„Jėzaus namininkai“

Šiais metais (2019 m.) pasirodė nauja Laisvųjų krikščionių bažnyčios pastoriaus Artūro Rulinsko knyga „Jėzaus namininkai“. „Ganytojo“ skaitytojui siūlome kelias šios knygos ištraukas.

Pratarmėje autorius rašo: „Šie skaitiniai yra skirti tiems, kurie seka Kristumi. Visi žmonės yra susiję, ir vieno žmogaus sėkmės bei nuopuoliai dažniausiai yra ne vien jo paties sumanymų ar prasimanymų pastūmėti, bet ir aplinkos, jį auginusios bendruomenės, kolektyvo, kultūros paveikti. Norint pažinti Viešpatį Jėzų mums būtų pravartu ne vien tik įsiklausyti, ko Jis mokė žmones, bet ir perprasti Išganytoją ugdžiusią aplinką, artimiausius Jį veikusius žmones, – Jėzaus namininkus. Mūsų Gelbėtojas savo tarnystę pradėjo jau būdamas subrendęs vyras, ir tai, kuo Jis buvo tapęs, iš dalies buvo nulemta tųjų, su kuriais Jis gyveno, kokiomis vertybėmis vadovavosi Jo artimieji. Žinoma, galime žvelgti į dieviškąjį Jėzaus asmenybės aspektą ir sakyti: „Kokia gali būti įtaka – Jėzus buvo toks, koks buvo, visiškai pats iš savęs, nes jis Dievas“. Tačiau vis dėlto – Jėzus buvo ir žmogus, neatribotas nuo to, kas žmogiška. Jėzus kalbėjo savo gimtojo miesto tarme, dėvėjo savo laikų Palestinai įprastus drabužius, regėjo aplink esantį skurdą bei prabangą, ir visa tai stipriai Jį veikė. Jis pažinojo žmones, mokėjo kalbėti jiems taip, kad Jo žodžiai aplinkinių širdyse ir protuose sukeltų norimą atgarsį. Pažindami svarbiausius Jėzaus gyvenimo žmones, geriau pažinsime ir Jį patį.

Šie skaitiniai taip pat skirti kiekvienam besidominčiam Dievu. [...] Šią knygą parašęs mėginu, laikydamasis Biblijos Žodžio, tačiau ir leisdamas sau Jį interpretuoti, iliustruodamas gyvenimiškais pavyzdžiais, perteikti esmines krikščioniškos pasaulėžiūros tiesas, turėdamas omenyje ir nereligingą žmogų, norėdamas padėti jam įsigilinti, ko Kristus mokė. Tikiuosi, kad toks Skaitytojas, perskaitęs apie paprastų Biblijos žmonių gyvenimus, pastebės, kad sugriuvo kai kurios jį nuo Dievo skyrusios užtvaros. Tikiuosi, kad šis tekstas praturtins skaitytojo sielą ir atgaivins nemirtingą jo dvasią. Knygą skaityti siūlau iš lėto, po vieną skyrių, apmąstant Dievo Žodį, o vėliau – ir knygos autoriaus užrašytas mintis.“

 

Dievą pažįstanti moteris

Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso. Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia. Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams Abraomui ir jo palikuonims per amžius (Lk 1, 50–55).

Jėzaus gyvenimas buvo skirtas Dievui ir žmonėms. Iš kur šiame pasaulyje randasi tokių žmonių, kurie sugeba žvelgti visiškai kitokiu žvilgsniu ir gyventi pagal dangiškąsias vertybes? Žinoma, Jėzus buvo į šią žemę gimęs Dievo Sūnus, ir jeigu Jis būtų gyvenęs kaip mes visi, kuo tuomet galėtume sekti? Kita vertus, Jis vis vien buvo žmogus, Jam buvo būdingi visi žmogiški išgyvenimai, ir daug ko Jis tiesiog turėjo išmokti. Reikia manyti, kad motina Marija ir buvo didžioji Jo mokytoja, o pateiktos eilutės parodo išskirtinį jos požiūrį į Dievą ir gilų paties Jo asmens, būdo, darbų, vertybių pažinimą. Dievą pažįstantieji paprastai nenustygsta vietoje ir, kiek tik gali, dalijasi šiuo pažinimu. Manykim, kad Marija pagal savo galimybes turėtą Dievo pažinimą perteikė savo vaikams, tarp kurių augo ir jos pirmagimis Jėzus.

Ką gi Marija žino apie Dievą? Pirmiausia jos giesmėje girdime, kokį Dievą ji pažįsta – tokį, kuris apsireiškė Izraeliui per Šventuosius Raštus. Iš tiesų daug žmonių pasaulyje mano pažįstą Dievą, bet labai dažnai tas pažinimas yra grindžiamas vien asmeniniu regėjimu. O Marijos tikėjimas remiasi Dievo pažinimu iš Raštų. Pavyzdžiui, ši Marijos giesmė primena per visą Senąjį Testamentą skambančią Mozei apreikštą mintį. Štai tokį Viešpatį pažinojo daugybė izraelitų kartų: Aš, VIEŠPATS, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės, bet baudžiantis už tėvų kaltę vaikus ir vaikų vaikus lig trečios ir ketvirtos kartos (Iš 34, 6–7).

Dievas yra maloningas – tai bene įsimintiniausia šio apibūdinimo mintis. Beje, Marija yra nėščia būtent iš Dievo malonės, nes jos nešiojamas Sūnus yra Išgelbėjimas žūstantiems šio pasaulio žmonėms. Ta malonė yra vienoda visiems. Dievo Sūnus turėjo mirti ant kryžiaus, kad atpirktų žmones iš mirtinos pražūties ir išlaisvintų jų sielas amžinajam gyvenimui Tėvo artume. Dievo malonė yra ypač ypatinga tiems, kurie Jo klauso ir paskiria savo gyvenimus būti su Dievu jam vykdant savo darbus.

Dievas yra Gelbėtojas. Šią Dievo savybę Marija išsakė Jį garbindama: mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju (Luko 1, 47). Dievas Marijai yra Gelbėtojas. Net ir nešiodama įsčiose Dievo Sūnų, ji matė save kaip nuodėmingą moterį, kuriai reikia būti išgelbėtai. Marija nepretendavo į ypatingą pažintį su Dievu ir nelaikė savo tarnavimo tokiu ypatingu, kad jai būtų nebereikalingas išgelbėjimas. Dievą Marija pažino kaip Izraelio Gelbėtoją, kaip Dievą, kuriam skauda širdį dėl tamsoje gyvenančių pagonių tautų, kaip Dievą, kuris siekia išgelbėti kiekvieną žmogų. Ką nors manyti ar protingai svarstyti apie Dievą nieko nereiškia, jeigu nesišauki Jo kaip savo Gelbėtojo.

Dievas yra galingas. Marija įžvelgia šią Dievo savybę, nors ji, regis, yra tokia priešinga gelbėjimui. Jeigu Dievas toks galingas, kam apskritai kalbėti apie gelbėjimą? Duotų jis gerą sprigtą tam priešgynai šėtonui, ir viskas būtų baigta – nieko nebereikėtų nuo jokios pražūties gelbėti, nes pačios pražūties neliktų. Marija mato Dievo galią pažeminti ir pražudyti galingais besidedančiuosius, ir atvirkščiai – išaukštinti nevertus ir mažuosius, tačiau žino, kad viskas daroma savu laiku. Juk ir Paulius Korinto Bažnyčios tikintiesiems primena: Tik pažvelkite, broliai, kokie gi jūs, pašauktieji, esate? Žmonių akimis žiūrint, nedaug tarp jūsų tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų. Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akimis žemakilmis ir paniekintas, net tai, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, kad joks žmogus Dievo akyse negalėtų girtis (1 Kor 1, 27–29).

Kartais žmonės taip įsitvirtina gyventi šiame pasaulyje, kad jiems ima atrodyti, jog nėra jokių galių, kurios galėtų sustabdyti juos įgyvendinant savo sumanymus ir įsivaizdavimus. Dievas savo galia dažniausiai siekia žmones sutaikyti, tačiau kai nuodėmė yra stipriai įsišaknijusi, tuomet vienus gelbėdamas Jis kitus nuverčia, ir vienus išaukštindamas kitus pažemina. Taigi, matome, kad Marija gyvena ne tuo, ką mato, o tuo, ką gali padaryti Dievas. Tuo ji buvo ypač puikus pavyzdys ir augančiam Jėzui, ir mums visiems, augantiems tikėjimu.

Šiame Evangelijos pagal Luką pasakojime mes tik susipažįstame su Marija, bet ir nustembame, kad kažkokiame nežinomame miestelyje galėjo gyventi tokia ypatinga mergina. Iš tiesų ji juk ir pati neišaugo tuštumoje, ją ugdydami daug nuveikė jos tėvai. Tikėjimas nėra paveldimas, kiekvienas turi asmeniškai išjausti ir apsispręsti gyventi Dievui, bet tėvų gyvenimo būdas, tikėjimo mokymas vis dėlto labai padeda vaikams žengti šį apsisprendimo žingsnį.

Kartą darželinukas sūnus manęs paklausė: „Tėti, ar mokykloje vaikai mokosi apie Dievą?“ Nors mokykloje ir yra tikybos pamokos, vis dėlto pagalvojus teko jam atsakyti, kad apie Dievą mes mokomės namie ir Bažnyčioje. Tai yra pačios pagrindinės vietos Dievo pažinimui perteikti.

Ką mes žinome apie Marijos gyvenimo pabaigą? Pasak krikščionių istorijų, ji savo dienas baigė Efezo mieste, kuris yra dabartinėje Turkijoje. Matome, kad po brangaus sūnaus mirties ši moteris neliko užsidariusi savo skausme, bet kaip ir prieš pastodama tikėjo Dievą, kad Jis galįs padaryti neįmanomų dalykų, ir kartu su apaštalais ėjo į misijas Evangelijos skelbti.

Kiekvienas iš mūsų neabejotinai esame kam nors artimiausias žmogus, ir tiesiog norisi priminti, kad mūsų gyvenimas yra labai svarbus nebūtinai dėl to, kokius darbus galime ar kokių negalime atlikti, bet dėl to, kad savo gyvenimu esame prie augančių asmenybių, padėdami joms formuotis, o tai yra kur kas daugiau už pilką kasdienybę.

Taigi kas yra svarbu? Būti palaimintu žmogumi, būti laimingu žmogumi ir gerai pažinoti Viešpatį Dievą. Visi šie dalykai yra mums prieinami per Dievo malonę, ir visi jie darys mūsų ir kitų žmonių gyvenimą nuostabų.

 

Viešpaties žodį  priimantis vyras

Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“ Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą:  Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis.“ (Mt 1, 20–23).

Galbūt kada nors esame savęs paklausę: „Ar aš esu reikalingas Dievui?“ Arba: „Ką galėčiau padaryti, jeigu būčiau jam reikalingas?“ Tai iš tiesų geri klausimai, kurių nevalia užmiršti. Dievas mus sukūrė sau. Per pranašą Izaiją Jis sako: kiekvieną <...> savo garbei aš sukūriau (Iz 43, 7). Ir tam, kad rastume džiaugsmą Jame: <...> pasotink mus savo gerumu, kad giedotume iš džiaugsmo per visas savo dienas (Ps 90, 14). Taigi į mūsų klausimus Dievas pateikia labai aiškų atsakymą: taip, tu man esi labai reikalingas, ir svarbiausias darbas, kurį gali atlikti, yra džiaugtis manimi, rasti pasitenkinimą ir laimės pilnatvę su manimi bendraudamas.

Tačiau atsigręžkime į Juozapą. Esame prie jo lovos, kai šiam vyrui miegant į jį kreipiasi Viešpaties angelas. Tas pokalbis yra iš Dievo ir jis atskleidžia, kaip Dievas vertina Juozapą. Pirmiausia, jis kreipiasi į Juozapą. Viešpats ieško vyrų, kurie jo klausytųsi. Jei kalbėtume apie Juozapo jausmus, jis greičiausiai jaučiasi patyręs neteisybę. Paklaustas, kas atsitiko, jis veikiausiai atsakytų: „Mergina, su kuria norėjau susieti savo gyvenimą, mane apgavo. Ir negana to, kad  neprisipažįsta, ji dar tauškia kažkokias nesąmones, esą nuo Dievo pastojusi“.

Apgautas žmogus paprastai nori išsikalbėti, nori išgirsti, kad viskas įvyko ne dėl jo kaltės, išlieti savo nuoskaudą. Tam labai reikalingas artimas draugas. Jei tokių draugų nėra arba jei žmogus žino, kad artimiausi draugai jo vis tiek nesupras, išsikalbėti gera nueiti pas žmogų, kuris tiesiog gali išklausyti ir paguosti. O jei net ir tokio nesama, turbūt būtų geriausia susitikti su profesionaliu psichologu.

Nežinome, ar Juozapas su kuo nors kalbėjosi apie savo bėdą. Tačiau iš to, kad tekste parašyta, jog vyras norėjo tylomis Mariją atleisti, galima manyti, kad turbūt jis tą nuoskaudą nešiojosi pats vienas. Kartu Juozapas išgyveno ir baimės jausmą. Na, gal ne tiek baimės, kiek nerimo, nes kai ateitis atrodo neaiški, kai nežinome, kas nutiks priėmus vieną ir kitą sprendimą, nerimaujame.

Nuoskaudą ištrynė ir šį vyrą padrąsino Viešpats, pasikalbėti su Juozapu atsiųntęs savo angelą. Eidamas gulti Juozapas jautėsi neramus, nuliūdęs ir nusivylęs, o atsikėlė nurimęs, apsisprendęs ir jau žinojo, kaip elgsis. Kodėl jis taip lengvai leidosi sapno paveikiamas? Juk ir daugelis mūsų naktimis sapnuojame būtus ir nebūtus dalykus, bet dažniausiai nepuolame elgtis taip, kaip nurodo visokie sapne apsireiškę personažai. Juozapo atveju esama dviejų labai keistų atsitiktinumų. Marija nėščia, ir nėščia iš Šventosios Dvasios. Tai labai keista, sveikas protas perša visai ką kita. Juozapas taip pat keistai sapnuoja, kad turi vesti sužadėtinę ir užauginti Izraeliui Mesiją, išgelbėsiantį tautą iš nuodėmių. To irgi žmonėms nepapasakosi. Taigi – du keisti, neįtikėtini ir nepaaiškinami dalykai. Juos susiejęs, sapne girdėtą nurodymą Juozapas priėmė kaip Viešpaties Žodį.

Dievas iš tiesų ieško tokių, kurie Jo klausytų, kurie nesakytų: „Nesąmonė, gal man šizofrenija jau prasidėjo, kad sapnuoju visokius angelus“, bet lauktų tolesnių Jo valią patvirtinančių ženklų. Dievas Juozapui prakalbo, ir šio vyro nuoskaudą pakeitė ryžtas. Dievas dažniausiai kalba tam, kuris yra pasiruošęs girdėti, kuris pasirengęs priimti Jo patarimus, pasikliauti Jo žodžiu.

Atkreipkime dėmesį ir dar į vieną dalyką: Dievas ieško vyrų, kurie rūpintųsi Jo reikalais. Dievo reikalas šiuo atveju buvo Jo Sūnus ir Marija. Atrodo, kad Marija šituo savo nėštumu yra labai nemaloniai įklimpusi, ir jai tikrai yra dėl ko pergyventi. Nebūtos istorijos čia jau nebegelbės. Labai kebli yra ne vien Marijos, bet ir jos sužadėtinio Juozapo padėtis. Juk žmonės puikiai moka skaičiuoti ir per daug ankstyvo savo sužadėtinės nėštumo ilgai paslaptyje neišlaikysi. Dėl Dievo reikalų iš tiesų galima papulti į nemalonią padėtį. Dėl Dievo reikalų gali tapti apkalbų ir apkaltų taikiniu, ar netgi smarkiai nukentėti. Vis dėlto, jei rūpi Dievo reikalai, ta rizika visai priimtina. Būdamas Dievo reikalų vykdytojas ne tik Dievui tarnauji, bet ir sau bei savo artimui.

Galų gale per Juozapą mes sužinome dar kai ką ypatingo apie Dievą. Viešpats jau yra pradėjęs įgyvendinti savo planą: Marija tapo nėščia, pranašystės pildosi. Jis galėjo Juozapą tiesiog įsprausti į kampą ir jam liepti: „Privalai vesti Mariją, pernelyg daug jau padėta ant stalo. Paklusk, Juozapai, ir priimk viską taip, kaip mano patvarkyta.“ Čia labai tiktų šie psalmės žodžiai: Nebūk kaip arklys ar mulas, neturintis proto, kurio narsas tramdomas žąslais ir kamanomis, nes kitaip jis tau nepaklus (Ps 32, 9). Matome, kad Viešpats elgiasi kitaip, ragina Juozapą nebijoti vesti Marijos ir suteikia jam ypač didingą ir garbingą gyvenimo viziją.

Manau, kad Viešpats ir šiandien ieško sau tokių vyrų kaip Juozapas, kurie ne įsprausti į kampą pradeda Jo klausytis, o dėl to, kad yra atviraširdžiai.

Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“, 2019 m. ruduo

Bendrinti: