402 | 2012 11 02 | Trejybė

Laba diena. Man buvo užduotas klausimas apie Šventąją Trejybę. Nesuvokiau, kaip paaiškinti. Gal jūs žinote, kaip paaiškinti, kas yra Šventoji Trejybė? Kaip Dievas, Jėzus Kristus ir Šventoji Dvasia yra viena ir kartu trys Asmenys? Kodėl kiekvienas iš jų yra svarbūs?

Ernestas



Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pakrikštytas meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant Jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: "Tu mano mylimasis Sūnus, Tavimi Aš gėriuosi" (Lk 4, 22-23). 

Šioje ištraukoje mes matome besikrikštijantį Jėzų, kūnišku pavidalu nusileidžiančią Šventąją Dvasią ir girdime iš dangaus Tėvo balsą. Taigi matome visus tris dieviškus Asmenis kartu, vienoje vietoje. Jie skirtingi, atlieka skirtingas funkcijas, tačiau yra viena. „Trejybės doktrina Biblijoje nėra aiškiai užrašyta ir Šventajame Rašte nėra nė vienos eilutės: „Vienas Dievas yra trijuose asmenyse. Bet ši doktrina - rezultatas ilgo teologinio apmąstymo proceso, kurį išgyveno ankstyvieji krikščionys: jie tikėjimo vienu tikruoju Dievu, pripažino, jog Jėzus yra Viešpats ir patyrė savo gyvenime Šventosios Dvasios veikimą", - rašo teologas Stanas Grenzas knygoje „Sukurti bendrystei: krikščioniško tikėjimo sąsaja su krikščionišku gyvenimu".

Kartą vienas teologas pasakė: „Paneikite Trejybės doktriną ir neteksite išgelbėjimo; bandykite ją pilnai suvokti ir neteksite proto".

S. Grenzas rašo: „Mūsų tikėjimo paslaptingumui nėra nieko svarbiau už mūsų išpažinimą „Tikiu į Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią". Ši Dievo koncepcija labiausiai išskiria krikščionybę iš pasaulio religinių tradicijų. Todėl joks kitas mokymas nėra taip arti krikščioniškos teologijos esmės kaip Trejybės doktrina".

Senojo Testamento tikintieji pripažino tik vieną tikrą Dievą. Šis monoteistinis tikėjimas pareikalavo atmesti daugybės aplinkinių tautų dievų šlovinimą (Įst 6, 4-5; plg. Įst 32, 36-39; 2 Sam 7, 22; Iz 45, 18). Krikščionys paveldėjo monoteistinį tikėjimą iš hebrajų, ir šiandien tikintieji šlovina tik vienintelį tikrą Dievą.

Dievas yra apsireiškęs per Jėzų. Kadangi Jis (Jėzus) yra Kristus, tai ir Bažnyčios galva bei visos kūrinijos ir visatos Viešpats (pvz., Jn 1, 1; 20, 28; Rom 9, 5; Tit 2, 13). Tačiau Jėzus nėra Tėvas, nes Jis aiškiai atskyrė save, kaip Sūnų, nuo To, kurį vadino savo Tėvu (pvz., Rom 15, 5-6).

Nuo Sekminių Bažnyčia patiria besitęsiantį dieviškosios realybės artumą. Tačiau ši realybė nėra nei Tėvas, nei Sūnus, bet trečiasis Asmuo - Šventoji Dvasia, kurią Jėzus pažadėjo atsiųsti savo sekėjams (Jn 14, 15-17).

„Išpažinimas, kad Dievas yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, pareikalavo, kad pirmieji tikintieji šiuos pagrindinius Dievo suvokimo aspektus sujungtų į vieną paveikslą. Krikščionių mąstytojai skelbė, kad Dievas yra viena „esybė" (ousia), bet trijuose „sąmonės centruose" arba „nepriklausomose realybėse" (hypostaseis). Šie trys Trejybės Asmenys turi tą pačią valią, prigimtį ir esmę, tačiau kiekvienam būdingos išskirtinės ypatybės ir kiekvienas atlieka unikalią veiklą", - rašo S. Grenzas.

Krikščionys bandė perprasti Šventosios Trejybės paslaptį ieškodami analogijų gamtos pasaulyje. Jie lygino vandenį, kuris turi tris formas - ledas, vanduo, garai; medį, kuris susideda iš trijų dalių - šaknų, kamieno ir vainiko; kiaušinį, kurį sudaro trynys, baltymas ir lukštas. Tačiau šie bandymai nevykusiai atspindėjo Šventąją Trejybę.
Dievas yra trys asmenys - Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Kiekvienas iš jų dieviškas, kadangi turi tą pačią dieviškąją prigimtį arba egzistenciją. Trise šie asmenys sudaro vieną amžiną Dievą ir veikia kartu - kūrinijoje. Taip pat šie trys Trejybės Asmenys atlieka išskirtinį vaidmenį viename dieviškajame plane. Tėvas funkcionuoja kaip pasaulio ištakos arba pagrindas ir dieviškojo plano kūrinijai iniciatorius. Sūnus - kaip Dievo atskleidėjas, Tėvo valios kūrinijai pavyzdys, šauklys ir dar kaip žmonijos Atpirkėjas. O Dvasia - kaip asmeninė dieviška aktyvi galia pasaulyje, užbaigianti dieviškąjį planą.

Trys Trejybės nariai sukuria amžinąją vienovę įvairovėje. Tėvas, Sūnus ir Dvasia kartu sudaro vieną dievišką tikrovę ir dalijasi viena dieviška esybe.
Tėvas yra tiesioginis visko, kas egzistuoja, Kūrėjas. Sūnus yra Žodis arba tvarkos principas, kuriuo Tėvas kuria (Jn 1, 3; Kol 1, 16a). Tai reiškia, jog visi pasaulio dalykai, susisiedami su Jėzumi ir Jo istorija, randa savo prasmę (Kol 1, 16b). Tai taip pat reiškia, kad Jėzus yra pavyzdys, rodantis, kokie turėtų būti kūrinių santykiai su Kūrėju. Būtent tai Jėzus parodo per nuolankią priklausomybę ir paklusnumą Tam, kurį Jis vadino „Tėvu" (Jn 5, 26). Šventoji Dvasia yra dieviška jėga, veikianti visatos kūrime. Gaubianti tuštumą (Pr 1, 2; plg. Job 26, 13) Dvasia yra jėga, suteikianti visatai formą. Be to, Ji yra ir jėga, teikianti gyvybę visiems gyviems kūriniams (Pr 6, 17; 7, 22; Ps 104, 30), ypač žmonėms (Pr 2, 7; 6, 3; Job 33, 4). Šis Trejybės asmuo širdyje pažadina Dievo meilę, guodžia, pataria, įveda į visą tiesą.

Krikščionio gyvenime Šventoji Trejybė yra svarbi kiekvieną dieną: tiek maldoje, tiek vandens krikšto metu (Mt 28, 19), tiek laiminant žmones (2 Kor 13, 13).

Pastorius Darius Venslovas 

 

Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
 

Bendrinti: