266 | 2010 06 15 I Meilė ir visiškas atsidavimas

Evangelijose Jėzus griežtai pasisako prieš vyro ir žmonos skyrybas ir leidžia išsiskirti tik svetimavimo atveju. Tačiau kaip paaiškinti Mato evangelijoje 19, 29 Jėzaus pritarimą palikti žmoną dėl Jo vardo? Ar tai reiškia, kad jei žmona trukdo vyrui tarnauti Dievui, ją galima palikti?


Donatas, 37 m., Kaunas

 

Pažvelkime į Jūsų minimą ištrauką atidžiau: „Ir kiekvienas, kas paliko namus ar brolius, ar seseris, ar tėvą, ar motiną, ar žmoną, ar vaikus, ar laukus dėl mano vardo, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą" (Mt 19,29). Šie Viešpaties žodžiai seka po Jo pokalbio su turtingu jaunuoliu, kuris domėjosi, ką gero turįs padaryti, kad turėtų amžinajį gyvenimą (žr. Mt 19, 16). Po to, kai jis nepanorėjo paklūsti Jėzaus raginimui parduoti turtą, išdalinti pinigus vargšams ir sekti Juo, Jėzus nuogąstauja, kad „turtingas sunkiai įeis į dangaus karalystę" (23 eil.). Dėl tokio pareiškimo sunerimsta apaštalas Petras ir užduoda du klausimus: „Kas tada gali būti išgelbėtas?" ir „Štai mes viską palikome ir sekame paskui Tave. Kas mums bus už tai?" Taigi kalbama apie žmogaus išgelbėjimą amžinajam gyvenimui. Tai svarbu suprasti, kad galėtume deramai išsiaiškinti Jėzaus žodžių prasmę 29-oje eilutėje. Vertybė, kuri priešpastatoma visiems išvardintiems dalykams, yra Jėzaus vardas ir per Jį pasiekiamas amžinasis gyvenimas. Tad logiška ir teisinga, jog Jėzus norintiems paveldėti amžinąjį gyvenimą kelia tokią sąlygą: meilė ir visiškas atsidavimas Jam. Ar ne to paties vienas iš kito tikisi ir jaunavedžiai, visą savo gyvenimą pašvęsdami vienas kitam? Jei myli labiau kažką kitą, tai nesąžininga ir negarbinga prašytis amžinai būti su tuo, kurio nemyli arba myli tik žodžiais.

Sakydamas „paliko", manau, Jėzus nebūtinai turi omenyje, jog reikia fiziškai palikti, išsižadėti artimiausių žmonių ir vertingiausios nuosavybės. Nemanau, kad Jėzus kurstytų skyrybas, tėvų ar vaikų išsižadėjimą dėl atsidavimo Jo vardui. Greičiausiai Jis kalba apie galimą konfliktą tarp Dievo pašaukimo ir žmogiškų interesų bei lūkesčių. Amžino gyvenimo pažadą Viešpats skiria besirenkantiems vykdyti Jo valią, o Jo valiai prieštaraujančių, jos neatitinkančių artimųjų žmonių lūkesčių, norų ar net reikalavimų pataria nepaisyti.

Vis dėlto kartais klusnumas Kristaus valiai gali pasireikšti ir fiziniu atsiskyrimu nuo savo artimųjų, kaip antai Jonas su Jokūbu palieka savo tėvą (žr. Mt 4, 21-22). Įmanomas, tačiau neskatintinas yra ir sutuoktinių išsiskyrimas, jei vienas jų, netikintis Kristumi, niekaip negali susitaikyti su tuo, kad jo lūkesčiai partneriui vis nėra patenkinami dėl pastarojo prioriteto paklusti Dievui, ir pats inicijuoja skyrybas (žr. 1 Kor 7, 15). Kalbėdamas apie klusnumą Dievui, turiu omenyje blaivų ir išmintingą jo suvokimą, o ne trumparegišką, siaurą, fanatišką.
Apibendrinant sakyčiau, jog Jėzaus žodis apie žmonos palikimą tiesiogiai nekalba apie skyrybas, nors ištikimas tikinčiojo sekimas Kristumi gali sukelti jos (jo) sutuoktinio (-ės) pasipiktinimą ir norą nutraukti bendrą gyvenimą. Tik, manyčiau, jog gyvenime tai bus gana reti atvejai, nes nuoširdžiai Dievo valia gyvenančiam žmogui santarvė šeimoje, jos gyvavimas yra viena iš prioritetinių vertybių, tad ją kruopščiai puoselės ir, kiek nuo jo priklauso, stengsis nurinkti galimus papiktinimo akmenis.

Pastorius Mindaugas Sakalauskas

Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
Bendrinti: