Gruodžio 15 d. Vilniaus evangelinėje bažnyčioje vyko kalėdinių giesmių vakaras „Dievas tapo žmogumi“. Koncertas prasidėjo bažnyčios instrumentinės grupės atliekama melodija „Skamba varpai“ („Carol of the Bells“). Įdomu, kad šią melodiją XX a. sukūrė ukrainiečių kompozitorius bei dvasininkas Mykola Leontovyčius. Jis buvo nužudytas sovietų, nes rėmė Ukrainos nepriklausomybę, ir Ukrainos stačiatikių bažnyčioje laikomas kankiniu.
Antrasis kūrinys – tradicinė kalėdinė giesmė „Eikš, skelbkim gerą žinią“ („Go Tell It On the Mountain“), kilusi iš afroamerikietiško spiričiuelio, kuri pirmą kartą užrašyta XIX a. pradžioje, nors manoma, kad iki tol ilgą laiką būdavo perduodama iš lūpų į lūpas. Giesmę atliko Vilniaus krikščionių gimnazijos dainavimo studija „Dainų lietus“.
Mažiausieji giedotojai Kristaus gimimo žinią skelbė giesme „Nebuvo miestelyje vietos kitos“ („Away in a Manger“). Visų tautų Gelbėtojas gimė ne turtingo karaliaus rūmuose, bet kukliuose namuose, ne spindinčioje prabangoje, bet kasdienybėje. Kodėl? Galbūt Dievas kviečia mus susitikti ten, kur esame...
Vėliau vakaro dalyviai buvo pakviesti į kelionę laiku – skambėjo kūriniai, atskelidžiantys adventinio ir kalėdinio giedojimo tradiciją nuo Romos imperijos laikų iki XXI amžiaus.
Pirmaisiais šimtmečiais po Kristaus giesmėmis neretai tapdavo teologiniai tekstai, skirti kovai su įvairiomis erezijomis. Viena tokių giesmių – V a. ispanų poeto Aurelijaus Prudencijaus kūrinys „Tėvo širdyje užgimęs“ („Corde Natus ex Parentis“), kurį atliko Vilniaus evangelinės bažnyčios šlovintojai.
IX–X a. Šiaurės Europos vienuolynus pasiekė krikščioniška proza. Vienuoliai ėmėsi rimuoti šiuos tekstus, o XII a. jiems buvo pritaikytos populiarios liaudies dainų melodijos. Giesmė „Atėjo angelas Gabrielius iš dangaus“ („The Anger Gabriel From Heaven Came“) – būtent tokia. Tai baskų liaudies melodija, kuriai buvo pritaikytas XIII-XIV a. lotyniškos giesmės tekstas.
Dar viena labai populiari Kalėdų giesmė – „Ateikit Betliejun“ (arba „Ateikite ištikimieji“, lot. „Adeste fideles“). Manoma, kad jos melodija sukurta XVIII a., tačiau lotyniško teksto šaknys gali siekti XIII a.
Būtent XIII a. Prancūzijoje, Vokietijoje ir ypač Italijoje atsirado tradicija giedoti kalėdines giesmes gimtąja kalba, XV a. ši tradicija pasiekė Angliją. Iš tokio bendro giedojimo ir kilo tai, ką dabar angliškai vadiname „carols“, o lietuviškai – tiesiog Kalėdų giesmėmis. Galbūt viena iš jų buvo giesmių vakare skambėjusi XV a. prancūziška melodija „Din dan! Danguje linksmai“ („Ding dong! Merily on High“).
XVI a. Europoje ėmė plisti Reformacijos idėjos. Giesmės ir bendras giedojimas tapo svarbia protestantiškų pamaldų dalimi. Vilniaus evangelinės bažnyčios choras atliko vieną seniausių žinomų advento giesmių vokiečių kalba „Atplaukia laivas pilnas“ („Es kommt ein Schiff geladen“) – joje laivas yra Marijos, kuri savo įsčiose nešioja brangiausią mūsų dovaną – Jėzų – įvaizdis.
Kitas panašaus laikotarpio vokiškos kilmės himnas – „Roželė pražydėjo“ („Es ist ein Rose entsprungen“), kuriame daugiausia dėmesio skiriama Izaijo pranašystei apie Jėzaus gimimą. Giesmės tekstas mus pasiekė iš XIV a., o Mykolo Pretorijaus aranžuotė buvo parašyta XVII a.
Senosiose Kalėdų giesmėse persipina nuo durų prie durų tradicija vaikščiojusių giedotojų, kurie kartais traukdavo su bibline Kalėdų žinia nieko bendro neturinčias dainas, ir giedojimas bažnyčiose. Tokį derinį iliustruoja šiandien viena populiariausių kalėdinių giesmių „Štai kūdikėlis tyliai miega“ („What Child Is This?“), kuriai kompozitorius Williamas Dixas pritaikė XVI a. Anglijoje labai populiarios baladės melodiją.
Net apie 750 giesmių sukūrė XVIII amžiuje gyvenęs garsus anglų dvasininkas Isaacas Wattsas. Viena iš jų – „Žeme, pabuski“ („Joy to the World“). Giesmės tekstas paremtas 98 psalme, joje kalbama apie Kristaus kaip Karaliaus atėjimą ir Jo pergalę prieš nuodėmę, o jos melodijos motyvą savo garsiausioje oratorijoje „Mesijas“ panaudojo garsus XVIII a. anglų kompozitorius Georgas Frydrichas Hendelis.
XIX a. kalėdinės giesmės tapo dar populiaresnės, kompozitoriai pradėjo rašyti naujas melodijas, aranžuoti ir adaptuoti senąsias. Tokia yra ir šiame koncerte skambėjusi giesmė „Gieda chorai angelų“ („Angels We Have Heard On High“) – tradicinė prancūziška melodija, užrašyta prieš 160 metų.
O kokia yra populiariausia visų laikų Kalėdų giesmė, kuri 2011 m. net buvo įtraukta į UNESCO nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą? Taip, tai „Tyli naktis...“ („Stille Nacht, Heilige Nacht“). Jos tekstą 1816 m. parašė jaunas vokiečių kunigas Josefas Moras, o kaimo vargonininkas Franzas Gruberis sukūrė melodiją su gitaros akompanimentu, nes bažnyčios Oberndorfe vargonus buvo apgadinęs potvynis. Giesmę išgirdo vargonų remontininkas ir parsivežė ją namo į Zilertalį. Netrukus „Tylią naktį“ ėmė giedoti keliaujantys muzikantai, o per metus ji pasiekė net Austrijos ir Rusijos imperatorių ausis... Štai kaip gimsta giesmių istorija...
Laivas – krikščioniškose giesmėse dažnai vartojamas įvaizdis. Dar vienoje populiarioje giesmėje „Mačiau atplaukiant tris laivus“ („I Saw Three Ships“) pasakojama apie tris burlaivius, plaukiančius į Betliejų. Tačiau šalia Betliejaus nėra jokių vandens telkinių! Taigi kas gi tie laivai? Galbūt tai kupranugariai, kokiais Rytų išminčiai atkeliavo pasveikinti kūdikėlio Jėzaus?..
Lietuvoje pirmieji giesmynai pasirodė tik atėjus Reformacijai. Martyno Mažvydo Katekizme buvo ir vienuolika giesmių, išverstų iš lotynų bei lenkų kalbų, o vėliau Mažvydas išleido dar vieną giesmyną, kuriame buvo ir originalių lietuviškų kūrinių. Visgi lietuviškas kūrinys, įtrauktas į šio giesmių vakaro programą, datuojamas XX a. prad. – tai lietuvių chorinės muzikos patriarcho Juozo Naujalio giesmė „Tyliąją naktį“.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir mūsų šalyje prasidėjus dvasiniam prabudimui gimė daugybė nuostabių lietuviškų giesmių. Tarp jų – ir žavi giesmė, kurią sukūrė Lina Raudoniūtė-Kid „Naktyje žvaigždė sušvito“.
XXI amžiuje atsivėrė tiek daug galimybių, kad kartais sunku nepasiklysti renkantis tai, kas tikra, kas padeda geriau suprasti Dievą, Jo žodį ir Jo balsą. Kita vertus, kai kuriose šiuolaikinėse giesmėse vartojami netikėti įvaizdžiai bei poetinė kalba naujai atskleidžia tą pačią Dievo įsikūnijimo istoriją. Pavyzdžiui, Dievas lyginamas su Architektu, apsigyvenusiu savo brėžiniuose, su Dailininku, nusileidusiu į savo paveikslą, su Dramaturgu, atėjusiu į sceną, kurioje vaidinama jo parašyta pjesė, arba su Rašytoju, kurį sutinkame Jo parašytos knygos puslapiuose... Toks yra Benjamino Hastingso himnas „Atėjimas“ („Arrival“).
Po pastoriaus Dariaus Širvio žodžio nuskambėjo ir paskutinė vakaro giesmė „Karalius gimė mums“ („O Come Let Us Adore Him)“ – šiuolaikinis JAV įsikūrusios bažnyčios „Pursuit Worship“ kūrinys.
Nuostabu klausytis giesmių, pasiekusių mus iš amžių glūdumos, iš skirtingų pasaulio šalių. Keičiasi laikai, kultūra, gyvenimo būdas... ir visgi jau daugiau nei du tūkstančius metų vėl ir vėl atsiranda Kristaus meilės paliestų širdžių, trokštančių pašlovinti žmogumi tapusį Dievą: Tu esi tas pats, ir Tavo metai nesibaigs (Ps 102, 27).
Nuotraukų autorė Morta Davidavičienė
_64x64_9de.jpg)
