.jpg)
Garbė Jėzui Kristui. Domiuosi Evangelija, o jūs žinote Šv. Raštą. Noriu paklausti, kaip jūs traktuojate sielos nemirtingumą? Jis yra ar ne? Jeigu rasite laisvo laiko, atsakykite. Iš anksto dėkoju.
Linas, Marijampolė
Gerbiamas Linai,
Dėkoju už išreikštą Jūsų pasitikėjimą mumis Rašto pažinimo srityje. Džiugu, kad domitės sielos nemirtingumo klausimu, bibliniu jo traktavimu.
Jūsų užduotas klausimas įdomus, svarbus ir reikalaujantis ne trumpo atsakymo, bet išsamios sielos sampratos Šv. Rašte studijos. Tokia atsakymo forma šito padaryti negalėsiu, tik pasidalinsiu keliomis mintimis, kurios bus kaip gairės gilinantis į šį klausimą.
Biblinė sielos sąvoka yra gana plati ir nevienareikšmė. Pradedant Senojo Testameno laikais ir baigiant Naujojo Testamento laiku, keičiantis Dievo tautos religiniam-filosofiniam mąstymui, sielos samprata taip pat kito, įgydama vis naujų reikšmių ir atspalvių. Nemirtingos sielos išgelbėjimo supratimas galutinai atsiskleidžia tik Naujajame Testamente.
Siela Senajame Testamente apibrėžiama hebrajišku žodžiu nefeš, o Naujajame Testamente graikišku psiche. Pati seniausia nefeš samprata reiškė nuolatinį gyvasties palaikymą kūne, kvėpavimą. Truputį vėliau ji įgijo gyvybės, esančios tiek žmogaus, tiek gyvūno kūne, prasmę. „Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela“ (Pr 2, 7). Ši Rašto eilutė nurodo, kad žmogus atgijo ir tapo gyva būtybe. Ta pati sąvoka apibrėžė ir visus gyvūnus kaip gyvuosius padarus (Pr 9, 10).
Galiausiai žodis nefeš pradėjo reikšti patį žmogų, jo visą esybę, visumą, jo „aš“, neskiriant atskirai sielos, dvasios ar kūno dalies. „Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo“ (Ps 42, 2), - sako psalminikas, nurodydamas, jog visas jo „aš“ trokšta Dievo, o ne kažkuri jo esybės dalis. Todėl, kai kitose psalmėse skaitome „Jis atgaivina mano sielą“ (Ps 23, 3), arba „Jis saugo savo šventųjų gyvybes“ (Ps 97,10), nefeš reiškia tiesiog žmogų, žmones. Dievas gaivina jam ištikimą žmogų ir jį saugo. O tai leidžia suprasti esminę Rašto nuostatą, kreipiančią kiekvieną žmogų Dievop, kad Viešpaties rankose yra pats žmogus ir jo gyvybė.
Naujajame Testamente psiche perteikia visas paminėtas Senojo Testamento sielos (nefeš) reikšmes: nuo gyvybės iki žmogaus asmenybės.
Sielos nemirtingumas yra loginė Šv. Rašto išvada. Jei Biblijoje siela reiškia Dievo suteiktą gyvybę, kurią sukūrė pats Dievas, tai „gyvybės dvasia, kurią Dievas įkvėpė“ (Iz 57, 16) yra amžina kaip ir pats Dievas bei neatsiejama nuo Jo. Todėl žmogaus siela trokšta ir alksta bendravimo su Juo ( Ps 42, 1-3), be Dievo praranda ramybę ir viltį (Rd 3, 17), po mirties, anot Ekleziasto, Dievo kvėpavimas grįžta pas Dievą. „Dulkės sugrįš į žemę, iš kurios kilo, o dvasia - pas Dievą, kuris ją davė“ (Ekl 12, 7). Jėzaus žodžiai, išsakyti Kalno pamoksle, - argi gyvybė [psiche - siela] ne daugiau už maistą - patvirtina tą pačią Senojo Testamento nuostatą, jog siela yra daugiau nei tik fizinė gyvastis, kvėpavimas. Joje glūdi amžinybės kibirkštis - amžinojo Dievo dimensija.
Kadangi, anot Šv. Rašto, siela nemirtinga, todėl ji yra brangiausia, ką žmogus turi savo gyvenime ir šiame pasaulyje: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą?“ (Mt16, 26). Tačiau didžiausia žmogaus problema gyvenime išlieka neišdildomas plyšys tarp jo sielos ir Amžino Dievo - nuodėmė. Vis tik geroji Evangelijos žinia atskleidžia, jog Kristaus aukoje Dievas naikina žmonių nuodėmę, o nuoširdus atgailaujančiojo tikėjimas Dievo Sūnumi apvalo sielą amžinam gyvenimui.
Peršasi aiški išvada, kad žmogus ir jo siela turi gyventi darnoje su Dievu, paklusdama savo Kūrėjui per Gelbėtoją Kristų. Jėzus - Dievo Sūnus ir mūsų sielų Atpirkėjas, Ganytojas bei Sargas (1 Pt 2, 25) - trokšta išgelbėti ir apvalyti kiekvieną paklydusią sielą iš nuodėmės ir amžinos mirties (Jok 1, 21; 5, 20; 1 Pt 1, 9), paguosti bei pastiprinti visuose gyvenimo varguose ir sunkumuose ( Mt 11, 29), ir galiausiai suteikti amžiną gyvenimą ir ramybę (Apr 21, 4). „Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus“ (Mt 16, 27).
Mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus malonės Jums,
Pastorė Anželika Krikštaponienė
