Donatas, 37 m., Kaunas
Sakydamas „paliko", manau, Jėzus nebūtinai turi omenyje, jog reikia fiziškai palikti, išsižadėti artimiausių žmonių ir vertingiausios nuosavybės. Nemanau, kad Jėzus kurstytų skyrybas, tėvų ar vaikų išsižadėjimą dėl atsidavimo Jo vardui. Greičiausiai Jis kalba apie galimą konfliktą tarp Dievo pašaukimo ir žmogiškų interesų bei lūkesčių. Amžino gyvenimo pažadą Viešpats skiria besirenkantiems vykdyti Jo valią, o Jo valiai prieštaraujančių, jos neatitinkančių artimųjų žmonių lūkesčių, norų ar net reikalavimų pataria nepaisyti.
Vis dėlto kartais klusnumas Kristaus valiai gali pasireikšti ir fiziniu atsiskyrimu nuo savo artimųjų, kaip antai Jonas su Jokūbu palieka savo tėvą (žr. Mt 4, 21-22). Įmanomas, tačiau neskatintinas yra ir sutuoktinių išsiskyrimas, jei vienas jų, netikintis Kristumi, niekaip negali susitaikyti su tuo, kad jo lūkesčiai partneriui vis nėra patenkinami dėl pastarojo prioriteto paklusti Dievui, ir pats inicijuoja skyrybas (žr. 1 Kor 7, 15). Kalbėdamas apie klusnumą Dievui, turiu omenyje blaivų ir išmintingą jo suvokimą, o ne trumparegišką, siaurą, fanatišką.
Apibendrinant sakyčiau, jog Jėzaus žodis apie žmonos palikimą tiesiogiai nekalba apie skyrybas, nors ištikimas tikinčiojo sekimas Kristumi gali sukelti jos (jo) sutuoktinio (-ės) pasipiktinimą ir norą nutraukti bendrą gyvenimą. Tik, manyčiau, jog gyvenime tai bus gana reti atvejai, nes nuoširdžiai Dievo valia gyvenančiam žmogui santarvė šeimoje, jos gyvavimas yra viena iš prioritetinių vertybių, tad ją kruopščiai puoselės ir, kiek nuo jo priklauso, stengsis nurinkti galimus papiktinimo akmenis.
Pastorius Mindaugas Sakalauskas
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas