Danutė, 34 m., Kaunas
Miela Danute, atleidimas yra viena svarbiausių išganymo Kristuje doktrinos tiesų. Pirmiausia Kristaus mirtis ant kryžiaus atvėrė įstabų, nenusipelnytą Dievo Tėvo atleidimą visiems, kas tiki Jėzaus auka. Per dieviškąjį atleidimo palaiminimą patiriame laisvę nuo mus gniuždančių nuodėmių ir kalčių. Be Jo atleidimo malonės niekada nematytume Viešpaties veido. Juk tik tyraširdžiai, kuriems neįskaitytos nuodėmės, bet atleistos, regi Dievą. Antai psalmininkas aukština didį Dievo gailestingumą: Jis nepasielgė su mumis pagal mūsų kaltes ir neatlygino mums pagal mūsų nuodėmes. Kaip toli nuo rytų yra vakarai, taip Jis atitolino nuo mūsų nuodėmes (Ps 103, 10. 12).
Tačiau tuo dieviško atleidimo palaimos poveikis nesibaigia mūsų gyvenime. Kristus moko savo pasekėjus žengti dar vieną žingsnį. Ne tik priimti Dievo atleidimą, bet ir mokytis atleisti tiems, kurie mums nusikalsta. Jėzus pabrėžtinai susieja Dievo ir žmogaus atleidimą: Jei jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums, o jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų (Mt 6, 14 -15). Taigi Viešpats ragina atidžiai, itin kritiškai tirti savo gyvenimą ir elgesį bei šalintis nuosavo teisumo, kuris kitą smerkia bei kaltina, o save teisina. Nes jei mes savo akyse padidiname kitų padarytas skriaudas ir papiktinimus, tai sumenkiname savo pačių nusikaltimus žmonių ir Dievo atžvilgiu. Viešpats atveria prakilnesnį kelią. Patyrę nenusipelnytą dieviškąjį atleidimą savo atžvilgiu, turime mokytis atleisti tam, kuris mums nusižengia.
Akivaizdu, kad atleidimas tampa esmine bendravimo ypatybe ne tik su Dievu, bet ir su žmonėmis. Tik atleidimu grindžiami santykiai neša Dievo ramybę į šeimą, bažnyčią, visuomenę. Neapykanta sukelia vaidus, o meilė padengia visas nuodėmes (Pat 10,12).
Žinoma, kaip Jūs ir pastebite, sunkiausia atleisti yra patiems artimiausiems. Jie - arčiausiai mūsų. Iš jų tikimės didžiausio supratimo ir jautrumo. Todėl jų prasižengimai žeidžia mus skaudžiausiai. Tačiau Jėzus rodo vienintelę įmanomą išeitį. Kreipia mūsų žvilgsnį nuo savigailos, kad ir kaip skaudu būtų, link atleidimo. Nes tik tada patys galime patirti Jo gydančią malonę. Paleisti iš širdies kalėjimo artimą už jo nusikaltimą reikia savo viduje. Tai kur kas radikalesnis ir paveikesnis žingsnis, nei atleisti žmogų skyrybų raštu. Juk Jėzus nurodo aiškią skyrybų priežastį - širdies kietumą. Toks žmogus nesugeba atleisti, priimti ir mylėti, tik nutraukus santykius, pasišalinti (Mt 19, 8). Žinoma, stipriai įskaudintas atleisti gali ne savo valios jėga, bet Šventosios Dvasios pagalba. Tad mums lieka nuoširdi malda, kurios dėka sulaukiame Dievo pagalbos, Šventasis Raštas, išganantis sielą, bei bažnyčia, kur tarp tikėjimo namiškių gali bręsti mūsų pačių tikėjimas, nebijantis jokių išbandymų.
Aš patariu susilaikyti nuo skubotų sprendimų, nes kas skuba, neišvengia klaidų. Jūsų šeima, kuri, kaip suprantu, dar pakankamai jauna, gali būti atstatyta. Jėzaus atleidimo dėka galite pakeisti padėtį ir abu iš naujo kurti stabilius šeimos santykius. Esu ne kartą mačiusi gydančią ir atkuriančią atleidimo galią krikščioniškų šeimų gyvenime.
Be to, kartu su partneriu pasikonsultuokite su savo pastoriumi.
pastorė Anželika Krikštaponienė
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
