Donald B. Kraybill „ Karalystė aukštyn kojom“

Ši, didelio populiarumo susilaukusi, Donaldo B. Kraybillo knyga Jungtinėse Amerikos Valstijose pakartotinai išleista 25 kartus. Joje autorius išsamiai gvildena Jėzaus karalystės aukštyn kojom temą. Dievo karalystė, kurią skelbė Jėzus, I a. Palestinoje viską vertė aukštyn kojom. Jėzus laimi patarnaudamas ir triumfuoja pralaimėdamas. Svarbu pastebėti, kad ir šiais laikais Dievo karalystė, prasiskverbianti į pačias įvairiausias pasaulio kultūras, tebėra tokia pat – aukštyn kojom. Ši knyga, kuri jau yra išversta į septynias kalbas ir kurios jau parduota per 60 000 egzempliorių, ragina mus rinktis ištikimos mokinystės kelią.

Ši knyga skiriama tiems, kurie „verčia pasaulį aukštyn kojom < ... >,  laužo ciesoriaus įsakymus, tvirtindami, jog esąs kitas karalius, būtent Jėzus“.

 

Ištrauka iš knygos

Augti... žemyn?

Noras kopti kopėčiomis aukštyn nedavė ramybės ne tik fariziejams, bet ir mokiniams. Kartą jie pradėjo ginčytis, kuris iš jų būtų didžiaisiais (Mk 9, 33-34). Petras jautėsi nusipelnęs būti pirmas, nes juk tai jis pirmas susivokė, kad Jėzus yra Mesijas. Jokūbas su Jonu visiškai su tuo nesutiko ir manė, kad tai jie verti būti pirmieji, nes buvo matę atsimainymą. Tiesą sakant, Jokūbas su Jonu taip veržėsi būti kuo aukščiau, kad pasivedę Jėzų į šalį prašė to kaip asmeninės paslaugos: „ < ... > mes norime, kad padarytum, ko prašysime“ (Mk 10, 35). Jie norėjo sėdėti geriausiose vietose – Jėzui iš kairės ir dešinės – Jo karalystėje.
Matas dar pamini, kad mintį jiedviem pakišusi jų motina (Mt 20, 20-21). Matome, kad mokiniams irgi buvo būdinga ta diktatoriška dvasia „padaryk tą, padaryk aną“. Žmogus, kuris mėgsta nurodinėti, stumdyti kitus, mintyse juos graduoja nuo didžiausio iki mažiausio. Jėzus subarė mokinius dėl geresnės padėties vaikymosi, kaip pavyzdį ant rankų paimdamas vaikutį. „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“ (Mk 9,37).
Dar po kelių dienų, kai mokiniai atrinkinėjo klausytojus ir nuginė šalin vaikus, kurie norėjo prisiliesti prie Jėzaus, tai gerokai įsiutino Viešpatį ir mokiniai gavo pylos už tokius „galios žaidimėlius“ (MK 10, 13-14). Mokiniams vaikai buvo niekas. Visuomenėje jie neužėmė jokios padėties. Jie niekaip negalėjo padėti siekti tikslo. Jėzui derėtų daugiau laiko praleisti su įtakingais ir galingais. Žaidimai su vaikais tik nukreips Jėzaus dėmesį nuo misijos.
Matome, kad mokiniams buvo vis dar neįkandama logika aukštyn kojom. O štai Jėzui vaikai buvo tokie pat svarbūs kaip ir suaugusieji. Jis ne tik skyrė mažiesiems dėmesio, bet ir iškėlė juos kaip pavyzdingus naujosios karalystės piliečius. „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją“ (Mk 10, 14-15). Niekada neįeis? Kaip tai? Tai suaugusieji neįeis, jei nepasidarys kaip maži vaikai?
Mokiniams varžantis dėl aukštesnių vietų ir ginant vaikus į šalį, Jėzus vaiką parodė kaip karalystės vertybių simbolį. Paprastai mes žmonės sakome: „Suauk pagaliau! Elkis kaip dera tavo amžiaus žmogui“. O Jėzus pasitelkia išvirkščią logiką. Jis ragina, jei taip galima pasakyti, augti žemyn ir elgtis panašiai kaip vaikai. Kodėl? Kaip ir kuo vaikai pamoko norinčius daugiau sužinoti apie karalystę? Kam reikia leistis į patį dugną, ant žemiausių socialinių kopėčių pakopos, kad būtu geras karalystės piliečio pavyzdys?
Vaikai neturi galios ir neužima svarbių rangų ir padėčių. Jie yra visiškai priklausomi nuo kitų. Tam tikra prasme jie yra ekonominiai kliuviniai. Maži vaikučiai visuomenėje nepasižymi patys ir nepažymi kitų. Jie neskirsto žmonių pagal „etiketes“ ir nesukaišioja į „dėžes“. Jie kol kas nemoka žaisti pagal suaugusiųjų socialinio žaidimo taisykles. Jie nesunkiai ir be baimės susibičiuliauja su nepažįstamais. Jie kol kas nemoka užgaulių užuominų ir pastabų etniniu ar rasiniu pagrindu. Mažiesiems nieko arba labai mažai tereiškia odos spalva, tautybė, titulas ar lytis. Jie kol kas neturi supratimo apie biurokratines struktūras ir hierarchiją.
Piktnaudžiavimas ir manipuliavimas galia yra svetima vaikui. Nors jo klyksmas ir gali pašokdinti aplinkinius. Tėvai viską pametę tuojau atskuba. Tačiau ašaros veikiau išreiškia norą, kad būtų patenkinti biologiniai poreikiai, o ne klastingą triuką, siekiant manipuliuoti kitais. Vaikai pasižymi nuoširdžiu pasitikėjimu. Gerų tėvų vaikas visiškai jais pasikliauna.
Jėzus kviečia karalystės piliečius būti panašiais į vaikus. Užuot veržusis į pirmą vietą, Jis ragina ignoruoti hierarchiją, kaip tą daro vaikai. Jis prašo mūsų nepastebėti statuso skirtumų (kaip jų nepastebi maži vaikai) ir visus žmones matyti kaip vienodai svarbius ir lygius, nepaisant socialinės padėties. Užuot siekę susigrobti kuo daugiau valdžios ir galios, mes, Jėzaus sekėjai, turime su džiaugsmu ja dalytis. Mes nesispyriodami pripažįstame tarpusavio sąsajas ir dėjęsi labai savarankiški, mes nuolankiai pripažįstame, kad mums reikalinga bendruomenė, kad daugeliu aspektų priklausome nuo kitų jos narių. Nebodami socialinių skirtumų ir priklausydami vieni nuo kitų, mes gyvename kaip vaikai, nes tokia yra Dievo karalystė.

 

 

Knygos pristatymas XFM.lt

https://soundcloud.com/xfmlt/po-knygos-virseliu-2019-02-12-arturas-rulinskas

 

Knygą galima įsigyti internetiniame krikščioniškajame knygyne:
https://elknygynas.lt/produktas/karalyste-aukstyn-kojom-donald-b-kraybill/

 

Bendrinti: