189 | 2009 09 18 I Pomirtinis gyvenimas

Šventajame Rašte tarsi randame dvi pomirtinio gyvenimo versijas. Pasak vienos, žmogus po mirties užmiega, o po to vyksta bendras prisikėlimas ir bendras teismas. Anot kitos versijos, žmogus iškart po mirties pereina teismą ir patenka į vieną ar kitą dvasinį pasaulį. Daugelis krikščioniškų konfesijų, denominacijų ir mokyklų, su kuriomis teko susipažinti, šį klausimą tiesiog apeina ir vos dvi ar trys turi savo požiūrį. Koks Jūsų atsakymas?

Marius, 31 metai, Kėdainiai





Iš karto norėčiau paprieštarauti Jūsų teiginiui, jog Šv. Rašte atrandame dvi pomirtinio gyvenimo versijas. Dvi versijos (o iš tiesų ir daugiau) buvo sukurtos Šventraščio interpretatorių, o ne autorių. Kita vertus, reikia pripažinti, jog Biblija apie sielos pomirtinį gyvenimą kalba lakoniškai, ir aišku, kodėl: anot Jėzaus - „Jei netikite man kalbant apie žemiškuosius dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius?" (Jn 3, 12). Taip pat ir apaštalas Paulius teigia, jog paimtas į rojų „girdėjo neišreiškiamus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti". Kalbėti apie dangiškus dalykus žemiškomis kategorijomis nėra lengva.

Vis dėlto minimalias žinias apie pomirtinį gyvenimą - tiek, kiek pajėgiame suprasti, - Biblija pateikia. Žmogaus siela yra amžina ir, žmogui mirštant, atsiskiria nuo kūno (Pr 35, 18). Tačiau klausimas, kur ji eina, kankino jau Senojo Testamento autorius (Ekl 3, 21). Viena vertus, hebrajai Dievo garbinimą ir tarnavimą Jam siejo su gyvenimu šioje žemėje (Ps 6, 5; Ekl 9, 10; Iz 38, 18-20). Iš čia ir kyla interpretavimas apie sielos „miegą" po mirties iki kūno prisikėlimo ir paskutinio teismo. Tačiau iš evangelijų žinome, kad pirmojo amžiaus judaizme vyravo ir kita nuostata, kurią geriausia išreiškia Jėzaus pasakojimas apie Lozorių ir turtuolį (Lk 16, 19-31). Nei turtuolis, esantis pragare, nei Lozorius, esantis Abraomo slėnyje - nemiega. Jų pomirtinė egzistencija, nors skirtinga, tačiau tikrai nėra nesąmoninga ar tam tikroje būsenoje, kurią galima būtų prilyginti miegui.

Mirtis Naujajame Testamente iš tiesų ne sykį prilyginama miegui (Jn 11, 11-14; 1 Kor 15. 18-20; 1 Tes 4. 13-15). Tačiau, remiantis šiomis vietomis, teigti, jog sielos po mirties užmiega, laukdamos paskutinio teismo, yra klaidinga. Pirma, dėl to, kad nepaisomos vaizdinės kalbos priemonės, o konkrečiai metafora, kuri pasitelkiama mirčiai apibūdinti. Antra, mirtis prilyginama miegui, žvelgiant į išorę, t.y. kūną, o ne į sielą. Turimas omeny kūno prisikėlimas, kuris įvyks Kristaus atėjimo metu. Tai ypač akivaizdu Pauliaus apmąstymuose apie mirusiųjų prisikėlimą (1 Kor 15, 12-24). Kitais žodžiais tariant, miega žmogaus kūnas, o ne siela. Pastaroji, jei yra Jėzaus krauju per tikėjimą nuplauta ir pašventinta, eina tiesiai pas Viešpatį ir džiaugiasi bendryste su Juo (Fil 1, 23). Tiek tikintieji, tiek netikintieji stoja prieš  Kristaus krasės teismą iš karto po mirties ir susilaukia atitinkamo atlygio (2 Kor 5, 6-10). Verta prisiminti nukryžiuotąjį drauge su Jėzumi, kuriam atgailaujant ir šaukiantis užtarimo, Jėzus pažada: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje" (Lk 23, 43). Neužsimenama apie kokią nors tarpinę „miego" būseną. Skaistyklos, kaip kitos tarpinės būsenos, dogma taip pat nesuderinama su Naujojo Testamento teiginiais (nors čia jos plačiau nepaliesime). Paskutinis teismas yra eschatologinio pobūdžio ir vyks po kūno prisikėlimo ateityje, kai sielos vėl susijungs su kūnais. Galime daryti prielaidą, kad kūno prisikėlimas kažkaip paveiks ir anapusinę egzistenciją - kai kas mano, kad dangaus džiaugsmai tuomet bus didesni, o pragaro kančios sunkesnės - tačiau iš esmės jos nieko nepakeis.

Nors per visą krikščionybės istoriją apie sielos „miegą" yra rašęs ne vienas autorius, šių dienų evangelikai šią doktriną atmeta kaip nepagrįstą ir laikosi požiūrio, kurį glaustai pasistengiau išdėstyti.

Pastorius Giedrius Saulytis

Bendrinti: