.jpg)
Kaip suprasti besąlygišką Dievo meilę? Juk vis dėlto Dievas turi taisykles, kurios parašytos Biblijoje, įstatymus, ir tie, kurie jų nesilaiko, keliauja į amžinąją ugnį, o tiems, kurie jų laikosi, - atviras dangus. Argi tai nėra sąlyga?
Biblijoje iš tikrųjų nerandame tokio žodžių junginio „besąlygiška meilė“. Tai - mūsų, žmonių, dieviškos meilės interpretacija. Besąlygiška ją vadiname, greičiausiai, būdami sujaudinti jos platybės, gylio. Išties, Dievo meilė pranoksta žmogaus proto galias ją suvokti, todėl nėra paprasta ją apibūdinti, iki galo pagrįstai ją vertinti. Visgi, atrodo, Dievo meilė tikrai nėra visiškai besąlygiška.
Pirmiausia, Dievo meilę turbūt reikėtų suprasti ne kaip vienalytę, o kaip skirtingai pasireiškiantį meilės santykį skirtingais atvejais. Panašiai, kaip mes skirtingai mylime tėvus, sutuoktinį, Dievą ar tėvynę. Manau, ir Dievas vienokia meile myli nusidėjėlius, kitokia - tikinčiuosius, vienokia - neištikimus, kompromisus darančius, kitokia - uolius ir pasišventusiai Jį mylinčius tikinčiuosius.
Meilę nusidėjėliams turbūt reikėtų apibūdinti kaip Dievo pakantumą jų nedorybėms: Jis neskuba jiems atlyginti pagal tai, ko verti jų darbai, bet, atvirkščiai, laimina juos duona, sveikata, žemiškais džiaugsmais, atkakliai kviečia atgailai. „Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 45); „Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai“ (Mt 9, 13). Visgi, toks santykis yra laikinas, nulemtas malonės, truksiančios iki antrojo Jėzaus atėjimo. Tuomet bus priverstas prabilti teisingumas, kuris nublokš į tamsą tuos, kurie pasirinko branginti tamsą.
Tikinčiuosius Dievas myli kitokia meile: „Nedorėlio kelias - pasibjaurėjimas Viešpačiui, bet Jis myli tuos, kurie siekia teisumo“ (Pat 15, 9). Tikinčiajam Jis atidengia savo veidą, leidžiasi pažįstamas, bendrauja, rūpestingai globoja, auklėja, stiprina, duodamas pažadus, bendradarbiauja, pasigaili ir atleidžia tikėjimo kelyje padaromas nuodėmes. Visgi, net ir meilė teisiesiems nėra besąlyginė: „Jeigu mes Jo išsižadėsime, ir Jis mūsų išsižadės“ (2 Tim 2, 12), - perspėja apaštalas Paulius.
Pasitaiko, kad tikintieji gyvena vykdydami ne Dievo, o savo valią, atitolsta, užmiršta Jo įsakymus, tačiau ir tokius tikinčiuosius Dievas myli, tik ta meilė vėlgi yra specifinė. „Viešpats sakė Ozėjui: „Eik ir mylėk turinčią meilužį moterį, svetimautoją, kaip Viešpats myli izraelitus, nors jie ieško kitų dievų...“ (Oz 3, 1). Dievo meilė pasireiškia tuo, kad Jis nesunaikina, pakenčia neištikimybę, toliau beldžiasi į širdį, rodydamas gailestingumą, o kartais ir drausmindamas kalbina sugrįžti, žadėdamas atleidimą ir santykių atstatymą. Net apie keturiasdešimt metų pranašo Jeremijo lūpomis Dievas kantriai kviečia izraelitus sugrįžti pas Jį. Tik jiems atsisakius, jie buvo ištremti ir juos ištiko kitos skaudžios negandos. Bet ir tai sutelpa į dieviškos meilės sampratą.
Savita meile Dievas myli Jam uoliai pasišventusius, karštai Jo ieškančius ir Jam paklūstančius tarnus. Jiems Jo meilė pasireiškia ypatingu atsivėrimu, dvasinių paslapčių atidengimu, didžių dovanų ir tarnysčių patikėjimu. Abraomas, Mozė, Dovydas, Danielius, apaštalas Jonas ir kiti buvo taip mylimi. „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23). „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli“ (1 Kor 2, 9).
Kadangi Viešpats yra gailestingas ir maloningas, lėtas pykti ir turtingas gailestingumo (žr. Ps 103, 8), gali susidaryti įspūdis, jog Jis myli besąlygiškai. Visgi per ilgesnį laiką paaiškėja, jog, norint patirti draugišką, atsiveriančią Dievo meilę, egzistuoja tam tikros sąlygos, tiksliau viena sąlyga - mylėti Jį.
Pastorius Mindaugas Sakalauskas
