Dangiškoji ir žemiškoji Tėvynė

Istorija taip jau susiklostė, kad kalendoriniams metams prasidedant net tris kartus susimąstome apie Lietuvos nepriklausomybę. Minime sausio 13-ąją, vasario 16-ąją, kovo 11-ąją... Visgi ne tokiai mažai visuomenės daliai nepriklausomybė, lietuvybė, tautiškumas šiandien jau nebėra neginčijamos vertybės. Kažkas dėl jų murma, kažkas jas keikia, ir vis daugėja joms abejingų. O ar meilė tėvynei vis dar aktuali krikščionims? Šiandien kviečiame pamąstyti apie krikščionybės ir patriotizmo santykį...

Kodėl mes mylime (jei mylime) savo tėvynę? Kodėl ji svarbi? Šie klausimai nėra tokie jau absurdiški ar šokiruojantys... Tik kiek daugiau negu prieš šimtą metų tautos ėmė branginti savo išskirtinumą bei tapatybę. Gimė daug naujų tautinių valstybių, oficialiomis tapo kalbos, kurias dar neseniai vartojo tik valstiečiai. Naujai atsivėrė istorijos, kultūros, tradicijų unikalumas. Atsirado nauja pasididžiavimo ir neapykantos rūšis – nacionalizmas, buvo pralieta daug kraujo. Visgi, atrodo, kad per praėjusį amžių ištvėrusi tiek kataklizmų, šiandien tautiškumo idėja gerokai senstelėjo, menksta ir artėja jos „natūrali mirtis“. Beveik visa svarbiausia informacija pasiekiama praktiškai iš bet kurios vietos ir tokiomis kalbomis, kurias greta gimtosios supranta didelė dalis žmonių. Nyksta fizinės šalių sienos, vienodinama valiuta, įstatymai, panašėja žmonių apranga, maistas, gyvenimo būdas ir vertybės. Tai, kas dar neseniai išskyrė tautą iš kitų, pagarbiai padedama į muziejaus lentyną... kad netrukdytų gyventi vis sparčiau besimaišančiame pasaulyje. Bet ar tai blogai? Gal krikščionims pirmiems verta įkalti vinis į tautiškumo ir patriotizmo karstą? Ar ne tai turėjo omenyje apaštalas Paulius, sakydamas: Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko...

Ką apie meilę savo Tėvynei ar tautiškumą kalba Šventasis Raštas? Tam tikra prasme Šventasis Raštas – tai knyga apie žemiškąją ir dangiškąją Dievo tautą bei jas supančias tautas. Tautos – Dievo plano žmonijai dalis, Jo veikimo atspindys žmonijos istorijoje. Jobo knygos 12 skyriaus 23 eilutėje skaitome: Jis iškelia tautas ir jas sunaikina; išsklaido ir vėl surenka, o pranašas Izaijas prideda: tautos [Dievui] kaip lašas kibire, kaip grūdelis svarstyklėse. Viešpats išsirinko Abraomą ir tapo žydų tautos Dievu, o izraelitai – išrinktąja tauta priešiškame ir stabmeldiškame pasaulyje. Tautiškumas Senosios Sandoros laikais prilygo tikėjimui.

Meilės ir tarnystės savo tautai motyvas skamba Šventajame Rašte lyg galinga giesmė. Mozė vedė tautą į Pažado žemę, karvedys Jozuė šią žemę užėmė, o tauta, nors ir murmėdama, sekė. Karalius Dovydas apgynė savo šalies laisvę, o Saliamonas stiprino jos galią. Karalienė Estera dėl tautiečių rizikavo savo gyvybe, pranašas Ozėjas – paaukojo savo reputaciją ir šeimyninę laimę. Pranašas Jeremijas verkė, žvelgdamas į ištuštėjusią Jeruzalę, o tautos lyderis Nehemijas – mąstydamas apie sugriuvusias miesto sienas. Galiausiai Jėzus, rodos, triumfo eisenoje įžengdamas į Jeruzalę, raudojo dėl miesto ir savo tautos, kuri netrukus atmes savo Viešpatį, ne Jam, o sau pasirašydama nuosprendį...

Bet tai Senasis Testamentas, tolimi, barbariški laikai... Ką bendro jie turi su moderniu XXI a. pasauliu? Ir dauguma mūsų ne žydai, tad ir mūsų žemiška tauta – tik viena iš daugelio tautų. Visgi net po  įdomiausių kelionių gera grįžti namo ir mėgautis jaukiomis smulkmenomis: gardžiuotis įprastais patiekalais, girdėti pažįstamą kalbą. Neklajoti tarsi šmėklai po kosmopolitišką pasaulį, kuriam nieko nesi nei skolingas, nei įsipareigojęs ir kuris nieko neįsipareigojęs tau. Be to, su šalia gyvenančiais žmonėmis mus sieja ypatingas ryšys. Paulius Laiške romiečiams rašo, kad jis jaučiasi ypač atsakingas už brolius, tautiečius pagal kūną. Būti savo šalies piliečiu ir savo tautos dalimi – tai priklausymas ir atsakomybė.

Mąstant apie Kristaus įsakymą mylėti savo artimą, priklausomybės konkrečiai vietai arba grupei jausmas ir atsakomybė už ją įgyja ypatingą prasmę. Šis suvokimas padeda tarnauti tiems, kurie yra šalia ir su kuriais jaučiamės susiję. Čia galbūt norėtųsi paprieštarauti, kad meilė neatsižvelgia į tautybę, o kančia ir gailestingumas ištrina tautinius ar socialinius skirtumus. Kas nežino palyginimo apie gerąjį samarietį? Visgi ribota ir nuodėminga žmogaus prigimtis ir vėl kiša koją, o gal tiksliau – sugeba visuotinės meilės idėją padaryti sau patogią. Staiga pasirodo, kad mylėti visą pasaulį ir kiekvieną žmogų nieko nekainuoja arba kainuoja labai nedaug. Nėra taip jau sunku mylėti kenčiančius atokiame žemyne ar į labdaros organizaciją kartais nunešti daiktų siuntą. Kažkam paaukoti SMS žinute. Paremti ir pamiršti. Jokiu būdu nemenkiname tokių labdaros iniciatyvų – galbūt kažkam jos išgelbsti gyvybę ir bent trumpam priverčia užsimerkti savo egocentriškai prigimčiai.

Tačiau to nepakanka tarnystei, kuriai būtinas kasdienis pasiaukojimas. Atkaklios maldos. Nuolatinis nešiojimas širdyje. Nuolatinis skausmas dėl savo artimo. Kitoks, stipresnis jausmas, padeda mamai kasnakt keltis prie savo kūdikio. Slaugyti ligonį, padėti kaimynystėje gyvenančiai senolei. Nuoširdžiai rūpintis po gatves besišlaistančiais savo rajono vaikais. Siekti gerovės savo miestui. Diena iš dienos melsti malonės savo šaliai, besirenkančiai kitas vertybes... Kiekvienas turime skirtingą šios atsakomybės saiką. Vienam tai – vos keli artimiausi žmonės, kitam – daugiau nei visa šalis. Tačiau tik suvokdami, kad esame kažkieno konkretaus dalis, galime tikslingai sutelkti pastangas. Suprasdami savo atsakomybę, tampame neabejingi. Tik mylėdami sugebame tarnauti. Ne abstrakčiai. Konkrečiai. Viešpačiui, artimam ir Tėvynei.

