.jpg)
Dar prieš metus žurnalo „Gyvieji šaltiniai“ redakcija svarstė, ar į pirmąjį metų numerį įdėti Uhano (Kinija) krikščionių maldą dėl koronaviruso aukų. Maldos neįdėjome. Atrodė, jog šis virusas praeis greitai ir be didesnių pėdsakų. Dabar atrodo kitaip. Jau metai, kaip vis tebesirita viruso bangos. Nors atrodė, kad jau išmokome visas pamokas, bet netrukus sulaukdavome naujo smūgio. Kaip toliau gyvensime, pamatysime ne iš karto.
Baimės ir nerimo metai
Optimizmas, kad virusas mūsų nepalies, pamažu išgaravo. Koronavirusas apsigyveno šalia, šeimose ir bendruomenėse. Atskyrė mus, pakeitė judėjimą, bendravimą, darbą ir maldas drauge. Susitikę su sergančiais ar susirgę patys turėjome atsiskirti net nuo gyvenančių kartu, dezinfekuoti savo pėdsakus. Kai kurie atskyrimai buvo tragiški, patyrėme netekčių, negalėjome deramai atsisveikinti su artimaisiais.
Pasaulis, prie kurio buvome įpratę, nyksta mūsų akyse, pandemija smelkiasi gilyn. Pamažu įslinko baimė ir nerimas. Nutrūko tai, kas gyvenime atrodė nepajudinama. Net jei galime eiti pasivaikščioti, pasaulis kaip bendrai judantis organizmas, sustojo. Negalime susitikti su kitais, judėti, veikti ir kurti. Pajutome, kad esame tik kūnai, dulkės ir kokie svarbūs mums yra kiti žmonės, bendrystė. Pamatėme, kai to netekome.
Galvodamas apie šį nerimą ir baimę prisimenu Dievo žodžius iš Jobo knygos: „Kas tik pamato Leviataną, netenka drąsos ir puola ant žemės.“ (Jobo 41, 1). Taip, kūrinijoje tebėra leviatanų, kuriems sujudinus uodegą žmonių pasaulis sudreba. Kai kurie visa tai išgyvenome sunkiai.
Iš pradžių vaikiškai šokinėjome aplink nubrėžtas ribas, bet buvome paliesti skausmo. Pavojus ir jį lydintis nerimas augo gaunant žinutes. Negalime būti šalia vieni kitų, tad bendrystė persikėlė į telefonų žinutes.
Sunkiausia gauti žinutes apie gęstantį artimųjų ir bendražygių gyvenimą. Jas lydi spalvoti susitikimų, kelionių, kartu praleistų akimirkų prisiminimai. O paskutiniai pokalbiai ir susirašinėjimai tokie nerangūs! Balsai tarp atodūsių, žinutės su nepilnais žodžiais... Jie nepilni, nes, atrodė, išsiskyrėme trumpam, tikėjomės susitikti, netrukdomai pasikalbėti, tačiau negalėjome nei atsisveikinti, nei palydėti. Paskutiniai sąlyčiai su žmonėmis, kurie gyvenime buvo svarbūs, buvo kitokie, nei juos pažinojome.
„Dabar mano akys mato tave“
Sau labiausiai pabrėžiu paties Jobo žodžius. Jie užrašyti po Dievo pasakojimo apie šiurpą keliantį Leviataną. Tai Jobo atsakymas Dievui kentėjimų kulminacijoje. „Buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys mato tave.“ (Jobo 42, 5) Jobo nepakeliamos kančios, neperprantama kūrinija ir baisi bei nevaldoma Leviatano didybė buvo svarbūs. Jie kaip bangos išmušė Jobą iš bet kokio saugumo. Taip jis pasiruošė susitikti su viską pranokstančiu Dievu, kuris pasirinko su Jobu kalbėti tiesiogiai.
Taip, buvo nuogirdų apie Dievą: „Buvau girdėjęs gandus“. Tai, kaip suprantame Dievą, dažnai būna grįsta nuogirdomis. O štai čia nuogirdas išdraskančių įvykių verpetas, kuris paruošia susitikimui. Pandemija, mirtys palietė mūsų bendrystę. Griaunančios jėgos ardo mūsų gyvenimą ir suprantame, jog negalime to racionaliai paaiškinti. Norime tikėti Dievu ir klausiame: tai kur yra Dievas? Visi paruošti atsakymai nublanksta. Šventųjų bendrystė susiduria su atskirtimi, o tada atsiduria ir mirties akivaizdoje.
Krikščionybė neneigia ir nesilpnina mirties. Kai ateina mirtis, jos akivaizdoje esame bejėgiai. Šis laikmetis parodė, kad Dievas mus sukūrė kaip įkūnytas būtybes. Mes gyvename kaip kūnai tarp kūnų, kuriame, veikiame, net pasaulis veikia kaip kūnas. „Kūnas“ gali reikšti ir filosofiją ar dvasingumą, kuris yra priešingas Dievo karalystei ir jos teisingumui. Kalbu apie kūną – Dievo kūrybą. Taigi mes bendraujame kaip kūnai, ir visas gyvenimas, kaip jį suprantame, yra kūne. Jam mirus, visa tai nutrūksta.
Šventasis Raštas nemenkina mirties realybės. Šventąjį Raštą užrašiusių žmonių pomirtinio gyvenimo viltis, kitaip nei graikų filosofų, buvo ne sielos nemirtingumas, o mirusių prisikėlimas. Mirties perskyrimas yra radikalus. Prisikėlimas yra nauja kūrinija. Šis didelis perskyrimas panašus į tai, ką kalbėjo Jobas „pamatęs“, koks yra Dievas. Viešpats, Kūrėjas visada yra didesnis nei gyvenimas ir mirtis. Tačiau kiek visko turėjo įvykti, kol tai supratome.
Tėvas, Sūnus, Dvasia: artimas, bet nepavaldus Dievas
Kai ateiname pas Dievą, jei iš tiesų ateiname ne pas stabą, ateiname pas didesnį nei mūsų gyvenimas. Tai gyvenimo šaltinis ir jo amžinas tikslas. Tačiau ilgainiui apsiprantame su Dievo vardu. Meldžiamės, garbiname, dirbame ir tarnaujame. Pradeda atrodyti, kad Dievas yra vienas iš mūsų draugų. Čia raktiniai žodžiai vienas iš, lyg jis būtų pasaulio dalis. Prarandame jausmą, kad esame akivaizdoje Viešpaties, kuris gyvena neprieinamoje šviesoje ir teikia gyvenimą, draugus ir viską.
Panašiai ir su Jėzumi Kristumi. Kaip mūsų žmogiškasis Brolis, jis yra prieinamas. Galime įsivaizduoti, kaip mes atrodytume Jo istorijoje, o Jis – mūsų. Ypač trokštame, ir teisingai, Jėzaus gailestingumo. Tačiau prarandame jausmą, kad jis yra tas pats Dievas, Kūrėjas. Jo meilė ir išgydymai kilo iš to, kad Jis buvo ir yra Dievas. Jie panašūs į sukūrimą. Net jei Jis maišė seiles ir purvą, jie nėra iš šios žemės elementų padaryti vaistai. Tai prisilietimas ir lyg kūrimas iš naujo.
Panašiai galvokime apie Jėzaus mirtį. Iki galo nesuprantame, ką reiškia būti Dievu ir žmogumi, todėl gali atrodyti, kad Jėzaus mirtis – trumpas trijų dienų momentas amžinam Dievui. Lyg Jam mirtis yra kažkas mažiau nei mums. Prisikėlimą galime suprasti kaip susitikimą su atgijusiu numirėliu, t. y. seno gyvenimo prikėlimą. Tačiau Jėzaus sielvartas prieš mirtį buvo tikras. Jo prisikėlimas – visiškas atotrūkis nuo pasaulio, kokį jį pažįstame, tai mirtis pasauliui. Jo mirtis buvo žmogiška, tikintis tik mirusiųjų prisikėlimo, naujos kūrinijos pradžios.
Toks tikėjimas yra radikalus. Kas tiki prisikėlimu, tiki, jog Dievas kuria naują dangų ir žemę, ir ten nebebus mirties. Dėl to mirtis ir yra tokia baisi, nes tai yra išsiskyrimas iki prisikėlimo. Mes nežinome naujo pasaulio, o senojo, kurį pažįstame, nebeliks. Tačiau susitikimas su Prisikėlusiuoju apie prisikėlimą atskleidžia dar daugiau: „Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats!“ (Luko 24, 23–44). Taip, tai yra radikalus perskyrimas, bet per Jėzų Kristų Dieve yra išsaugoma ir mūsų tapatybė. Tarp senos ir naujos kūrinijos yra tąsa.
Jėzus Kristus buvo pirmasis, todėl ir mirtyje galime būti Viešpatyje per Dievo Dvasią. Nuo Šventosios Dvasios galėjau ir pradėti. Juk iš Dievo veikiant dvasiai mes ateiname ir pradedame matyti Dievo šlovę Jėzaus Kristaus veide. Patikime, pamilstame. Kai prie mūsų liečiasi Guodėjas, patiriame guodžiančius jausmus ir pakilias mintis. Jie prasismelkia taip giliai, jog atrodo, kad yra mūsų pačių. Taip iš tiesų yra, bet Dvasia yra Dievas, su kuriuo kalbėjo Jobas. Ne visada Dvasios vedimą lydi malonūs jausmai. Jėzus Kristus „per amžinąją Dvasią paaukojo save“ (Hebrajams 9, 14). Per Dvasią paaukojo. Kai sielvartavo, Jėzus šaukė tai darydamas per Dvasią.
Dvasia yra Dievo dovana, naujos kūrinijos šaltinis, užstatas, garantas, bet ne senojo pasaulio reanimacija. Šventoji Dvasia yra ir kiekviename tikinčiajame, ir bažnyčioje. Šventoji Dvasia yra šventųjų bendrystės šaltinis, viena visuose. Dievas yra didesnis už kūriniją, gyvenimą ir mirtį, mus skiria nepereinamas atstumas. Mirtis tai parodo. Bet Dievo Dovana peržengia tą atstumą, giliai įsismelkia į mūsų kūnus. „Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis, prikėlęs iš numirusių Kristų, atgaivins ir jūsų mirtingus kūnus, savo Dvasia, gyvenančia jumyse.“ (Romiečiams 8, 11)
„Šventųjų bendrystė“ – naujo pasaulio pirmienos
Mus guodžia ne tai, kad sumažėja mus skiriantis atstumas ar kad mirtis yra sumenkinama. Mus guodžia tikėjimas, kad tas, kuris viską sukūrė nuo pradžių, viską kuria naujai. Viltis yra ne mūsų veikime ar galioje, bet viską pranokstančiame Dieve. Mirties geluonis gali smelktis, bet tai nėra paskutinis žodis. Taip, kai kurie iš mūsų šiuo laikotarpiu patyrėme baisiausią perskyrimą su savo artimaisiais – mirtį. Mus neramina klausimas, kas iš šio gyvenimo išliks amžinajame? „Šventųjų bendrystė“ kalba apie didžiąją, laiką ir erdvę pranokstančią bendrystę. Išgelbėjimo gėrybėse dalyvaujame kartu su kitais, didelėje bendruomenėje.
Apie Jėzų Kristų skaitome dviejų tūkstantmečių senumo raštuose. Bet ištisos bendruomenės per visą šį laikotarpį savo gyvenimu rodė pasiliekantį Jėzaus Kristaus poveikį. Ir mes šiandien džiaugiamės atleidimu, paguoda, įkvėpimu, o labiausiai tikėjimu, viltimi ir meile. Anot teologų, ši bendrystė apima visus šventuosius, net nuo teisiojo Abelio. Kaip ši bendrystė gali siekti tiek toli? Atsakymas į šį klausimą atneša paguodą tada, kai išsiskiriame.
Dalį atsakymo galime perskaityti Giesmių giesmės knygoje: „Juk meilė stipri kaip mirtis, aistra nuožmi kaip Šeolas (...) Gilūs vandenys negali užgesinti meilės, nė potvyniai – jos paskandinti.“ (Giesmių giesmė 8, 6–7). Pamilę intuityviai pritariame šiems iššūkio mirčiai žodžiams. Ankstesnės teologinės mintys leidžia juos praplėsti. Jobo kentėjimai žingsnis po žingsnio sugriovė tai, ką jis žinojo apie Dievą iš gandų, ir atvedė Kūrėjo akivaizdon. Tas Kūrėjas yra meilė.
Meilė mus suriša bendrystėje, kurios nenugali mirtis. Jos šaltinis nepavaldus mirčiai. Ir tas šaltinis yra mumyse. Dalyvavimas ir bendrystė yra galimi, nes jie yra Šventojoje Dvasioje, kuri yra Dievas. Jono 4, 14 skaitome: „(…) ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.“ Dievas per Dvasią duoda mums savo gyvenimą, kuris nugali prarają tarp Dievo ir žmonių, atveda mus pas priimantį Dievą. „Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą.“ (Romiečiams 8, 27)
Vėjas dvelkia per kūriniją. Tai ne šio mirštančio pasaulio dvelksmas, bet eschatologinis, naujos kūrinijos vėjas. Dvelkia, įkvepia, atgimdo ir keičia. Tuštybei pajungta kūrinija tebedūsauja ir tebesikankina, kada bus išvaduota iš pragaišties, „laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai“ (Romiečiams 8, 19; žr. visą ištrauką nuo 8, 11–39). Dejuojame ir mes, laukdami kūno atpirkimo, bet dėl Dvasios, kuri yra kūnuose ir tarpusavyje, viltis nenuvilia, o meilė yra nenugalima. Mes nežinome, kaip melstis, bet pati Dvasia ateina į pagalbą mūsų silpnumui. Tai yra gimdymo skausmai, kai visa kūrinija bus atpirkta, iš naujo suvienyta Kristuje, ir Dievas bus viskas visame kame.
Straipsnis spausdintas žurnale „Gyvieji šaltiniai“
