512 | 205 12 10 | Pasaulio pabaiga

Ramybės jums! Norėčiau paklausti, ką jūs manote apie pasaulio pabaigą? Na, jeigu kiek konkrečiau, tai ką manote apie tokias Naujojo Testamento vietas:

O Viešpaties diena ateis kaip vagis. Tuomet dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, elementai nuo karščio suirs, ir žemė su savo kūriniais sudegs. Jeigu visa taip suirs, tai kaip reikėtų pasižymėti šventu elgesiu ir dievotumu jums, laukiantiems ir skubinantiems Viešpaties dienos atėjimą, kai dangūs suirs ugnyje ir elementai ištirps nuo karščio! Juk mes pagal Jo pažadą laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas (2 Petro 3, 10–13).

Tai iš esmės atitinka ir kitą Šventojo Rašto vietą: Mat jie tyčia nekreipia dėmesio, kad nuo seno buvo dangūs ir žemė, pagal Dievo žodį tvirtai iškilusi iš vandens ir apgaubta vandens, ir kad taip ano meto pasaulis buvo pražudytas — užtvindytas vandeniu. O dabartiniai dangūs ir žemė pagal tą patį žodį laikomi ugniai, saugomi teismo ir bedievių žmonių pražūties dienai (2 Petro 3, 5–7).

Anas nuodėmių pasaulis buvo „nuplautas“, šis sudegs, – turbūt kito būdo jį pakeisti nėra... Atliekų kalnai, fukušimos ir černobyliai, savartynai, užimantys tokį plotą kaip didmiesčiai, teršalai, vien automobilių šimtai milijonų, atominiai, cheminiai ir kitokie ginklai, karinės bazės ir kt...

Apreiškimo knygoje skaitome: Jie žygiavo plačiai per žemę, apsupo šventųjų stovyklą ir mylimąjį miestą. Tačiau iš dangaus krito ugnis ir juos prarijo. O jų klaidintojas velnias buvo įmestas į ugnies ir sieros ežerą, kur įmesti žvėris ir netikras pranašas. Jie bus kankinami dieną naktį, per amžių amžius (Apr 20, 9–10).

Malachijo pranašystėj rašoma: Žiūrėk! Jau arti diena, liepsnojanti kaip krosnis! Visi įžūlieji ir nedorėliai bus ražiena, kurią ateinanti diena taip sudegins, sako Galybių VIEŠPATS, kad nepaliks jiems nei šaknies, nei šakos. Bet jums, bijantiems mano vardo, patekės teisumo saulė su gydančiais spinduliais. Jūs išeisite šokinėdami tarsi veršiukai, išleisti iš gardo. Jūs sutrypsite nedorėlius, nes jie bus pelenai po jūsų kojų padais tą dieną, kai aš veiksiu, sako Galybių VIEŠPATS (Mal 3, 19–21).

Psalmėse rašoma: Mūsų Dievas ateis ir netylės: naikinanti ugnis eis pirma Jo, o aplinkui Jį siaus audros (Ps 50, 3). Iš Jo šnervių kilo dūmai, iš burnos veržėsi naikinančios liepsnos, įkaitusios žarijos skraidė. Jis palenkė dangų ir nužengė, tamsa buvo po Jo kojomis. Jis sėdėjo ant cherubo ir skrido, vėjo sparnai Jį nešė (Ps 18, 8–10).

Ir Izaijo pranašystės eilutė: Pakelkite savo akis į dangų, pažvelkite į žemę! Dangūs praeis kaip dūmai, žemė susidėvės kaip drabužis, jos gyventojai taip pat išmirs. Bet mano išgelbėjimas liks amžinai, mano teisumas nesibaigs (Iz 51, 6)

Ir vėl Apreiškimo Jonui eilutė: Ir aš pamačiau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė praėjo ir jūros daugiau nebebuvo (Apr 21, 1).

Lauksiu jūsų komentaro.


Eugenijus      

39  metai, Vilnius              

 

Sveiki, Eugenijau. Atsakymą į jūsų užduotą klausimą noriu pradėti pastebėdamas, jog turbūt negalime kalbėti apie apibendrintą Bažnyčios požiūrį į pasaulio pabaigą. Galima įžvelgti du kraštutinumus: vieni tikintieji perdėtai sutelkia savo dėmesį į paskutiniųjų dienų požymius, ženklus ir juos sureikšmindami vis labiau tolsta nuo kasdienės savo gyvenimo realybės, ją ignoruoja, menkina ir apleidžia. Kiti gi savo širdyje patyliukais priėjo prie išvados, jog Viešpats neskuba sugrįžti: „Štai juk jau ištisi šimtmečiai praėjo nuo Jo aiškiai išsakytų perspėjimų apie pasaulio pabaigą...“ Be to, šio požiūrio besilaikantieji (taip pat patyliukais) mąsto, jog būtų tam tikra prasme neteisinga, jei Viešpats sugrįžtų būtent dabar, – juk dar tiek daug nepamatyta, nepatirta, neišgyventa, neįvykdyta, nepasiekta…

 Norint išvengti pirmojo kraštutinumo, visada verta prisiminti mūsų Viešpaties perspėjimus, jog niekas, net pats Jėzus, nežino ir niekas niekada tiksliai ne(su)žinos šio pasaulio pabaigos dienos: Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis. Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nei angelai danguje, nei Sūnus, tik Tėvas (Mk 13, 31–32).

Na o siekdami išvengti antrojo kraštutinumo, privalome įsisąmoninti nedviprasmišką Viešpaties nurodymą nuolat būti pasiruošusiems palikti šį pasaulį: Žiūrėkite, budėkite ir melskitės, nes nežinote, kada ateis laikas. Ką sakau jums, sakau ir visiems: „Budėkite!“ (Mk 13, 33–37).

Turint omenyje tai, kas pasakyta, saugiausiame kelyje turėtų būti tie Kristaus sekėjai, kurie suvokia, kad  šio pasaulio laukia sunaikinimas, tad saugosi, kad jų širdys neprisirištų prie praeinančių jo pavidalų (1 Kor 7, 29–31) ir, kantriai bei karštai laukdami savo Viešpaties pasirodymo, gyvena darbuodamiesi savo rankomis ir darydami visiems gera.

Taigi, viena vertus, Viešpats apreiškia neišvengiamą ir tragišką šio pasaulio lemtį; kita vertus, nurodo nesirūpinti, kada tiksliai ši diena ateis, bet, kol yra laiko, ragina nepailstant daryti gera (Gal 6, 10).

Tad galima drąsiai teigti, jog Dievo bažnyčia turėtų būti mokoma ir vedama eiti viduriu kelio, nenukrypstant, į šiuos du kraštutinumus.


 

Pastorius Romanas Semaška

Bendrinti: