Ištrauka iš spaudai ruošiamos knygos: Sam Allberry „Ar Dievas homofobas?“
Bažnyčia žemėje yra Dievo duotas dvasinio pasaulio vaizdinys. Būtent per savo žmones Dievas nori kiekvienai dvasinei valdžiai parodyti, kad Jis už visas jas išmintingesnis. Kartu tai ir didelis paskatinimas mums. Niekada neturėtume nuvertinti to, kokią įtaką aplinkiniams gali padaryti mūsų krikščioniškos bendruomenės. Kiekviena bažnyčia turi puikią galimybę aplinkiniam pasauliui apreikšti Dievo būdą ir didžiausią išmintį. Tai pasakytina ir apie aktualų homoseksualumo klausimą.
Ką turėtume daryti, jei mūsų bažnyčią pradėtų lankyti homoseksuali pora?
Kai žmonės pirmąkart ateina į bažnyčią – tai didžiulė palaima ir galimybė. Jeigu atėjusieji dar nėra krikščionys, atvykę iš kito miesto ar perėję iš kitos bendruomenės, bažnyčia gauna puikią progą supažindinti juos su Jėzaus Evangelija. Nesvarbu, ar tai homoseksualių, ar heteroseksualių žmonių pora, ar bet kokie kiti žmonės. Visi yra nusidėjėliai ir visiems reikia Dievo malonės.
Kartais krikščionys galvoja, kad homoseksualias poras reikia įspėti dėl jų seksualinės orientacijos vos joms įžengus pro duris, kalbėti apie tai nedelsiant, išaiškinti Biblijos mokymą šiuo klausimu. Tačiau tai nėra esminis dalykas.
Pateiksiu palyginimą. Tarkime, į bažnyčią atvyksta heteroseksuali pora, susipažinus ir šnektelėjus paaiškėja, kad jie gyvena kartu nesusituokę, – nemanau, kad būtina iškart pradėti diskusiją apie tai, ką Biblija teigia apie gyvenimo susidėjus trūkumus. Šį aspektą įsiminčiau ir apmąstyčiau – kada nors vertėtų tai su jais aptarti. Tačiau santuokos nereikėtų paversti sąlyga, jiems vos pradėjus dalyvauti bendruomenės gyvenime. Jeigu jie patys apie tai užsimins, aš, žinoma, atsakysiu. Tačiau mano pirminis rūpestis – užtikrinti, kad jie žinotų, jog yra laukiami ir mes džiaugiamės jų buvimu tarp mūsų, vildamiesi, kad per nuolatinę bažnyčios tarnystę juos pasieks Evangelijos žodžiai.
Kitaip tariant, norėčiau pradėti nuo esmės ir judėti link išorės, o ne nuo paviršiaus į vidų.
Esmė – tai Kristaus mirtis ir prisikėlimas. Būtent čia Dievas labiausiai atsiskleidžia. Mokydami apie tai aiškiausiai pamatome Jo šlovę (Jono 17, 1). Be to, būtent čia Dievas geriausiai parodo savo meilę, teisingumą, galią ir išmintį (Romiečiams 5, 8; 3, 25–26; 1 Korintiečiams 1, 18. 24). Labiausiai noriu, kad žmonės sužinotų būtent tai – kad juos priblokštų kryžiaus ir prisikėlimo Dievas. O kai jie tai pajus, padėsiu suprasti, ką reiškia pasitikėti šiuo Dievu – ką turėtų Jam atiduoti, įskaitant ir savo iškreiptą seksualumą.
Tačiau aš noriu, kad šis dialogas vyktų Evangelijos kontekste, o ne prasidėtų nuo jų seksualinio elgesio, vėliau bandant pereiti prie Evangelijos. Prieš išgirsdami tai, ko Jėzus reikalauja, jie turi suprasti, kas Jis yra. Beprasmiška kalbėti apie gyvenimą Dievo malonės šviesoje, jei žmogus dar nepažįsta Dievo malonės. Taigi, homoseksualių žmonių porai pradėjus lankyti bažnyčią, trokštu jiems to paties, kaip ir kitiems, – kad jie išgirstų Evangeliją ir patirtų krikščionių bendruomenės svetingumą.
Kaip Bažnyčia gali palaikyti tokius krikščionis?
Norėdamos padėti krikščionims, jaučiantiems potraukį tos pačios lyties asmenims, bažnyčios gali padaryti keletą dalykų:
1. Pasirūpinkite, kad apie tai būtų lengva kalbėti
Pastoriai ir bažnyčios nariai turi suprasti, kad homoseksualumas yra ne tik politinis, bet ir asmeninis klausimas ir kad jų pačių dvasinėje šeimoje tikriausiai yra narių, kuriems tai skausminga problema. Šiam klausimui iškilus bažnyčios gyvenime, reikia suvokti, kad krikščionys su tuo taip pat susiduria, o bažnyčia turi pasiryžti būti kartu su tokiais broliais ir seserimis.
Daugelis krikščionių apie homoseksualumą vis dar kalba žeminančiai ir įžeidžiai. Jau nebesuskaičiuoju, kiek kartų esu girdėjęs tikinčiuosius (net kai kuriuos bažnyčių vyresniuosius) nepatinkančius dalykus apibūdinant žodžiais „Tai taip gėjiška“. Po tokių komentarų jų broliai ir seserys krikščionys, kovojantys su potraukiu tai pačiai lyčiai, nesugebės atsiverti. Kai pirmą kartą ėmiau dalytis savo patirtimi su draugais bažnyčioje, apstulbau, kiek daug brandžių krikščionių pagalvojo apie tai, kad turėtų atsiprašyti už anksčiau išsakytus komentarus apie homoseksualumą, nes paaiškėjo, kad jie galėjo mane užgauti.
Jei norime, kad žmonės bažnyčioje jaustųsi saugūs ir prisipažintų, jog juos traukia tos pačios lyties asmenys, būtina puoselėti atvirumo visiems krikščioniško gyvenimo iššūkiams ir silpnybėms kultūrą. Pastorius ir knygų autorius Timotis Keleris yra pasakęs, kad bažnyčios turėtų būti panašesnės ne į darbo pokalbį, o į gydytojo priimamąjį. Per darbo pokalbį stengiamės atrodyti įtaigūs ir kuo labiau išmanantys aptariamą sritį, o silpnybes menkiname ir slepiame. Tačiau žmonės, susirinkę gydytojo priimamajame, tikėtina, serga ir jiems reikia pagalbos. O tai daug tiksliau atspindi tai, kas vyksta bažnyčioje.
Krikščionys iš esmės yra silpni. Mes priklausome nuo Dievo malonės bei dosnumo. Mes turime „vargdienio dvasią“ (Mato 5, 3). Jei galime apie tai kalbėti, vadinasi, esame sveikoje bažnyčioje; taigi turime, kiek įmanoma, skatinti atvirą kalbėjimą apie krikščioniško gyvenimo sunkumus be pagražinimų.
Tačiau turiu įspėti: kai žmonės ims laisviau kalbėti apie savo seksualines problemas, žiūrėkime, kad nekalbėtume su jais tik apie tai. Galbūt retkarčiais reikėtų paklausti, kaip jiems sekasi, bet jei seksualumo klausimai tai taps pagrindine ar vienintele diskusijų tema, kils bėdų. Tai tik įtvirtins jų klaidingą įsitikinimą, kad jie būtent tokie ir yra, tada nepastebėsite kitų problemų, apie kurias jie turėtų kalbėti daugiau. Sunkiausios jų kovos nebūtinai susijusios su seksualumu.
2. Gerbkite viengungystę
Drąsinkime ir palaikykime tuos, kurie pašaukti viengungystei, kurių perspektyvos susituokti miglotos. Mūsų bendruomenės turi palaikyti ir gerbti viengungystę kaip dovaną, pasirūpinti, kad ji nebūtų nesąmoningai menkinama. Į viengungį nereikėtų žiūrėti lyg į neišspręstą problemą. Taip pat neturėtume manyti, kad kiekvienas viengungis yra viengungis tik todėl, kad tingėjo susirasti sutuoktinį.
Pamenu, kartą sutikau pastorių, kuris, sužinojęs, kad esu viengungis, tvirtino, kad jau turėčiau būti vedęs, ir ėmė dėstyti, kaip žingsnis po žingsnio išspręsti problemą. Jis kalbėjo labai tiesmukai ir susigriebė tik tada, kai pravirkęs pasakiau, kad kovoju su homoseksualiu potraukiu. Ne toks turėjo būti mano prisipažinimas. Turime suvokti, kad viengungystė nebūtinai reiškia, jog žmogus delsia padaryti brandžius sprendimus.
3. Atminkite, kad Bažnyčia yra šeima
Paulius vietinę bažnyčią ne kartą vadina „Dievo namais“ (pvz., 1 Timotiejui 3, 15). Ji yra Dievo šeima, krikščionys turėtų vieni su kitais elgtis kaip šeimos nariai.
Štai kodėl Paulius ragina Timotiejų elgtis su vyresniais vyrais kaip su tėvais, su jaunesniais – kaip su broliais, su vyresnėmis moterimis – kaip su motinomis, o su jaunesnėmis – kaip su seserimis (1 Timotiejui 5, 1–2). Bažnyčios nariai turėtų žvelgti vieni į kitus kaip į artimus giminaičius. Bažnyčios šeimoms reikia įsitraukti į platesnės šeimos – bendruomenės gyvenimą, nes Dievas nenumatė, kad jos būtų uždaros. Tie, kurie atveria savo šeimyninį gyvenimą kitiems, pastebi, kad tai yra puikus abipusis palaiminimas/ne tik patys yra palaiminti, bet ir laimina kitus.
Viengungiai gali patirti kai kuriuos šeimyninio gyvenimo džiaugsmus, vaikai – naudingą kitų vyresnių krikščionių įtaką, tėvai – palaikančių žmonių paramą, o šeimos gali sužinoti, ką reiškia tarnauti Kristui žvelgiant ne tik į save.
4. Vadovaukitės bibliniais vyriškumo ir moteriškumo pavyzdžiais, o ne kultūriniais stereotipais
Kartais kova su potraukiu tos pačios lyties asmenims gali būti susijusi su jausmu, kad ne visai atitinki vyriškumo ar moteriškumo standartus. Taigi, jei bažnyčia palaiko išorinius kultūrinius stereotipus, tai gali sustiprinti atskirtį ir nepritapimo jausmą.
Pavyzdžiui, tvirtinti, kad vyrai turėtų sportuoti arba gebėti taisyti automobilį, o moterys – užsiimti rankdarbiais ir „plepėti apie viską“, reiškia vadovautis kultūrinėmis, o ne biblinėmis nuostatomis apie tai, kaip Dievas mus sukūrė. Tiesą sakant, taip galima praleisti pro akis daugybę būdų, kaip žmonės atspindi tam tikrus biblinius vyriškus ir moteriškus bruožus, kuriuos kultūra ignoruoja.
5. Pasirūpinkite gera sielovada
Sielovada potraukį tai pačiai lyčiai patiriantiems asmenims nebūtinai turi būti organizuota, tačiau ji turi būti pasiekiama. Daugelyje bažnyčių šiuo metu veikia palaikymo grupės nariams, kovojantiems su tokiu potraukiu, kitose vykdomos konsultavimo ar maldos paramos programos.
Žmonės, kuriuos traukia tos pačios lyties asmenys, turi žinoti, kad bažnyčia yra pasirengusi juos palaikyti ir jiems padėti, taip pat kad yra tokiai tarnystei tinkamą širdį ir įžvalgų turinčių žmonių. Galbūt kils klausimų, kuriuos reikės spręsti, ir pasitaikys Biblijos eilučių, kurias reikės išnagrinėti, pasiryžti rūpestingai ir švelniai pritaikyti. Galbūt teks puoselėti tvirtą draugystę ir užtikrinti atskaitomybę, taip pat reikės ilgalaikės bendrystės. Visa tai geriausiai gali suteikti vietinė bažnyčia.
Praėjo keleri metai nuo tada, kai artimiems draugams krikščionims prisipažinau, jog kovoju su homoseksualiais jausmais. Tai buvo ilgas procesas, kuris tam tikra prasme emociškai alino. Tačiau kartu tai buvo ir vienas iš geriausių mano kada nors padarytų dalykų. Pats dalijimasis tokiu asmenišku dalyku su kitu žmogumi yra didžiulis pasitikėjimo įrodymas, ir beveik visais atvejais tai sustiprino ir pagilino draugystę. Artimi draugai tapo dar artimesni. Taip pat pastebėjau, kad žmonės pradėjo atviriau su manimi kalbėti apie savo asmeninius dalykus, nes aš buvau atviras su jais. Taigi tai buvo nuostabios bendrystės akimirkos.
Po kelerių metų apie savo seksualinę orientaciją atsivėriau ir savo bažnytinei šeimai. Ir vėl buvau apsčiai palaimintas. Sulaukiau daug palaikymo – žmonės klausė, kaip galėtų man padėti, kaip padrąsinti šiuo klausimu, daugelis sakė, kad kasdien už mane meldžiasi. Kiti prisipažino, kaip daug jiems reiškia, kad dalijuosi tokiu dalyku. Mane labai padrąsino ir tai, kad atsivėrimas, panašu, nenulėmė kitų žmonių nuomonės apie mane. Sulaukiau meilės ir paramos, o reikalai labai greitai grįžo į savo vėžes.
Atrodo, kad kai kurie broliai ir seserys (sakyčiau, daugelis mano bažnyčios narių) instinktyviai žino, kaip reaguoti į krikščionis, susiduriančius su potraukiu tai pačiai lyčiai. Tačiau jie nebūtinai taip pat reaguoja į tuos, kurie nepriklauso bažnyčiai ir mums prisipažįsta esantys homoseksualūs.
_64x64_9de.jpg)
