Atmetimo ar atstūmimo kultūra (angl. k. cancel culture) šiais socialinių medijų laikais tampa visuotine norma. Dabar pasiskųsti ir be tarpininkų kreiptis į valdžią ar abejoti tuo, kas vyksta visuomenės užkulisiuose, gali kiekvienas, kas tik turi išmanųjį telefoną.
Iš vienos pusės, socialinės medijos suteikė galimybę kalbėti tiems, kurie kažkada to daryti negalėjo. Iš kitos – mūsų įrašai socialiniuose tinkluose gali įžiebti nesibaigiančius ginčus tarp tų, kurie žūtbūt siekia teisingumo. Bet ar negali būti taip, kad po paviršiniu atmetimo kultūros sluoksniu slypi kur kas gilesnis žmonijos poreikis? Gal atmetimo kultūra visgi nėra tik socialinis reiškinys, gal tai yra ir galimybė skelbti Evangeliją?
Kai išgirstame, kad ir vėl buvo „atmestas“ koks žmogus, dažnai mes tik abejingai atsidūstame ir toliau užsiimame savo reikalais arba akimirksniu „parašome“ nuosprendį ir palaikome vieną arba kitą pusę. Tačiau vertėtų situaciją permąstyti ir apie tai pasikalbėti Evangelijos šviesoje.
Kaip atsirado atmetimo kultūra?
Daugelis iš mūsų nežinome, kada atsirado atmetimo kultūra. Trumpai tariant, tai gilesnis pliuralistinės ir postmodernistinės kultūros, kurioje dabar gyvename, sluoksnis. Kad būtų aiškiau, truputėlį pasigilinkime į filosofiją. Nesijaudinkite, tai nebus pernelyg sudėtinga.
Amerikietis Paulas Hiebertas, tyrinėjęs misijų istoriją ir metodus, išskiria du postmodernistinius požiūrius:
„Skeptiškieji postmodernistai atmeta moralią, objektyvią tiesą ir linksta į nihilizmą – įsitikinimą, kad gyvenimas neturi prasmės, ir toks įsitikinimas gimdo neviltį.
Pozityvieji postmodernistai – labiau idealistai. Jie tiki, kad, turėdama prieigą prie tokių priemonių kaip mokslas, švietimas ir socialinis teisingumas, žmonija tobulės.“
Jaunesnieji tūkstantmečio kartos atstovai ir Z karta labiau linkusi į pozityvųjį postmodernizmą, ir jiems be galo rūpi teisingumas. Tačiau jie nesiremia tokiu moraliniu autoritetu, kaip Šventasis Raštas, tad turi kurti ir įgyvendinti teisingumą pagal savo supratimą. O tą padaryti itin sunku, nes gyvenimas šiais laikais nėra paprastas. Atmetimo kultūra supraprastina sprendimus, nes viską mato tik kaip juoda ir balta. Staiga kažkieno sąžinė ar kokia grupė žmonių tampa teisėjais, prisiekusiųjų komisija ir budeliais moralės klausimais.
Nieko naujo po saule
Nors postmodernizmo sąvoka vartojama tik nuo XX a. šeštojo dešimtmečio, tačiau mąstymas, kad tiesa neegzistuoja, nėra naujas. Jau Evangelijose skaitome apie Poncijų Pilotą, besiblaškantį tarp teisingumo ir tiesos.
Kaip teisėjas, Pilotas priešinosi Jėzų kaltinusiems žydams, nes manė, kad Jis nekaltas. Ieškodamas dingsties Jėzų paleisti, Pilotas apklausė Jį patį. Galiausiai sutrikęs Pilotas sudejavo: „O kas yra tiesa?!“ (Jn 18, 38).
Pilotas nerado Jėzaus kaltės, tačiau visgi neturėjo tvirto tiesos pamato, nors žiūrėjo jai tiesiai į veidą. Kadangi Piloto politinė padėtis buvo labai kebli, jis nusikratė atsakomybės, ir užkrovė ją miniai, kuri nusprendė Jėzų nukryžiuoti.
Kovotojai už teisybę alksta ir trokšta teisingumo, nes žmonės, sukurti pagal Dievo atvaizdą. Tačiau to alkio neįmanoma numalšinti, nes pasaulis yra kritęs ir žmonių prigimtis sugedusi. Todėl situacija sprendžiama vieninteliu suprantamu būdu – atmesti tai, kas, jų supratimu, yra neteisinga.
Mes neturime lengvabūdiškai žiūrėti ar kritiškai užsipulti atmetimo kultūros, svarbu išklausyti ir vienos, ir kitos pusės kaltinimus bei reaguoti į tai su gailestingumu ir nekintančia Evangelijos tiesa. Tinkamas pokalbis atvers Evangelijos, kur susitinka gailestingumas ir tiesa, grožį.
Kur atmetimo kultūra yra teisi
Kaip ir daugelis kultūros dalių, atmetimo kultūra kai kuriuos dalykus supranta teisingai. Šventasis Raštas mums primena, kad neteisybė ir blogis turi būti atskleisti ir atmesti, pašalinti. Nors atmetimo kultūros metodai mums gali būti nepriimtini, bet ji atveria tiesą, jog žmonija yra sugedusi, o pasaulyje viešpatauja neteisybė.
Užuot iš karto atsiriboję nuo atmetimo kultūros kaltinimų, krikščionys turėtų dėmesingai klausytis. Mes turime Kristaus dovanotą teisumą, todėl galime išklausyti kaltinimų, žinodami, kad tikrasis Teisėjas mūsų nepasmerks. Jei kažkur yra neteisybė, mes turime žinoti ir tai ištaisyti. Jei mūsų bendruomenė ar mes patys nusidedame, mes turime liūdėti, tai išpažinti, dėl to atgailauti ir, jei reikia, įspėti. Kaip ir visi žmonės, krikščionys visada turi būti pasiruošę atgailai. Dievas neužmerkia akių prieš blogį, tad taip elgtis turime ir mes.
Dėl ko atmetimo kultūra klysta
Visgi atmetimo kultūra prašauna pro šalį, skelbdama tik blogas naujienas. Ši kultūra beveik neleidžia klysti, tad kartais ir patys teisiausi iš mūsų gali būti pasmerkti už trumpą nevykusį komentarą internete. Matome, kad visi, kas tik patenka po atmetimo kultūros didinamuoju stiklu, yra pasmerkiami ir žlunga.
Atmetimo kultūra siūlo pasmerkti ir nesuteikia jokios atpirkimo vilties. Kaip ir įstatymas, ji atskleidžia mūsų sugedimą, bet neparodo išeities. Mums belieka pamažu atmesti visus, siekiant parodyti, kad esame teisūs, ir įrodyti, kad esame visai sąžiningi, tolerantiški ar pakankamai konservatyvūs, kad galėtume kritikuoti kitus.
Čia iškyla klausimas, ar iš viso pasaulyje yra koks žmogus, kuris ko nors vertas? Aiškų atsakymą į šį gluminantį klausimą pateikia tik Evangelija.
Teisingumas ir gailestingumas susitinka Kristuje
Vienintelis Kristus gali atstatyti mūsų sugedusią prigimtį ir žlugusį pasaulį, kuriame gyvename. Kryžius įrodo, kad Dievas neišsižadėjo žmonijos, nors turėjo tam teisę. Kryžius patenkino teisėtą Dievo rūstybę. Jo meilė ir malonė atvėrė išeitį pasmerktiesiems.
Dievas įrodė, kad Jis yra toks, ką apie save ir sako – gailestingas ir maloningas, kantrus ir kupinas gerumo bei tiesos, parodantis gailestingumą tūkstančiams, atleidžiantis nusikaltimus, neteisybes ir nuodėmes, tačiau nepaliekantis kalto nenubausto (Iš 34, 6–7).
Savo karalystėje Dievas ištaiso skriaudas ir kuria visa nauja. Todėl mes galime sąžiningai pripažinti savo nuodėmės gylį ir su viltimi skelbti beribę Dievo malonę.
Tik ši atpirkimo tiesa gali numalšinti žmonių troškimą – rasti teisybę, tad aiškiai skelbkime šią žinią. Nenumokime ranka į atmetimo kultūros reiškiamas pretenzijas, bet pasinaudokime tuo kaip galimybe skelbti Evangeliją. Parodykime, kad troškimai, kurie slypi už atmetimo kultūros, gali būti atsakyti tik Kristuje. Ir tai yra Geroji naujiena atmetimo kultūrai.
Iš www.thegospelcoalition.org
vertė Jurga Domarkaitė
_64x64_9de.jpg)