Kada patriotizmas tampa nepriimtinas? Ir Šventasis Raštas, ir istorija liudija, kad nuodėmė lengvai iškreipia meilę savo kraštui ar tautai, kaip ir daugybę kitų gerų dalykų gyvenime. Galbūt skaudžiausias pavyzdys – nacizmas, kuris prisidengdamas „rasės grynumu“ pateisino ir skatino žudynes. Bet yra ir kitų, subtilesnių pavojų. Kai savo tauta iškeliama aukščiau kitų tautų ar kultūrų. Kai kitiems ar kitokiems nelieka vietos tik dėl jų kitoniškumo. Kai pernelyg išaukštintos pagoniškos ar kitokios protėvių tradicijos tampa kliūtimi tyrai Evangelijos žiniai... Galiausiai, būtent patriotizmas buvo svarbiausias motyvas, padėjęs sukurstyti žydus prieš Jėzų: <...> ar nepagalvojate, jog mums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų – šie aukščiausiojo kunigo žodžiai užrašyti Evangelijoje pagal Joną. Bijodami prarasti tariamos laisvės likučius to meto žydų lyderiai pasirinkto nukryžiuoti tikrąjį Išlaisvintoją.

Apaštalas Paulius ne kartą primena, jog Kristuje žemiškieji socialiniai ir tautiniai skirtumai išnyksta: nebėra nei žydo, nei graiko <...> nei vergo, nei laisvojo, bet visa ir visuose – Kristus. Taigi nebėra jokio pagrindo nacionalizmui. Visgi kartais gali kilti prieštaravimų tarp to, kaip gyventi mus ragina Kristus, ir ko iš mūsų tikisi Tėvynė. Budėkime, kad pasirinktume teisingai.

Ir visgi, ką apie krikščionio Tėvynę kalba Šventasis Raštas? Šiandien, kai mūsų šalyje vis iškyla klausimas dėl dvigubos pilietybės, krikščionys galėtų būti puikūs tokių piliečių pavyzdžiai. Apaštalas Petras ir Laiško hebrajams autorius rašo, kad nors gyvename šioje žemėje, joje esame svečiai ir ateiviai, o apaštalas Paulius prideda, kad mūsų tėvynė danguje. Kai tiek daug kalbama apie pabėgėlius, galima sakyti, kad, mes, krikščionys, visur esame pabėgėliai ir ateiviai. Kodėl žemiškieji namai krikščionims nėra tikrieji ir vieninteliai? Kas verčia mus jaustis svetimais pasauliui? Pasak žymaus teologo Džono Paiperio, taip yra ne todėl, kad šis pasaulis buvo sukurtas, t. y. laikinas, bet dėl to, kad jis kritęs. Visa žemė persmelkta nuodėmės, todėl kad ir kur gyventume, jaučiamės ne namie. Dvasia ilgimės to meto, kai nuodėmė bus nugalėta, o mes būsime amžiams su Jėzumi ir Jo šventume.

Kita vertus, žemiškasis gyvenimas nėra tik pasyvus amžinybės laukimas tyliai sau tūnant, kad išvengtum priešiškumo ar tiesiog nepalankios aplinkos. Viešpats įsakė savo mokiniams būti aktyviais ir garbingais Jo Karalystės ambasadoriais. Esame raginami nepažeisti žemiškųjų įstatymų, bet vadovautis dangiškaisiais. „Verbuoti“ Kristui visų tautų žmones ir, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, skleisti mielą Jo pažinimo kvapą tiek, kiek pajėgiame, ir ten, kur esame.

***

Ko šiandien, tarp vasario 16-osios ir kovo 11-osios, galėtume palinkėti vieni kitiems? Pažinti ir blaiviai mylėti savo šalį, kurios istorijoje gausu ne tik garbingų, bet ir gėdingų momentų, – dėl jos esame, kokie esame. Branginti savo tapatybę, bet nepaversti jos stabu. Siekti gerovės ir taikos savo tautai, kaip tai darė daugybė Biblijos ir istorijos herojų. Nepavargti tarnauti tiems, už kuriuos jaučiamės atsakingi. Ir visuomet atminti, kad mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes karštai laukiame Gelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus...

 

Tekstas buvo skaitytas XFM laidoje Redaktoriaus žodis

https://www.facebook.com/xfm.lt/posts/2248932055169418

 

 

Bendrinti: