Aktualu: narkotinių medžiagų dekriminalizavimas

Šiomis dienomis tiek Seime, tiek visuomenėje vyksta aktyvi diskusija, ar reikia dekriminalizuoti narkotinių medžiagų vartojimą. Iki šiol tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu iki dvejų metų, arba bauda, arba areštu. Bausmės griežtumas priklausė nuo rasto narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekio, remiantis LR sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis.

Dekriminalizacijos projektas siūlo už pirmą nusižengimą, vartojant mažo kiekio narkotines medžiagas, numatyti baudas nuo 50 iki 250 eurų, o už pakartotinį nusižengimą – nuo 200 iki 350 eurų. Už medžiagų disponavimą siūloma 50–350 eurų bauda. Už pakartotinį tokį nusižengimą – bauda nuo 300 iki 500 eurų, t. y. bausmes iš Baudžiamojo kodekso perkelti į Administracinių nusižengimų kodeksą.

Jau daugiau kaip 20 metų dirbu su priklausomybe sergančiais asmenimis, todėl iš patirties žinau, kad tai „kova su vėjo malūnais“. Iš tiesų piktnaudžiavimas psichotropinėmis medžiagomis Lietuvoje yra labai didelė problema (statistikos pateiktus skaičius reikėtų dauginti iš 10, nes daug neregistruotų atvejų). Esu įsitikinusi, kad, norint pažaboti vis augantį piktnaudžiavimą narkotinėmis medžiagomis, reikia sisteminio požiūrio į problemą, sutelkiant įvairių valstybės institucijų pajėgas, o ne bandyti fragmentiškai kažką pakeisti. Siūlyčiau pakviesti įvairių sričių specialistus, išmanančius priklausomybės ligos specifiką: tiek teisėsaugos atstovus, tiek dirbančius su priklausomybėmis medicinos bei socialinės sferos specialistus, tiek jų artimuosius, ir, manau, labai svarbu išklausyti pačių buvusių vartotojų nuomonę. Kitaip „neapčiuopsime pulso“ ir negalėsime nustatyti „gydymo“ įsigalėjusiai ligai šalyje gydyti. Suprantu vartojančių ar platinančių jaunuolių pasimetusius artimuosius, jų išgyvenamą skausmą, gėdą ir bejėgiškumą, o taip pat stigmatizuojamus, visuomenės smerkiamus jaunuolius – su tuo taip pat susiduriame savo įstaigoje beveik kasdien. Todėl ši problema turi būti sprendžiama jautriai ir kompleksiškai. Susitelkiant tik ties dekriminalizacija, manau, būtų neefektyviai kovojama su narkomanijos „monstru“. Tai tikrai ne tik neatgrasys jaunų žmonių nuo narkotikų vartojimo, tačiau paskatins laisviau juos vartoti, o prekiaujančius meluoti ir išsisukinėti dėl turimo narkotikų kiekio, kuris vis tiek pastoviai bus papildomas. Kaip viskas prasideda nuo pirmo karto, taip ir pirmas narkotikų pavartojimas gali tapti tiek paties žmogaus, tiek jo šeimos tragedija, kuri neretai pasibaigia mirtimi.

Besigydantiems žmonėms vienas iš svarbiausių motyvacinių faktorių yra vartojimo pasekmės. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, bet kuo gilesnis „dugnas“ pasiektas, tuo geriau, nes tuo labiau trokštama gydytis. Švelnesnės bausmės nepadidins noro susimąstyti ir keistis. Piniginės baudos tikrai nesustabdys nuo vartojimo. O ir šiuo metu besigydantiems reabilitacijose motyvacija krenta, nes kam gydytis nuo to, kas greitai taps legalu, mat, anot žiniasklaidos, Seime sklando pamąstymai ateityje legalizuoti narkotines medžiagas – ir tai man kelia tikrai didelį nerimą. Siūlymas dekriminalizuoti (o ateityje gal ir legalizuoti) visų rūšių narkotines, psichotropines ir psichiką veikiančias medžiagas iš tiesų yra bauginantis, nes medžiagos yra skirtingai veikiančios psichiką ir kai kurių net mažos dozės daro nebeatstatomą poveikį. Vis dažniau į Lietuvą ir į mūsų reabilitaciją atvyksta gydytis lietuviai, kažkada išvykę uždarbiauti į Olandiją, Daniją, Ispaniją ir kitas šalis, kuriose už narkotikų vartojimą nėra baudžiama. Tai paskatino juos vartoti minėtas medžiagas, sukėlė priklausomybę ir turėjo skaudžių pasekmių: sudužusių gyvenimų, iširusių šeimų, sugriuvusių santykių, pašlijusios sveikatos, didžiulių skolų. Ne vieną žmogų ši priklausomybė nuvarė į kapus.

Manau, vien tik dekriminalizavimo įteisinimas neišspręs augančios priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo problemos, o tik ją labiau padidins. Gaila, kad tik taip suvokiama problema, todėl teikiami tokie pasiūlymai ir jos sprendimo būdai. Mes, dirbantys priklausomybės ligų reabilitacijoje, kasdien susiduriame su žiauria, stipria ir negailestinga priklausomybe, iš kurios gniaužtų visomis jėgomis stengiasi išsiveržti vyrai ir moterys, kuriems padeda savo darbą gerai išmanantys ir nuoširdžiai atsidavę specialistai. Su šiuo „devyngalviu slibinu“ reikėtų kovoti visiems susitelkus. Šiuo klausimu labai svarbi ir bažnyčios pozicija. Tikintieji turi privilegiją naudoti dvasinius ginklus (pgl Ef 4 skyr.). Manau, pats laikas juos išsitraukti ir panaudoti pagal paskirtį, ypač galvojant apie augančią jaunąją kartą. Ir tepadeda mums Dievas.

 

Vyr. socialinė darbuotoja Inga Glinskaitė-Lučunienė

Priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenė „Vilties švyturys“

Bendrinti: