni krišnaistai, kiti jehovistai, treti turi dar kitą religiją ir kiekvienas gina savo tikėjimą. Kuri religija yra tikriausia? Kodėl žmonės renkasi skirtingas religijas, jei Biblija ir jos tiesos yra visiems vienodos?
Sveiki, jūsų minimos knygos skaityti neteko, tačiau prieš keletą metų, kai apie N. D. Walsch dar nebuvau nieko girdėjęs, knygyne pavarčiau jo knygą. Jau bevartant ir paskaitinėjant atskiras pastraipėles, kaip jūs sakote, jos sukėlė prieštaringų minčių, tad... knygą padėjau atgal. Visgi galėčiau parekomenduoti paskaityti Holgerio Lahayne straipsnį „Pokalbiai su Dievu - neįtikinantis dialogas“ - čia daugiau sužinosite apie patį autorių, jo knygose dėstomas jo pažiūras: http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-644.htm
Bandant atsakyti į klausimą, kodėl šalia biblinio tikėjimo egzistuoja daugybė kitų tikėjimų, kodėl kažkada vieni juos kūrė, o kiti šiandieną juos renkasi, giluminę priežastį turbūt nusako šie Šventojo Rašto žodžiai: „Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisumu. Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai apreiškė. Jo neregimosios ypatybės - Jo amžinoji galybė ir dievystė - nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie nepateisinami. Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. Vadindami save išmintingais, tapo kvaili. Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus. Todėl Dievas per jų širdies geidulius atidavė juos neskaistumui, kad jie patys terštų savo kūnus. Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir garbino kūrinius bei tarnavo jiems, o ne Kūrėjui, kuris palaimintas per amžius. Amen!“ (Rom 1, 18-25).
Kaip matome, jau nuo pat pasaulio sukūrimo (kai dar neegzistavo jokia religija) tikrasis, gyvasis, vienintelis Dievas buvo ir, žinoma, tebėra žmonėms aiškiai suvokiamas. Dievas nėra žmonijai uždengtas, neįmanomas pažinti - ji intuityviai įžvelgia ir pažįsta savo Kūrėją. Visgi, žmogus tą suvokimą užgniaužia, nenusižemina, negarbina ir nedėkoja, bet mieliau pasitelkia savus išvedžiojimus apie dievybę, išranda, susikuria savus dievus. Taigi išdidus žmogus nusigręžia nuo tiesos ir pasirenka melą, vietoj Kūrėjo ima dievinti kūrinius. Toks paaiškinimas, manau, tiksliai nusako pačių įvairiausių religinių ir ideologinių sistemų susiformavimo šaknį.
Taip jau surėdytas žmogus: jis linkęs tikėti kažkuo aukštesniu už save, tam kažkam save pavesti, tikėtis antgamtinės globos. Tad paneigęs tikrąjį Dievą, ir vis dėlto suvokdamas esąs pažeidžiamas ir nesaugus, žmogus savo jėgomis puola kurti sau atramas, sudievindamas tai, kas visai nedieviška.
Įdomu tai, kad beveik visos religijos yra etnocentriškos, t. y. didžiąja dalimi atspindinčios kultūros, kurioje gyvuoja, veidą - tos visuomenės vertybes, reikmes. David'as W. Shenk'as knygoje „Pasaulio dievai“ pastebi: „Antropologai vienu balsu tvirtina, kad visos bendruomenės linkusios suformuoti Dievą arba dievus pagal savo pačių bendruomenės vaizdinį. „Тoks faktas, kad dievai ne ką pranašesni už jiems besilenkiančius garbintojus, patvirtina, jog jie viso labo pačių garbintojų kūrybos vaisius. Žmogus negali pranokti savęs, tad ir jo dievai, religija būtinai bus panaši į jo turimą pasaulėvaizdį, bus jo apriboti.“
Kitaip yra su tikėjimu į Dievą Kūrėją, Gelbėtoją, Gerąjį Ganytoją. Tai Jis imasi iniciatyvos ieškodamas žmogaus ir jam apsireikšdamas, o ne žmogus jį susikuria. Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas nėra sukurtas, bet pats yra visa ko Kūrėjas, amžinas - nuo amžių ir per amžius esantis, visagalis, tobula meilė, kuri Kristaus, Dievo Sūnaus, asmenyje pasiaukoja dėlei prarastųjų, kad išplėštų juos iš neišvengiamos pražūties, vietoj jos dovanodama nesibaigsiantį pomirtinį palaimintą buvimą šalia savęs.
Tiek paminėti, tiek daugybė nepaminėtų ypatumų krikščionybę išskiria kaip universalią, žmogaus kūrybines galias akivaizdžiai pranokstančią (tai kalba ne sukurtos, o paties Aukščiausiojo inicijuotos religijos labui) religiją.
Pastorius Mindaugas Sakalauskas
