Sveiki, rašau Jums, nes nežinau, kaip išsikapstyti iš to liūno, kuriame dabar esu... Jau ilgą laiką lankau bažnyčią, tikrai jaučiau Viešpaties meilę kiekvieną akimirką, o dabar viskas pasikeitė...
Aš pradėjau rūkyti, gerti, vaikščioti į pasimatymus... Giliai viduje suprantu, kad tai yra didelė nuodėmė, bet kaip iš jos išlysti? Prašau, padėkit!!
Agata, 20 m., Ukmergė
Brangi Agata, skaitant tavo užrašytas mintis prisiminiau Kristaus išsakytą palyginimą apie sūnų palaidūną (prašau, perskaityk šį palyginimą Evangelijoje pagal Luką 15 sk., 11-32 eil.). Vienas tėvo namuose augęs sūnus paliko juos, kad galėtų gyventi „laisvą“ gyvenimą. Galiausiai, atsidūręs dugne - be pinigų, be pragyvenimo, be namų ir maisto, - jis prisiminė, kad turi tėvą ir kad tėvo namuose galbūt jam rastųsi vieta. Palaidūno širdyje užgimė noras atsiprašyti tėvo... Jis pakilo ir grįžo pas tėvą. Pasirodo, tėvas jo laukė ir vos pamatęs horizonte, išbėgo jo pasitikti. Net neišklausęs viso atgailos ir atsiprašymo teksto tėvas paskelbė, kad šiandien namuose bus puota, nes „šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“ (Lk 15, 24).
Palyginimas atskleidžia didžią tiesą apie atgailą ir Dievo atleidimą. Nuodėmė mus veda nuo Dievo, ji griauna mūsų gyvenimus, veda, kaip tą palaidūną, į visišką skurdą. Tačiau kaip visiškame dugne atsidūręs jaunuolis, taip ir mes galime atgailauti. Atgaila prasidėjo dar „ganant“ kiaules, toli nuo tėvo ir jo namų. Bet būtent šios mintys ir pasiryžimas grįžti pas tėvą sugrąžino jaunuolį namo pas mylintį tėvą. Ar kelias buvo lengvas? Ar nebuvo abejonių ir noro sustoti ir neiti pas tėvą? Ar kaltė nespaudė prie žemės ir nevarė jaunuolio į neviltį? Kelias namo buvo ilgas. Tai - atgailos kelias. Jo pabaigą vainikavo tėvo atleidimas.
Lygiai taip ir mūsų gyvenime.Kristus pasakė, jog Jis atsiųs Šventąją Dvasią, kuri įtikins pasaulį dėl „nuodėmės, teisumo ir teismo“ (Jn 16, 8). Taigi, atgailos užuomazgos, kaltės apmąstymas, atgailos žodžių kurpimas yra gręžimosi į Dievą pradžia. Ir tai yra Šventosios Dvasios darbas mumyse. Ji pažadina mūsų sąžinę ir norą atgailauti. Tad nepaprastai svarbu „pakilti ir iškeliauti“ (Lk 15, 20) pas Tėvą. Padaryti konkrečius apsisprendimus, nutraukti nuodėmingus ryšius ir eiti į Dievo namus atsiprašyti Dievo. Kiekvienam palaidūnui reikalingas pasikeitimas, nuolankumas ir uolus mokymasis, kad toji atgaila visiškai įsišaknytų jo širdyje ir jis visam laikui grįžtų į tėvo namus.
Tad linkiu sąžinės apkaltinimuose pamatyti brangų Dievo prisilietimą; dedant atgailos žodžius į maldą pasitikėti Dievu, kuris atleidžia; grįžtant į Dievo namus, pasitikėti, kad nuodėmes atleidžiantis Dievas visada yra šalia tam, kad padėtų eiti, atgailauti ir pasilikti Dievo namuose.
Pastorius Ramūnas Jukna
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
