Lijanos Tagmann nuotrauka
Kodėl tikintiems Dievo žmonėms nesiseka gyvenime labiau nei netikintiems? Kai kurie gyvena visiškai pasileidusį gyvenimą, bet turi finansinę sėkmę? Kodėl būna atvejų, kai netikintys gyvena geriau nei Dievo žmonės?
Rimas, 18 m., Kaunas
Gyvenimą stebintys žmonės nuo žilos senovės kėlė klausimą, kodėl dievoti ir geri žmonės savo gyvenime patiria kančias, o Dievu netikintys bei moralinėmis vertybėmis nesirūpinantys atrodo laimingi ir klestintys. Šį neteisybės patyrimą daugybę kartų aprašė ir Šventojo Rašto išminčiai, tikintys filosofai bei bažnyčios mokytojai.
Savo atsakymą norėčiau pradėti apibrėždamas tikrąją tikėjimo Dievu paskirtį. Tikėjimo tikslas – sielos išganymas (1 Pt 1, 9). Tikėjimas nėra sėkmingo gyvenimo draudimo polisas (jei Dievu tikėsi – vargų neturėsi). Dievas nėra pagoniškų mitų laimės paukštė ar turtus sunešantis kaukas, kuris garantuoja ekonominę gerovę tiems, kurie Jam meldžiasi ir aukoja aukas. Nors Senojo Testamento metu žydai tikėjo, kad žmogaus tikėjimo uolumą Dievas laimins visokeriopa gerove ir sėkme, tačiau išminties literatūros laikotarpiu, artinantis Kristaus užgimimui, dievoti mokytojai pradėjo dvejoti tokio mąstymo tvarumu (pvz., Ekleziasto knyga). Gimęs Išganytojas Kristus galutinai įtvirtina dievišką apreiškimą, kad tikėjimo tikslas nėra materialinė gerovė, bet žmogaus grįžimas pas Dievą, jo širdies perkeitimas, sielos išganymas bei amžinasis gyvenimas (Jn 3, 16; 1 Pt 1, 5–9; 1 Tim 6, 3–14). Tai džiugi žinia. Nes, anot Šventojo Rašto, Dievas nenori tik sočiai mus pamaitinti ir aprengti. Jo tikslai – kur kas aukštesni. Jis nori pasiekti žmogaus širdį – atleisti nuodėmes, gydyti žaizdas, nuplauti sąžinę, keisti širdis ir gyvenimus, o nusidėjusius vyrus bei moteris priimti kaip savo sūnus ir dukras.
Tad tikrasis tikėjimas kalba apie daug rimtesnius dalykus nei finansinė sėkmė, karjeros galimybės, geras automobilis ar įspūdingos atostogos. Tikėjimas kalba apie žmogaus sielos išganymą – apie amžinus dalykus.
Tačiau suprantu, kad įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis, ypatingai tuomet, kai asmeniškai patiriame stoką, klausimas apie gyvenimo neteisybę mums gali būti itin skausmingas. Savo tarnystės kelyje esu ne kartą sutikęs žmonių, kurie nusivylė Dievu vien dėl to, kad Jis neatsakė į tų žmonių maldas taip, kaip jie tikėjosi. Tokie žmonės nustojo pasitikėti Dievu, kai jų pačių ar pažįstamų Dievas, rodos, neapsaugojo nuo nelaimių. Tai atšaldė juos nuo tikėjimo, paskandino abejingume. Jie nusivylė Dievu.
Jėzus Kalno pamoksle sakė: Jei tavo akis sveika, tai visas tavo kūnas bus šviesus (Mt 6, 22). Tad nepaprastai svarbu, kaip mes vertiname dalykus, kaip žiūrime į aplink mus vykstančius įvykius ir kaip į juos reaguojame. Sunkumų ir išbandymų metu nevertėtų pasiduoti emocijoms ir daryti drastiškų sprendimų. Turime nepamiršti, kad Dievas rūpinasi savo vaikais ir žino, ko jiems reikia (Mt 6, 32). Pasitikėkime Dievu, kad Jis mumis pasirūpins. Melskimės ir prašykime duonos kasdienės (Mt 6, 11), tai yra, kasdienio aprūpinimo, atsakymo į kasdienius poreikius, darbo, sveikatos ir kitų dalykų.
Nepriklausomai, ar išgyvename stokos, ar pertekliaus laiką, kiekvieną dieną nepaliaujamai prašykime, kad Dievas stiprintų mūsų tikėjimą, vedantį išganymo link. Stiprybės kasdieniame gyvenime teikia Dievo žodžio apmąstymas bei paprastos tikėjimo praktikos – bažnyčios lankymas, maldos, bendravimas su tikinčiaisiais.
Išgyvenant sunkumus patarčiau atidžiai bei maldingai skaityti 73 psalmę:
1 Tikrai geras yra Dievas Izraeliui, tiems, kurių širdis tyra.
2 Bet mano kojos vos nepasviro, vos nepaslydo mano žingsniai.
3 Aš pavydėjau kvailiams, matydamas nedorėlių pasisekimą.
4 Jie nepatiria kentėjimų mirdami, yra kupini jėgų.
5 Jie nevargsta kaip kiti žmonės, jų nepaliečia bėdos.
6 Išdidumu ir smurtu jie rengiasi lyg drabužiu.
7 Iš riebaus kūno žiūri jų akys, jie turi daugiau, negu geidžia širdis.
8 Jie sugedę ir kalba piktai, iš aukšto grasina smurtu.
9 Jų burnos dangui grūmoja, o liežuviai vaikštinėja po žemę.
10 Todėl Jo tauta pritaria jiems ir jų mokslą lyg vandenį geria.
11 Jie sako: „Kaip Dievas gali žinoti? Argi Aukščiausiajame yra pažinimas?“
12 Štai tokie yra bedieviai, kurie klesti pasaulyje ir turtėja.
13 Ar veltui saugojau tyrą širdį ir nekaltume ploviau rankas?
14 Aš gi buvau spaudžiamas visą dieną ir plakamas kas rytą.
15 Jei būčiau galvojęs kalbėti kaip jie, būčiau nusikaltęs Tavo vaikų kartai.
16 Aš galvojau, norėdamas tai suprasti, bet nepajėgiau,
17 kol įėjau į Dievo šventyklą ir pamačiau jų galą.
18 Tikrai Tu pastatei juos labai slidžioje vietoje. Tu nustūmei juos į pražūtį.
19 Jie per akimirksnį sukniubo, pranyko ir žuvo nuo išgąsčio.
20 Kaip sapną prabundant, taip, Viešpatie, Tu pakilęs paniekinsi jų įsivaizdavimus.
21 Kai mano širdis buvo apkartus ir inkstus varstė diegliai,
22 aš buvau kvailas ir neišmanantis – lyg gyvulys Tavo akivaizdoje.
23 Tačiau aš nuolat esu su Tavimi, Tu laikai nutvėręs mano dešinę ranką.
24 Tu vesi mane savo patarimu ir galiausiai paimsi į šlovę.
25 Ką aš turiu danguje? Ir žemėje aš trokštu tik Tavęs.
26 Kai kūnas ir širdis sunyksta, Dievas yra mano širdies stiprybė ir mano dalis per amžius.
27 Tikrai, kas toli nuo Tavęs, pražus, Tu sunaikini visus, kurie Tave palieka.
28 Man gera artėti prie Dievo. Viešpačiu Dievu aš pasitikiu, kad pasakočiau apie visus Tavo darbus.
________________________________
Dievas tesuteikia tau savosios stiprybės.
Pastorius Ramūnas Jukna
Visos klausimų ir atsakymų temos
