452 | 2013 07 17 | Krikštas ugnimi

Norėčiau daugiau sužinoti, kas tai yra krikštas ugnimi.





Kad būtų aiškiau, žinoma, reikia paskaityti Rašto ištrauką, kur šis terminas yra vartojamas. Pasirodo, tai Jono Krikštytojo ištarta frazė, kurią jis skyrė pas jį krikštytis susirinkusiai miniai, bet pirmiausia - fariziejams ir sadukiejams, kurie krikštytis ėjo nenuoširdžiai, siekdami atlikti ritualą, tačiau neketindami nieko keisti savo gyvenime: „Štai kirvis jau prie medžių šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, yra nukertamas ir įmetamas į ugnį. Aš jus krikštiju vandeniu atgailai, bet Tas, kuris ateina po manęs, - galingesnis už mane, aš nevertas net Jo sandalų nuauti. Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė, ir Jis kruopščiai išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“. (Mt 3,10-12) Štai trys eilutės, kurių kiekvienoje po kartą pavartotas žodis „ugnis“, tas pats graikiškasis žodis πῦρ [pur]. Tame tarpe turime ir mus dominantį „krikštą ugnimi“. Jis yra įrėmintas dviejų alegorijų - kirvio, kertančio  gerų vaisių nenešantį medį ir vėtyklės, atskiriančios pelus nuo kviečių. Alegorijų mintis viena ir ta pati - su nuodėme nenorinčio skirtis žmogaus laukia Dievo teismas: atskyrimas nuo karalystės vaikų ir pasmerkimas amžinai kančiai. Manau, tokioje šviesoje turėtume aiškinti ir krikštą ugnimi. Priešingu atveju, jei krikšto ugnis reikštų kažką visai kito, tekstas turėtų apie tai bent užsiminti.

Jonas labai gerai suvokia po jo ateinančio Kristaus ir Jo būsimo krikšto Dvasia ir ugnimi pranašumą: jei vanduo nuplauna, apvalo, tai ugnis naikina. Jei Jono krikštas reiškė momentinį, trumpalaikį, paruošiamąjį susitikimui su Viešpačiu apsivalymą, tai Dvasios ir ugnies krikštas reiškia nuodėmės išdeginimą iš pagrindų, išlaisvinimą iš esmės. Taigi, jei kažkas neįstengia nuoširdžiai atgailauti krikštijant vandeniu, tai atėjus galingesniam už Joną ir krikštijant ugnimi, jiems bus tikrai riesta - tos šventumo, ir kartu teismo, ugnies jie bus tiesiog praryti savo užkietėjime ir nenore atgailauti. Manau, taip galėtume perfrazuoti Jono Krikštytojo mintį.

Jėzaus krikštas („panardinimas“ arba pripildymas) Šventąja Dvasia, šalia daugelio Jai būdingų vaidmenų, reikš ir nuolatinį šventinimą (juk Dvasia apibūdinama būtent Šventąja). Tai bus vienas iš prioritetinių Jos siekių tų, kuriems yra siųsta ir kuriuose apsigyvena, gyvenime. Ji it ugnies liepsna nenumaldomai kaitrins mūsų sąžinę, apkaltindama dėl nuodėmės ir kviesdama atgailai, neduodama ramybės mele, neleisdama susigyventi su neteisybe. Pakrikštytasis turėtų jaustis gyvenąs tarsi tarp jį tyrinančių, apvalančių liepsnų, kurios nesitaiksto su nuodėme, siekia ja atsikratyti (tai labai realiai išgyvena naujatikiai). Jei tokio jausmo nejaučiama, jei ramiai toleruojamas kūniškumas, ar tik nebus toji ugnis paties tikinčiojo prigesinta, Dvasios ir sąžinės balsas pritildytas ar net nutildytas?

Ugnies metafora Biblijoje paprastai reiškia ištyrimą (1Kor 3,13; 1Pt 1,7), išbandymą (1Pt 4,12), apvalymą (Sk 31,23; Ps 12,6), o kartu ir teismą (Ps 21,9; Lk 17,29; Apr 14,9-11), tad krikštas ugnimi - tai nuodėmės teismas, Dvasios siekis išlaisvinti tikintįjį iš jos viešpatystės. Arba nuodėmė degs mumyse kol gyvename, arba mes degsime gyvenimui pasibaigus. Verčiau rinktis pirmąjį kelią...

Pastorius Mindaugas Sakalauskas 


 



Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas






 

Bendrinti: