.jpg)
Krikščionybėje aš įžvelgiu ultimatumą - arba renkiesi Kristų ir turi amžinąjį gyvenimą, arba jo išsižadi ir renkiesi mirtį. Iš kitos pusės, krikščionybė nieko neverčia ir evangelistai skelbdami Gerają naujieną neverčia jos priimti, bet tarp eilučių galime įskaityti, kad jei nepriimsi Evangelijos - turėsi mirtį.
Tai kokia čia meilė ir koks čia pasirinkimas? Tai labiau panašu į prievartą, kai yra vienas vienintelis pasirinkimas, nes kuris iš mūsų norėtų rinktis mirtį?
Nieko nepadarysi, tiesiog tokia tiesa, tokia tikrovė. Ji gali mums nepatikti, galime ją ignoruoti, bet viskas vistiek pasilieka kaip buvę. Galbūt buitinis pavyzdys padės geriau suvokti, jog prie tam tikros nekintamos tikrovės būtina derintis mums, o ne jai - prie mūsų. Pavyzdžiui, ugnis yra karšta ir degina, ir jei bandysime ją liesti ranka, būtinai nudegsime. Galime piktintis, jog tai neteisinga, žiauru, nehumaniška, bet tokia yra realybė ir jei nenori skausmo, tenka su tuo susitaikyti.
Be to, turbūt niekam niekada nėra tekę girdėti atvejo, kad iš gaisro gelbėjamas žmogus priekaištautų, jog yra pažeidžiama jo pasirinkimo laisvė pasilikti liepsnose ir jis jaustųsi prieš savo valią, prievarta išvaduotas ir dėl to būtų nelaimingas. Tik beprotis svildamas liepsnose galėtų postringauti apie savo laisves ir teises. Kalbant apie pomirtinio gyvenimo tikrovę (tiesą), deja, egzistuoja tik du keliai: pražūties ir išgelbėjimo nuo jos. Dievas yra parūpinęs vieną galimybę išvengti mirties - ir tai ne ultimatumas, tiesiog vienintelė galimybė. Kitu atveju tikrovė tokia, kad neįsitvėrę į Jėzaus ranką tiesiog bus praryti mirties, nuodėmingu gyvenimu užtarnautos mirties. Iš savo gerumo Dievas mus supažindina su egzistuojančia tikrove ir kviečia pasirinkti Jo siūlomą išeitį. Jei tą tikrovę suvokiame, tuomet tai ir meilė, ir laisvas pasirinkimas, ir jokia ne prievarta.
Pastorius Mindaugas Sakalauskas
