Pradžioje norėčiau atskleisti tam tikras sąsajas tarp dvasingumo ir kūrybiškumo. Pradėkime nuo to, ką, mes, tikintieji, gerai pažįstame, t. y. pačios esmingiausios dvasingumo išraiškos – maldos. Žinome, kaip jaučiamės melsdamiesi, ir žinome, kaip tai daryti. Praktikuojame daugybę skirtingų maldos formų. Meldžiamės būdami bažnyčioje ir namuose. Kartais – patys vieni, suklupę ant kelių. Vienas maldas, pavyzdžiui, prieš valgį, kartojame dažnai, o kartais meldžiantis pritrūksta žodžių, todėl aimanuojame, verkiame arba tiesiog tylomis klausomės.
Iš kur kyla malda – iš proto ar iš širdies? Viliuosi, kad iš abiejų šių šaltinių kaip tam tikras jų derinys. Malda labai primena menininko kūrybą, juk kūrybos ir maldos tikslai panašūs. Ir menininkas, ir maldininkas šaukiasi, kad būtų išgirsti. Stengiasi būti kuo nuoširdesni. Bando peržengti savo ribas ir siekti didesnių, tikrų dalykų. Padaryti pasaulį geresnį. Ir malda, ir menas turi daugybę formų.
Meditacinės ir prašymo maldos
Rašytoja Ana Lamot (Anne Lamott) yra prisipažinusi, jog meldžiasi tiktai dviem maldomis: „Ačiū. Ačiū. Ačiū.“ ir „Padėk man. Padėk man. Padėk man.“ Manau, jog tai dvi svarbiausios maldų kategorijos. Pirmąją jų – „Ačiū. Ačiū Tau. Ačiū.“ – galima pavadinti meditacine malda, o „Padėk man. Padėk man. Padėk.“ – prašymo malda, maldavimu.
Meditacinės maldos prasideda nuo klausymosi. Melsdamiesi tokiomis maldomis stengiamės išgirsti Dievo balsą, kuris paprastai būna tylus bei ramus, mokomės atpažinti Dievo veikimą pasaulyje. Pirmiausia išgirstame, tada priimame, o galiausiai atsiliepiame. Taigi, kai A. Lamot sako „ačiū“, ji pripažįsta, kad Dievas jai yra geras, ir į tai atsiliepia. Kartais mūsų atsakas yra dėkingumas, kartais – veiksmas, o labai dažnai ir dėkingumas, ir veiksmas. 100-oji psalmė yra laikoma padėkos psalme. Paklausykite, kaip joje raginama atsiliepti į tai, ką Viešpats padarė: Kelkite džiaugsmingą triukšmą Viešpačiui, visos šalys! Tarnaukite Viešpačiui su džiaugsmu, Jo akivaizdon ateikite giedodami. Žinokite, kad Viešpats yra Dievas. Jis mus sukūrė, o ne mes patys; mes esame Jo tauta ir Jo ganyklos avys. Įeikite pro vartus su dėkojimu, į Jo kiemus su gyriumi. Būkite dėkingi Jam, laiminkite Jo vardą! Geras yra Viešpats; Jo gailestingumas amžinas ir Jo tiesa pasilieka kartų kartoms.
Dievas mus sukūrė, ir tai visai nebloga priežastis melstis. Melsdamiesi meditacinėmis maldomis pasineriame į mus supantį grožį, klausomės Dievo Dvasios raginimų ir netgi savo pačių širdies plakimo. Pripažįstame, kad Dievas artinasi prie mūsų, ir patys stengiamės artintis prie Dievo.
Kita maldos forma yra prašymas – taip melsdamiesi šaukiame Dievui: „Padėk man! Padėk man!“ Prašymo maldos sudaro maždaug trečdalį viso psalmyno. Jos kyla iš skausmo ir troškimo, kad pasaulis būtų kitoks.
Prašymo maldos pavyzdį randame 86 psalmėje: Dieve, išdidieji sukilo prieš mane, smurtininkų gauja tyko mano gyvybės; jie nestato Tavęs prieš savo akis. Tačiau Tu, Viešpatie, esi užjaučiantis ir maloningas Dievas, kantrus ir kupinas gailestingumo bei tiesos. Pažvelk į mane ir pasigailėk manęs! Duok stiprybės savo tarnui ir išgelbėk savo tarnaitės sūnų! Parodyk ženklą, kad mane globoji, kad matytų tie, kurie manęs nekenčia, ir susigėstų, nes Tu, Viešpatie, esi mano gelbėtojas ir guodėjas! (Psalmė 86, 14–17).
Meditacija ir dėkingumas kyla iš to, kad Dievas žengia mūsų link, ir mes tai pripažįstame. Melsdamiesi prašymo maldomis patys pradedame artintis prie Dievo, maldaujame Jo atsakymų. Pagalvokite, kaip meldžiatės savo bažnyčioje? Ar dauguma maldų yra tiesiog šlovinimas? O gal dažniausiai skamba prašymai? Ar tai yra gilios, nuoširdžios maldos? Ar tiesiog išsakote tam tikrus dalykus?
Jungtinių Valstijų bažnyčiose neįprasta maldoje raudoti, sunku atverti gilias savo žaizdas, ypač nelengva išpažinti savo skausmą viešai. Galbūt todėl mums nepaprastai sunku atpažinti tokias sielos žaizdas ir už bažnyčios ribų. Taigi kai mūsų bažnyčios pamato arba išgirsta, kaip menininkai šaukte šaukia iš savo skausmo, jos baisisi tokia kūryba arba vadina ją klastote. Bet jei mūsų bažnyčios žinotų, kaip reaguoti į savo pačių skausmą, žaizdas, kaip apie tai kalbama trečdalyje psalmyno, gal gebėtume įžvelgti tas gilias žaizdas ir savo kultūroje.
Maldos bendruomeniškumas
Svarbus maldos bruožas yra jos bendruomeniškumas, kuris pasireiškia įvairiais būdais. Kartais vienas žmogus meldžiasi už kitą asmenį arba už žmonių grupę. Vėlgi kartais vienas brolis ar sesuo meldžiasi kaip visos grupės atstovas, balsas, o visi kiti tiesiog pritaria. Meldžiamės už kitus, meldžiamės su kitais ir kartu sakome: „Ačiū. Ačiū. Ačiū. Padėk mums. Padėk mums. Padėk mums.“
Tam tikrais aspektais bendruomeninės yra net tos maldos, kai meldžiamės vieni. Jei, pavyzdžiui, meldiesi dėl to, kad esi vienišas, tokia malda susijusi su bendruomene. Juk kreipiesi į Dievą ir prašai, kad bendruomenė būtų atkurta.
Maldos kyla iš tradicijų, kurios formuoja tam tikrą mūsų gyriaus arba prašymų stilių, turinį arba formas. Ir tos maldos, kurias tarsi paveldime iš savo bendruomenės, lemia ne tiktai tai, kaip meldžiamės, bet ir ko meldžiame. Malda formuojasi mūsų prote ir širdyje, melsdamiesi tarsi susijungiame su tais, kurie buvo iki mūsų, ir su tais, kurie bus po mūsų. Pati malda yra dinamiška ir jungianti: ji mus suartina, mus gydo ir galiausiai padeda perkeisti pasaulį.
Menas ir šiuo požiūriu turi panašumų su malda – jis taip pat perduoda žinią, kyla iš tradicijos, reaguoja į bendruomenės džiaugsmus ir problemas, nori būti girdimas ir matomas.
