507 | 2015 10 18 | Aistra

Ar aistra (be lytinių santykių) yra nuodėmė?
Julija, 20 m., Vilnius


Pirmoji Šventojo Rašto knyga - Pradžios knyga - pasakoja sukūrimo istoriją. Dievas sukūrė šviesą, vandenis, žemę, augalus, dangaus kūnus ir gyvūnus. Šioje istorijoje labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kas nuolat yra pakartojama. Kiekvieną kūrybos epizodą lydi įvertinimas, kad „tai buvo gerai“. Galiausiai, kai Dievas sukūrė žmogų ir jį palaimino, Raštas sako, kad „tai buvo labai gerai“ (Pradžios kn. 1 skyrius).

Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad visa, kas yra žmogiška, yra natūralu ir tinkama. Nėra nė vieno emocijų spektro atspalvio, kuris nėra Kūrėjo mums suteiktas ir kurį reikėtų mums neigti, užgniaužti ar jį ignoruoti. Visa, ką patiria žmogus, yra Dievo kūrybos plano dalis, ir tai iš esmės žmogiška. Mes mažiau atspindėsime Dievo kūrybos užmojus, jei išpreparuosime dalį savo patyrimų, jausmų, sakyčiau, dalį žmogiškumo. Ne veltui psichologai, kurie remiasi klinikiniais praktikos stebėjimais, perspėja, kad jausmų užgniaužimas, negebėjimas juos suprasti, įvardyti ir valdyti atveda prie rimtų psichologinių, o kartais ir psichinių sutrikimų. Tad mums nereikia būti mažiau žmonėmis, nei Dievas mums skyrė.

Tačiau Šventojo Rašto pasakojimas tuo nesibaigia. Jau trečiajame Pradžios knygos skyriuje mes skaitome apie žmogaus nuopuolį. Tobulame pasaulyje tai trenkė kaip žaibas, ir blogis įėjo į žmogaus širdį. Čia ir prasidėjo didžiosios žmonijos bėdos, nes sukurtas gerasis Dievo pasaulis buvo nuodėmės subjaurotas. Visa tai, kas buvo žmogiška ir tuo pačiu metu dieviškai tyra, dabar tapo suteršta moraline prasme. Į tyrą kaip ašara kalnų ežerą nuopuolio metu pripilta teršalų, kurie ne tik sudrumstė vandenį, bet ir pakeitė jo cheminę sudėtį.

Mes, žmonės, iki šiol nešiojame savyje Kūrėjo įspaudus ir patiriame tai, kas natūralu žmogui patirti. Netgi mūsų gebėjimai išliko. Žmonės kuria meno kūrinius, civilizacijas, stiebiasi mokslo srityje ir t. t. Tačiau visa žmonija yra nuodėminga iš prigimties. Iš čia kyla visos nuodėmės: regimos ir neregimos, prieš save ir prieš savo artimą. Tad ir mūsų išgyvenami jausmai gali būti nuodėmingi - šilti jausmai gali peraugti į nesusilaikymą ir svetimavimą, o pyktis gali paskatinti agresiją ir t. t. Žmonijos situacija yra ypatingai sudėtinga, nes nuodėmė trukdo įvertinti situaciją, supančioja patį žmogų, įveda į saviapgaulę, o galiausiai į mirtį.

Ačiū Dievui už Jėzų Kristų, kuris atėjo išpirkti mus iš šios beviltiškos padėties. Mes buvome Dievo kūriniai, tačiau atskirti nuo Jo dėl savo pačių nuodėmių ir neturėjome jokių šansų pasikeisti. Tačiau dabar per tikėjimą Viešpats siekia atleisti mūsų nuodėmes, subrandinti mus išganymui bei atstatyti nuodėmės sugriautą žmogiškumą. Tai yra ilgas ir sudėtingas procesas, nes nuodėmė yra kaip DNR kodas mūsų sielose ir tik mirusių prisikėlimu (t. y. kūno atnaujinimu po mirties) šis atstatymo procesas bus atbaigtas ir mes be trikdžių vėl galėsime džiaugtis Dievo sukurtu pasauliu.

Šiandien mes esame kelyje. Kiekvienas iš mūsų skirtingame kelionės etape. Tačiau visi turime šiuos bendrus dalykus: 1) Dievo sukurtas savybes; 2) nuodėmę, kuri visa, kas dieviška, iškreipia ir sudarko; 3) turime Atpirkėją Kristų, kuris perkeičia mus, atleidžia, suteikia mums išminties, supratimo ir valios stiprybės gyventi taip, kaip Dievas trokšta, jog mes gyventume, t. y. šventai; 4) visi turime viltį Kristuje, kad vieną dieną visi sunkumai ir dviprasmybės baigsis, nuodėmė bus galutinai sutriuškinta ir mes netrikdomi džiūgausime.

Te Viešpats teikia ramybę.

Pastorius Ramūnas Jukna

Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas