Sveiki, pastoriau.
Gal Jūs galėtumėte patarti vienu svarbiu man klausimu? Šiuo metu esu tokioje situacijoje, kai turiu nemažai laisvo laiko, kurį norėtųsi praleisti kuo prasmingiau. Be krikščioniškų kasdienių praktikų esu nusimatęs keletą užsiėmimų, kuriais traukia užsiimti ir kuriems turiu gabumų, kaip yra pastebėję ir mano artimieji bei pažistami. Tai būtų žurnalistika, kompiuterinė tapyba, dainavimas.
Žurnalistika būtų kaip profesija, o kiti du užsiėmimai - kaip laisvalaikio praleidimo būdas. Gal mano artimieji bei pažistami perdėm mandagūs - kai sukuriu ką nors ir parodau, jie giria bei skatina tobulėti.
Viskas atrodytų gerai - ir užsiėmimai ne blogi, ir žmonėms teikia džiaugsmo, bet ištyręs savo motyvus su Dievo pagalba pamačiau tam tikras nuosėdas - visa tai darau, kad mane pastebėtų, pagirtų, paskatintų, netgi aptikau, kad norėtųsi būti garsiam, žinomam, įtakingam... Užsiėmimus pakeisti lengviau nei motyvus, tačiau neramina Jėzaus žodžiai: „Kam daug duota, iš to bus daug ir pareikalauta". Ar turėčiau užkasti talentus bei jais nesinaudoti, jei dėl jų kyla pavojus pasididžiuoti? Dažnai maldoje prašau, kad Viešpats padėtų nepasididžiuoti... Viliuosi, kad Jūsų patarimas padės pažvelgti į šia situaciją iš šalies.
Su pagarba, Donatas
Ačiū, Donatai, už atvirą laišką.
Kelios trumpos mintys, atsiliepiant į tavo aprašytą situaciją. Pirma, tu pats blaiviai bei tiksliai ją apibūdini. O tai reiškia, jog esi gabus elgtis teisingai, kaip Viešpačiui patinka. Ne visi pajėgūs pamatyti arba pamatę pripažinti tai, ką vadini nuosėdomis. Jau vien supratimas, jog tau nesvetimas žmonių šloves ieškojimas, yra didelis žingsnis į priekį. Matant ydą, lengviau su ja kovoti. Teisingai įvardini ir tai, jog vidines nuostatas nelengva greitai pakeisti. Tam išties reikalinga kantrybė. O talentų kasti tikrai nereikia. Taip pasididžiavimo tikrai neišvengsi. Tiesą sakant, gal tai ir būtų aiškiausias išdidumo pasireiškimas - užkasti tai, ką Dievas davė, dėl to, kad nepasididžiuotum. Grigalius Nacianzietis Pasiteisinime dėl bėgimo į Pontą apsvarsto panašią į tavo situaciją. Tėvui (kuris buvo vyskupas) jį pašventinus į kunigus, Grigalius pabėgo į dykumą, nes labai atsakingai žiūrėjo į ganytojišką tarnystę ir pats save laikė netinkamu. Aiškindamas savo motyvus, jis sako, jog šventa baimė jį vertė taip elgtis:
„Kaip aš galėjau apsirengti kunigo rūbais, kol mano rankos nėra pašventintos šventais darbais, kol mano akys neišmoko žiūrėti į sutvertus daiktus tik su susižavėjimu Kūrėjui ir be žalos kūriniui, kol mano ausys nepilnai atsivėrė Viešpaties pamokymams <... >, kol mano lūpos neatsivėrė Dvasios tėkmei ir tam, kad kalbėtų paslaptis ir išmintį, kol mano liežuvis neprisipildė džiūgavimo ir netapo Dieviškos melodijos instrumentu <...>, kol mano kojos neatsistojo ant uolos <...> ir mano žingsniai nesvyruotų <...>, kol visi mano nariai netapo teisumo ginklais ir visas mirtingumas dar nebuvo nurengtas, prarytas gyvenimo ir pavestas Dvasiai?"
Tačiau po kurio laiko Grigalius grįžo iš dykumos ir prisiėmė tarnystę. Apibendrindamas savo svyravimus, jis rašo, jog buvo blaškomas tarp dviejų baimių - tarp šventos Dievo baimės, kylančios iš atsakingo požiūrio į kunigystę, ir baimės nepaklusti Dievo pašaukimui. Pastaroji buvo stipresnė ir padėjo jam pasirinkti tarnavimą, nuo kurio jis pradžioje bėgo. Atsakingas požiūris į darbą ar tarnavimą tik padės jį geriau atlikti. Artimų žmonių padrąsinimai mums irgi reikalingi ir ne visuomet maitina tik mūsų išdidumą. Jie taip pat padeda nenuleisti rankų.
Tegul pats Viešpats tau teikia aiškumo ir išminties.
Kristuje,
Pastorius Giedrius Saulytis
_64x64_9de.jpg)