Įprotis
Dar vienas svarbus maldos aspektas – įprotis. Reguliari malda ilgainiui mus keičia. Džeimsas Smitas (James Smith) knygoje „Tu esi tas, ką myli“ (James Smith. You Are What You Love: The Spiritual Power of Habit), teigia, kad mūsų žmogiškumą ir panašumą į Dievą labiausiai atskleidžia ne mūsų protas, bet gebėjimas mylėti ir išreikšti meilę. Panašiai veikia ir malda – ji keičia ir mūsų meilės objektą (asmenį ar dalyką) ir tai, kaip mylime. Dž. Smitas taip pat rašo, jog meilę veikia tam tikri ritualai – tam tikros praktikos, netgi tam tikras fizinis veiksmų aspektas. Būtent todėl kultūriniai ar religiniai ritualai irgi nėra tušti. Mus formuoja viskas, ką nuolat kartojame: nesvarbu, ar tai būtų apsipirkinėjimas, ar dalyvavimas Viešpaties Vakarienėje. Pagalvokime, kas vyksta praktikuojant tik vieno tipo maldą, tik vieną kokį nors ritualą, pavyzdžiui, jei meldžiamės tiktai prašymo maldomis – prašome Dievo padėti. Tokiu atveju malda „Padėk man, padėk man“ visą laiką yra nukreipta į mus, o mes tampame žmonėmis, kuriems svarbiausia esame mes patys. Todėl taip labai reikalingos kitokios maldos – bandymai klausytis Dievo ir pripažinti, jog Jis veikia mūsų gyvenime. Pasišventimo maldos, kai pavedame savo pasirinkimus ir veiksmus tam, kad Dievo tikslai būtų įgyvendinti šiame pasaulyje. Taip melsdamiesi sakome: „Ačiū Tau“, – dėmesys krypsta į Dievą, o mes pamažu tampame Viešpačiui klusniais žmonėmis.
Lectio Divina
Toliau trumpai aptarsiu maldos rūšį, kuri vadinasi Lectio Divina. Mano nuomone, tai viena labiausiai statydinančių maldų, padedančių dvasiškai augti. Jau aptarėme keturis maldos aspektus: meditaciją, prašymą, bendruomeniškumą ir ritualinį pobūdį – ši malda apima juos visus.
Lectio Divina išvertus iš lotynų kalbos reiškia „šventasis skaitymas“. Kitaip tariant, Lectio Divina yra senovinis būdas skaityti Šventąjį Raštą, kai keturis kartus skaitoma trumpa jo ištrauka, geriausia – apie dešimt eilučių. Šventąjį skaitymą galima praktikuoti daugeliu skirtingų būdų, – apibūdinsiu vieną iš jų.
Įsivaizduokite stalą, aplink kurį sėdi šeši ar aštuoni žmonės. Parenkama kokia nors Šventojo Rašto ištrauka, ir vienas iš sėdinčiųjų perskaito ją du kartus. Pirmą kartą skaitoma įprastu tempu, kad visi galėtų suprasti turinį. Antrą kartą ta pati ištrauka skaitoma kur kas lėčiau, ir skaitovas paprašo visų susirinkusiųjų išsirinkti žodį ar frazę, kuri klausantis iškyla mintyse ar įkrenta į širdį. Po to seka minutė tyliems apmąstymams, ir tada kiekvienas sėdintysis pasidalija ta „įkritusia“ fraze ir žodžiu. Ar atpažįstate meditacinės maldos formą – kai klausomasi Dievo ir Jam atsiliepiama?
Man taip pat patinka, kad Lectio Divina yra tam tikras ritualas, kartojimas. Trečią kartą tą pačią Šventojo Rašto ištrauką skaito jau kitas žmogus, o likusieji stengiasi išgirsti dar vieną jiems reikšmingą žodį ar frazę. Po to – dar minutė tylos apgalvoti. Atminkite, svarbiausia šioje maldoje nėra suprasti ar apmąstyti tuos pasirinktus žodžius, bet tiesiog klausytis jų, gilintis, stengtis išgirsti. Taigi tada susirinkusieji vėl pasidalija savo frazėmis arba žodžiais, nesistengdami jų paaiškinti.
Galiausiai jau trečias žmogus perskaito ištrauką ketvirtą kartą. Šį kartą grupės prašoma įsiklausyti, ko Dievas galbūt iš jų nori arba prašo. Pagalvoti, kodėl Šventoji Dvasia kiekvienam konkrečiam žmogui iškėlė būtent tuos žodžius, ir kaip jie turėtų elgtis su tais žodžiais per ateinančias dienas. Po to vėl seka minutė tylos, ir tada kiekvienas pasidalija, į ką, jų nuomone, Dievas juos kviečia.
Tai – pagrindinė Lectio Divina forma, bet man asmeniškai patinka dar ir toks skaitymas, kai kiekvienas žmogus klausosi, ką kalba jo kaimynas iš dešinės, o tada už tą kaimyną meldžiasi, kad Dievas padėtų jam įgyvendinti pavestą užduotį.
Klausymasis
Man svarbiausias Lectio Divina privalumas yra mokymasis klausytis. Atrodo, užduotis labai paprasta – tiesiog klausytis garsiai skaitomo Dievo žodžio. Visgi labai dažnai vos atsivertę Šventąjį Raštą puolame ieškoti prasmės, o kai tai tampa įpročiu, pradedame tikėtis, kad jis iš karto atsakys į visus mūsų klausimus. Tačiau taip elgdamiesi neklausome Šventosios Dvasios ir nepavedame savęs Šventajam Raštui. Tai, kad praktikuodami šventąjį skaitymą pirmiausia klausomės, neleidžia mums visko kontroliuoti, o mūsų racionaliam protui tapti vieninteliu būdu priimti apreiškimą.
Kartoju, šiuo atveju svarbiausia ne išaiškinti konkrečią Biblijos vietą ar pamėginti ją pritaikyti, bet vėl ir vėl, iš naujo ir iš naujo jos klausytis. Neleidžiant protui perimti visos kontrolės, atsiranda erdvės Šventajai Dvasiai veikti. Taigi Lectio Divina tikslas – mokytis išgirsti Šventąją Dvasią, suprasti, kai Ji veikia mūsų gyvenime ir mums kalba.
Atsiliepimas
Kas yra atsiliepimas? Pradžioje klausomės, išgirstame, tada atsiliepiame. Praktikuojant Lectio Divina svarbu ne pasaulį keičiantis maldos rezultatas, o paprastas vidinis judesys, mažutis žingsnelis nuo klausymosi prie veiksmo. Ilgainiui tokia praktika tampa giliai įsišaknijusiu įpročiu.
Klausome skaitomo Žodžio, tada atsiliepiame, išsirinkdami įstrigusį žodį ar frazę. Iš pradžių klausome, po to atsiliepiame, ir tai yra tinkama tvarka. Dievas kalba, o mes reaguojame. Tiesiog garsiai ištartas žodis ar frazė jau yra nedidelis tikėjimo veiksmas, nes taip elgdamiesi tikime, kad Šventoji Dvasia yra ir veikia tarp mūsų.
Prieš įkliūdami į savo minčių spąstus, kurie verčia ieškoti perskaitytų eilučių prasmės ir pritaikymo, turime atlikti fizinį veiksmą. Atrodo, kas gali būti paprasčiau – ištarti žodį? Gali atrodyti, kad mūsų veiksmas visiškai nereikšmingas, visgi atminkite – Dievas veikia ir su garstyčios grūdu. Praktikuodami Lectio Divina mokomės ne didžiulio tikėjimo, bet formuojame įprotį, kuris ilgainiui įsišaknija ir tampa natūralia mūsų sielos dalimi.
Bendravimas per malonę
Dabar aptarkime bendruomeniškumo aspektą. Kai tik pradėjau praktikuoti Lectio Divina savo bažnyčioje, daugelis žiūrėjo į tai nepatikliai ir įspėjo, kad tokio skaitymo dalyviai gali tiesiog atkreipti dėmesį į bet kurį žodį, tačiau manyti, kad jiems kalba Dievas. Sutinku, kad tam tikro pavojaus yra, visgi procesas, kai mokomės išgirsti Šventosios Dvasios balsą ir jai paklusti, visada susijęs su rizika. Tačiau jei tikime, kad atpažinti Šventąją Dvasią kalbant yra svarbu, koks geresnis gali būti būdas tai išmokti, nei praktikuojantis drauge su kitais tikinčiaisiais? Jeigu kas nors išsako pavojingą mintį, kiti gali ja suabejoti.
Iš patirties liudiju, kad šventojo skaitymo praktikavimas, mokymasis klausytis ir paklusti iš tiesų yra nepaprastai saugus būdas mokytis atpažinti Šventosios Dvasios vedimą.
Lectio Divina įprotis
Galiausiai pakalbėkime apie Lectio Divina įprotį. Kai nuolatos praktikavau šventąjį skaitymą, gerai įsiklausyti prieš atsiliepiant man tapo kur kas lengviau. Ilgainiui pastebėjau, kad vis mažiau ir mažiau pasikliauju savo gebėjimu išsiaiškinti viską pasaulyje. Mano siela išmoko gręžtis į Dievą, klausytis Jo ir iš Jo laukti.
Dabar laukti Viešpaties man nebėra sunki užduotis, o tiesiog natūrali mano gyvenimo būsena. Be to, ši praktika susijusi ne vien tik su Šventuoju Raštu ir turi įtakos viskam, kas aš esu ir kaip aš bendrauju su pasauliu. Kaip nuostabu būtų, jeigu mes kaip krikščionys būtume žmonėmis, kurie visų pirma įsiklauso, o ne skuba atverti burną!
Lectio Divina ir menas bei kūryba
Kaip Lectio Divina praktika susijusi su kūryba bei menu? Prieš porą metų pakviečiau savo studentus į Dalaso meno muziejų ir paprašiau, kad jie pritaikytų Lectio Divina principus, stebėdami meno kūrinius. Taip elgdamasis jokiu būdu nemaniau, kad tapybos darbai lygiai tokie pat svarbūs kaip ir Šventasis Raštas. Tikrai ne, pasielgiau taip, nes tikiu, kad Šventoji Dvasia, kuri mus nukreipia, kai klausomės Šventojo Rašto, lygiai taip pat vadovauja ir kitose gyvenimo srityse.
Be to, tikiu, jog klausymasis ir atsiliepimas yra kosminė, visuotinė tiesa, didesnė, negu vien tiktai Šventojo Rašto skaitymas.
Savo žodžiu Dievas sukūrė pasaulį. Jis ir toliau kalba, o pasaulis vystosi. Mes klausomės, atsiliepiame, ir taip mezgasi santykiai. Būtent tarpusavio santykiai iliustruoja, ką reiškia būti sukurtam pagal Dievo atvaizdą – juk santykiai yra Trejybėje.
Taigi koks Lectio Divina ir meno kūrimo bei suvokimo ryšys? Pažintis su meno kūriniu turėtų prasidėti nuo įsižiūrėjimo ar įsiklausymo. Atrodytų, jog tai akivaizdu, bet iš tiesų kur kas sunkiau – papuolame į tuos pačius spąstus, kaip ir skaitydami Šventąjį Raštą – skubame suprasti. Labai dažnai atsinešame išankstines prielaidas ir bandome prie jų „pritraukti“ meno kūrinį. Tačiau tokiu atveju meno kūrinys netenka savo balso, jis jau nebegali mūsų paveikti. K. S. Luisas (C. S. Lewis) rašė, kad svarbiausias dalykas, kurio iš mūsų tikisi meno kūrinys, yra pasiduoti. Menas tarsi sako: „Žiūrėk, klausykis, priimk, atsitrauk. Nesvarstyk, ar prieš tave esantis meno kūrinys apskritai vertas, kad jam pasiduotum. Kol nepasidavei, negali to suprasti.“
Kurdami menininkai stengiasi peržengti savo pažinimo ribas, jie siekia tiesų, kurių nėra matę, ir bando jas įtalpinti į fizinę formą.
Taigi menininkas klausosi tiesos, atsiliepia, išgirstą tiesą įkūnydamas meno forma, ir daro tai nuolat. Be to, menas kuriamas ne tik žodžiais, bet ir veiksmais, išraiškomis. O juk dažnai mūsų maldos baigiasi žodžiais – mes neatsiliepiame Dievui Jam paklusdami arba imdamiesi kokių nors veiksmų, nesukuriame nieko naujo pasaulyje. Tačiau menininkai tai jau daro, taigi mes, krikščionys, galime iš jų pasimokyti įsiklausymo, atsiliepimo ir veiksmo. Paklauskite menininko, kaip jis nuo įsiklausymo pereina prie kūrybos.
Menas ir atsiliepimas
Atsiliepimas mene veikia dviem skirtingomis kryptimis. Visų pirma, menininkas atsiliepia į jį supantį pasaulį. Antra, kurdamas meną jis tikisi atsiliepimo iš mūsų, tarsi kviečia mus į pokalbį. Menas ne tiek stengiasi pamokyti, kiek diskutuoti, kalbėtis. Ir kaip ir kiekviename gerame pokalbyje, kalbėtojas nori išgirsti pašnekovo atsiliepimą. Galimas daiktas, kad būtent dėl to bažnyčios nesupranta meno. Bažnyčia neretai žvelgia į meną kaip į tam tikros žinios perdavimą, komunikaciją. Tačiau pačios bažnyčios žinia menui, kultūrai yra tarsi jos iššauta strėlė. Bažnyčia mano, kad jos pareiga – pamokyti kultūrą. Bet kaip tu jautiesi, kai tavo draugas tik kalba ir kalba, bet niekada tavęs nesiklauso? Tokia draugystė ilgai netruks. Tas pats pasakytina ir apie minėtą bažnyčios bei meno santykį. Kas nutinka, kai menininkas bando kažką pasakyti bažnyčiai? Dažniausiai jo negirdime ir net nemėginame klausytis.
Pagalvokime, kas pasikeistų, jei žvelgtume į meną kaip į pokalbio partnerį? Jei sugebėtume pirmiausia klausytis ir tik tada atsiliepti. Tada didžiulė praraja tarp mūsų bažnyčių ir meno galbūt užsivertų.
Menas ir bendruomeniškumas
Anksčiau minėjau, kad maldos žodžiai, formos arba būdai yra paveldėti iš bendruomenių ir tarsi įprasminami bendruomenėse. Lygiai tas pats pasakytina apie meno formas bei stilius. Norint pamatyti ir išgirsti meną, mums reikia dialogo su kultūra, iš kurios tas menas kyla. Taigi kai mano studentai muziejuje taikė Lectio Divina principą, jie turėjo kurį laiką klausytis meno kūrinių žinios, o po to aptarti ją vienas su kitu. Į tokį dialogą menas mus ir kviečia. Jei apie meną nekalbama, jis nėra išbaigtas. Meno uždavinys – mus įtraukti, paskatinti apie jį kalbėti – tik diskutuojant galima atrasti prasmę, kuri gali būti paslėpta meno kūrinyje.
Menas kaip Lectio Divina įprotis
Manau, kad reguliarus lankymasis meno parodose, muziejuose turi panašų poveikį, kaip ir dieviškojo skaitymo praktika. Kai įprantame visų pirma klausytis ir tik po to kalbėti, atsiliepti, tas įprotis persmelkia ir kitas mūsų gyvenimo sritis. Galime šį principą praktikuoti ir meno muziejuje – žvelgdami į meno kūrinius išmokstame neskubėti, tarsi lėtiname patys save, nesivadovaujame išankstinėmis prielaidomis teigdami, kad menas nori pasakyti būtent tai ar šitai. Prieš atsakydami stengiamės įsiklausyti. Taip ugdomas nuolankumas. Kitaip tariant, kitą vertiname aukščiau už save, visų pirma leisdami jam kalbėti, o tik po to prabildami patys. Man tai panašu į Kristų…
Dar vienas svarbus dalykas tas, kad skirtingas menas gali pamokyti skirtingų dalykų apie kosmosą. Kitaip tariant – menas (tiek profesija ar amatas, tiek šokis) pasako kažką tikro apie visą visatą ir apie tai, ką reiškia būti žmogumi. Viena meno forma atskleidžia tai, ko kita forma arba žodžiai negali išreikšti. O jei menininkas visą savo gyvenimą skiria kažkokiai tauraus meno formai, tas atsidavimas ir nuolankumas formuoja jį patį, panašiai, kaip maldingas gyvenimas formuoja vienuolį. Menininkai turi ypatingą supratimą, ką reiškia prašyti Dievo. Žinoma, kai kurios meno formos gali tapti stabmeldyste, tačiau menas iš esmės nėra stabmeldiškas.
Praktinė užduotis
Pasitelkite vaizduotę – pagalvokite apie grupę reguliariai bendraujančių menininkų. Jie kartu kuria ir kurdami vieni kitus drąsina. O dabar įsivaizduokite vietinės bažnyčios vyresnįjį arba pastorių, kuris visą gyvenimą meldžiasi, tačiau taip pat vertina meną.
Ko ta menininkų grupė galėtų išmokti, jeigu pasikviestų pamaldųjį ganytoją kurį laiką padirbėti su jais? Įsivaizduokime, kad jie paprašo pastoriaus jiems pakalbėti. Pasipraktikuokite Lectio Divina, klausydamiesi jo žodžių. Įsiklausykite, ir galbūt koks nors žodis ar frazė įkris jums į širdį.
Taigi, įsivaizduokite, kad esate vienas iš tų menininkų. Mąstykite kaip menininkas ir klausykitės dvasininko žodžių:
Yra daugybė maldos formų ir daug tikslų. Mes meldžiamės drauge su kitais ir meldžiamės už kitus. Meldžiamės, kad mes taptume geresni. Meldžiamės, kad susiliestume su tiesa, kuri didesnė už mus pačius. Meldžiamės išpažindami nuodėmes. Meldžiamės šlovindami. Meldžiamės prašydami atleidimo. Laimindami ir vildamiesi. Maldomis apkaltiname ir maldomis išteisiname. Maldos yra giliausias mūsų širdies šauksmas – ir skausmingas, ir viltingas. O kai mes meldžiamės, maldos veikia mus, ir mes tampame tokie, kokie kitaip niekaip netaptume.
Pamąstykite apie tą žodį, kuris jums įstrigo. Tiesiog ramiai ir tyliai pabūkite, nesistenkite suprasti prasmės. Leiskite tam žodžiui nusileisti gilyn į jūsų širdį.
Ko jūs, kaip menininkas, galėtumėte pasimokyti iš tokios maldos?
Dabar įsivaizduokime kitokį susirinkimą. Tarkime, susirinko nedidelė bažnyčios narių grupelė, kuri studijuoja ir praktikuoja maldą. Ir įsivaizduokite vietinį menininką, kuris kuria jau ilgus dešimtmečius ir menas suformavo jo asmenybę. Taigi krikščionys pakvietė menininką jiems pakalbėti.
Dabar jūs priklausote maldininkų grupei, o pakviestas menininkas jums kalba. Klausykitės, koks žodis ar frazė įkris jums į širdį.
Yra daugybė meno formų ir daug tikslų. Mes kuriame drauge su kitais ir kuriame kitiems. Kuriame, kad taptume geresni. Ir taip pat, kad susiliestume su tiesa, kuri didesnė už mus pačius. Per meną išpažįstame savo nuodėmes. Kurdami dėkojame. Kuriame atleidimą, palaiminimą ir viltį – suteikiame jiems formą. Savo kūriniais apkaltiname ir savo kūriniais išteisiname. Mūsų kūriniai yra giliausias mūsų širdies šauksmas – ir skausmingas, ir viltingas. O kai mes kuriame kūrinius savo rankomis, tie kūriniai daro įtaką mums patiems, ir mes tampame tokie, kokie kitaip niekaip netaptume.
Kokia frazė ar žodis jums įstrigo? Perskaitykite tai dar kartą ir įtraukite į Lectio Divina praktiką. Pagalvokite, ko ta bažnyčios žmonių grupė galėtų pasimokyti iš menininko žodžių?
Parengta pagal Evangeliniame Biblijos institute 2021 m. skaitytą paskaitą.
Vertė Elena Kaminskienė
_64x64_9de.jpg)
