Mokytis ir mylėti

Kviečiame susipažinti su mokslininku, studijavusiu, o dabar jau ir kitus technologijos mokslų labirintais vedančiu Kauno technologijos universiteto doc. dr. Renaldu Urniežiumi. Pokalbis su Renaldu vyko 2018 m. rugsėjo mėn.

 

Renaldai, žinau, kad esi mokslininkas, Kauno technologijos universiteto docentas. Daugiau informacijos apie Tave ir Tavo darbus nelengva rasti...

Taip, dirbu KTU, esu docentas, projektų vadovas ir tyrėjas, robotikos ir automatikos dėstytojas. O daugiau informacijos apie mano ir kolegų atliekamus darbus galima rasti straipsniuose arba tiesiog vaizdo medžiagoje youtube kanale, tačiau oficiali mokslininkų kalba yra straipsniai.

Bet ir straipsnių lietuvių kalba sunku rasti...

Taip, daugiau rašome anglų kalba. Na, kartais lietuviška žiniasklaida pamini kurio nors iš mūsų, mokslininkų, pavardę, bet kiekvienas grupės žmogus yra labai svarbus ir vertinamas.

Širdyje aš esu fizikas. Manau, kad fizikai buvo pirmieji, kurie, niekada nematę, bet remdamiesi tiksliai tuo, ką yra matę, tačiau apie ką niekas nėra pagalvojęs, atrado ir sugebėjo netiesioginiais būdais įrodyti, kad tai egzistuoja. Esu labai dėkingas jaunųjų fizikų mokyklai „Fotonas“, į kurią įstojau dar prieš stodamas į KTU gimnaziją. Fizikai turbūt buvo vieni iš pirmųjų, kurie patyrė, ką reiškia kalbėtis su savimi: tu kalbi su žmonėmis, bet tam tikru momentu supranti, kad kalbiesi su savimi, nes niekas kitas nesupranta, ką šneki (šypsosi). Kartais mes, mokslininkai ir dėstytojai, tai išgyvename. Aš asmeniškai stengiuosi, kad taip nutiktų kuo rečiau, bet... mes galime tik maksimaliai stengtis to išvengti (šypsosi).

Kokioje sferoje Tu dirbi?

Dirbu keliose sferose. Viena jų – bioinžinerija. Ji yra naudojama pramoninėje biotechnologijoje, kur siekiama kiek įmanoma našiau užauginti reikalingų baltymų, skirtų vaistams, arba biomasės. Didelę dalį vaistų kainos sudaro finansai, išleidžiami tų vaistų kūrimui, tyrimams, kurie ne visada būna sėkmingi. O padaryti klaidą, ypač jei esi pavargęs ar patiri stresą, – labai paprasta.

Ląstelių lygmenyje vyksta labai sudėtingi procesai – mes juos stebime, žiūrime, kaip ląstelės reaguoja į vienus ar kitus dalykus, pasikeitusias sąlygas ir pan. Ieškome būdų paspartinti mums reikalingų ląstelių augimą, vaistams reikalingo baltymo fermentaciją. Šiuos procesus galima taikyti ne tik kuriant vaistus, bet ir norint auginti maistą, taip pat pasaulyje vystosi nauja sritis – bioprintingas, t. y. organų spausdinimas.

Sutinku, tai skamba kaip stebuklas. Teoriškai tai yra įmanoma, o akivaizdus rezultatas – tik laiko klausimas. Jau šiuo metu įvairių dalykų pavyksta pasiekti, tik kol kas dar ne su tokiu geru atsikartojimu, kaip norėtų žmonija. Turbūt manote, kad tie, kuriems pavyks pasiekti tą gerą, reikiamą atsikartojamumą, iš karto taps turtingiausiais žmonėmis žemėje. Tačiau, mano nuomone, šis rezultatas bus nulemtas ne vieno žmogaus indėlio ir darbo, kad ir kaip kas norėtų pasigirti. Kiekvienam atskirai tikrai nėra labai kuo girtis. Iš tiesų tai yra daugybės žmonių darbas – jie vienas kitam padeda kritikuodami, patardami…

Roboto ranka Lietuvos Prezidentei dovanoja šokoladuką.

https://www.youtube.com/watch?v=Cz-Six6x6Eg&t=72s

 

Kita mano darbo sritis – robotika, automatika. Man rūpi dar neišspręsti klausimai – kaip naudojant pigią techniką kurti stebuklus, kurie padėtų žmogui. Neseniai buvau viename maisto gaminimo fabrike, kur kiekvieną naktį darbininkai turi išplauti gamybines patalpas. Anksti ryte tos patalpos turi būti visiškai sutvarkytos ir kvepėti. Reikia nuplauti riebalus, biomasę ir dezinfekuoti visas sienas, grindis, lubas, įrangą. Įsivaizduokite, kaip naktį kelias valandas dirbti iškėlus rankas drėgnoje patalpoje, kur šilumos tėra 6 laipsniai, o ant galvos lyja, – tai tikrai sudėtinga. Tie žmonės tarnauja mums visiems, kad parduotuvėse būtų pigus, nesugedęs ir, svarbiausia, saugus maistas. Jie moka kainą. Manau, mes galime pamėginti sukurti robotą, kuris tą sunkų darbą palengvintų. Vargu ar priimtinas mūsų pasiteisinimas, kad neturime finansavimo, todėl neretai tenka imtis savanorystės veiklų, kai papildomai dirbame su jaunimu, tikėdamiesi, kad jie vėliau nebijodami iššūkių efektyviai įsijungs kurdami bendrą progresą.

Kartais pasigirsta keistų bauginimų – kad robotai tuoj užpuls žmones, tačiau tai daugiau nereikalingas panikos skleidimas.

Bet žmonės turbūt bijo, ko nežino...

Taip, praėjusio šimtmečio pradžioje, prasidėjus pramonės revoliucijai, žmonės sukilo ir supykę mėtė akmenis į pasirodžiusius pirmuosius robotus – traktorius, kombainus ir kt. Tai išties buvo pirmieji mechaniškai žmogaus valdomi robotai, turėję padėti ūkio ar pramonės darbuose, bet žmonės galvojo, kad šios mašinos iš jų atims darbą ir atlygį. Šiandien prieš tuos robotus jau niekas nekovoja. Sunku įsivaizduoti, kad dar visai neseniai miestų centruose viena iš sunkiai sprendžiamų techninių užduočių buvo išmatų surinkimas, kai atsirado daug arkliais traukiamų vežimų. Šiandien tokių situacijų jau nėra, tačiau tai nereiškia, kad problemų neliko. Tad, manau, jei šiandien kokį juodą darbą dirba 10 žmonių, o vienas, sėdintis biure, jį koordinuoja ir prižiūri, tai ateityje galbūt bus 10 tų, kurie planuos, padės robotui, o robotas atliks tą sunkų darbą. Šio darbo atsisakyti neįmanoma – žmogaus smegenų darbas visuomet išliks nepaprastai svarbus, tik tą sunkųjį fizinį darbą efektyviau atliks robotas. Net ir sukūrus robotų, žmonių vis tiek reikės, tik jie atliks jau kitus darbus.

Anksčiau žmonės nesinaudojo mobiliaisiais telefonais, bet šiandien mums tai atrodo labai natūralu, tad gal po kažkiek metų mums bus labai natūralu ir patogu naudotis robotais. Gal tik tuomet, kai robotai pradės soduose skinti obuolius ar pan., galima bus pradėti baimintis, kad koks piktavalis žmogus gali modifikuoti esamą robotą pridėdamas agresijos funkcijų... Dabar mes norime sukurti tai, kas padėtų išlaikyti žemas maisto kainas, padėtų žmonėms atlikti sunkius darbus ir net išvengti konfliktinių situacijų. Juk jeigu sunkius ir atsakingus darbus, kuriuos, norint išvengti mikrobinės taršos, reikia atlikti itin kruopščiai, padarytų mašina, kuri nepavargsta, mes, kaip visuomenė, mažiau nuodytumės ir turėtume mažiau progų vienas su kitu pyktis. Tie darbai, kuriuos reikia atlikti sudėtingomis sąlygomis, kurie reikalauja didelės atsakomybės, yra būtini ir privalo išlikti pigūs, tad dažnai kyla daug psichologinių įtampų. Mūsų tikslas ir darbų esmė – palengvinti žmogaus darbą.

Youtube kanale esu įdėjęs filmukų apie kartu su studentais darytus darbus, kur parodome, ką įmanoma sukurti, bet kol kas mes esame tik filosofai, kurie investuojame savo laiką, finansus ir tarsi žaisdami rodome, kas yra įmanoma. Norisi kuo efektyviau prisidėti prie visuomenės, neapsiribojant tik Lietuva, gerovės. Svarbu pirmiausiai imtis to darbo, kur remdamasis Pareto principu matai, kad išeikvojęs 20 proc. jėgų ar energijos, pasieksi 80 proc. rezultato. Šiuo principu dažniausiai vadovaujamasi versle, bet aš tikiu, kad šis principas tinka ir moksle.

Visgi suprantu, kad mes neturime kuo didžiuotis, dėl ko susireikšminti. Tačiau kartais ir aš pats susireikšminu, bet tai – daugiau iš inercijos. Žinoma, kartais reikia pastovėti už save – grynai dėl racionalių priežasčių, bet iš tiesų nė vienam nėra kuo didžiuotis. Tai XXI a. rykštė – vis dar galvojame, kad garažėlyje ką nors sukūrę (kaip būdavo XIX ar XX a.), mes vieni ką nors pasieksime ir išgarsėsime šiame pasaulyje...

Kada tu susižavėjai mokslu?

Vaikystėje dėdė man duodavo spręsti matematinius ir praktinius galvosūkius iš rusiškų ar latviškų žurnalų. Tuo metu leistų gerų, įdomių ir informatyvių žurnalų gale būdavo įvairių užduočių. Jis manęs klausdavo, ar galiu išspręsti vieną ar kitą uždavinį (pavyzdžiui, perkelti du degtukus, kad kas nors išeitų...). Kartais jam atrodydavo, kad vienas ar kitas uždavinys man dar per sunkus. Bet vieną savaitgalį aš išspręsdavau tuos lengvesnius uždavinius, o atėjęs į svečius kitą savaitgalį jau prašydavau ir to sunkesnio. Vėliau mokykloje su geriausiu draugu žavėjomės mokslu ir kartu daug metų ėjome tuo nelengvu tyrėjų keliu. Atsimenu, kaip KTU gimnazijoje abu dalyvavome programavimo varžybose, kuriose jo programa sprendžiant šachmatų uždavinį pralenkė manąją vienu ėjimu. Bendras ėjimų kiekis buvo pakankamai didelis (gal apie dvidešimt), bet jau tuo metu supratau, kad gyvenime, atrodytų, iš esmės skirtingi požiūriai gali vesti prie to paties rezultato. Ir galiausiai tas vieno ėjimo skirtumas realybėje yra toks mažas, kad iš esmės nėra labai svarbu, kurį kelią arba kurią mokyklą pradžioje renkiesi.

Tačiau aš visgi teigčiau, kad kai kurios savybės žmogui tiesiog yra duotos. Kol kas manau, kad tai nėra auklėjimo rezultatai. Nors beveik kiekvieną vakarą mano močiutė kartodavo: „Mokslo ant pečių nenešiosi“, galėčiau išvardyti ir daug dalykų, kurie turėjo užgesinti mano susidomėjimą mokslu, bet to troškimo pažinti neužgesino. Galiu padėkoti ir tiems brangiems žmonėms, kurie man padėjo ar net kenkė. Mes nežinome, kodėl vyksta vieni ar kiti dalykai, bet visi jie kažkokiu keistu būdu nulemia dabartį, o ar ji gera, ar bloga, tegul vertina tie, kurie ateina po mūsų.

Ar mokslas ir tikėjimas Dievu – suderinama?

Pakanka apsižvalgyti – duomenų, kad tai suderinama, yra nepaprastai daug, ir visa tai mes vadiname gamta, kūrinija, aplinka... Tai ne tik aplinka, bet ir tai, iš ko mes susidedame. Visko tiek daug ir veikia tokioje darnoje... Tiek daug įvairiausių protu nesuvokiamų dalykų... Visi šie duomenys remia mus prie sienos ir, kaip aš su sarkazmu sakau, meta tau į akis tuos faktus... Kodėl? Nežinau. Juk galėjome daug dalykų ir nepamatyti – galėjome kažkur sustoti ir likti, pavyzdžiui, Akmens amžiuje. Bet mes vystomės, vis daugiau sužinome ir pamatome – prieš mūsų akis atsiveria vis daugiau stebinančių dalykų. Ir tada tiesiog nebelieka kito pasirinkimo, kaip tik pasakyti, kad tai yra kūrinija, vadinasi, egzistuoja ir Kūrėjas.

Paradoksalu, bet mano apsisprendimas tikėti, kad viskas, ką aš matau, yra kūrinija, vadinasi, yra ir Kūrėjas, taip pat kyla iš grynai racionalaus mąstymo. Nemanau, kad aš turiu kitą pasirinkimą. Galbūt tai atrodo kvaila, bet jei bandai bent kažkiek protu apimti visumą, supranti, kad tu nieko nežinai ir nėra jokių kitų alternatyvų – tik racionaliai mąstant pripažinti Kūrėją, esantį už visos tos kūrinijos. Mes Jo nematėme, bet kol kas neturime jokios kitos galimybės – tik tikėti, kad visa yra Kūrėjo sukurta. Tokią išvadą galima padaryti tik žvelgiant į aplinką. O kur dar psichologija, žmonių santykiai ir juose atsikartojantys dėsningumai? To negalime matyti, pačiupinėti, bet tai kažkaip vystėsi... Mokyklose ir universitetuose mokėmės: organinė, neorganinė chemija, atsiranda kažkoks cheminis junginys, ir staiga gimsta... atleidimas, gailestingumas...

Man kartais atrodo, kad Dievas šiek tiek šaiposi iš žmonių. Šventajame Rašte kartais randame paraginimų: „Na, tu, žmogau, gilinkis, gilinkis...“ Arba Jis pasako ką nors tik kiek kitame kontekste, ir, jei priimsi tai tiesiogiai, paraidžiui, gali suglumti, tai gali atrodyti kaip kontroversija. Suprantu, kad negali visko suvokti, aprėpti protu, ir todėl nieko kito nebelieka kaip tik meilės principas – paskutinis ir svarbiausias principas. Kad ir kiek žinotumei ir kankintumei save, norėdamas ką nors išsiaiškinti vienoje ar septyniose srityse, galiausiai vis tiek pasakai, kad nieko nežinai. Svarbiausias dalykas gyvenime yra ne mokslas, bet meilė.

Renaldai, kokius klausimus užduotum pats sau?

Gerai, pamėginsiu išdėstyti, apie ką mąstau... Daug dalykų, kuriuos aš suprantu, yra jau kažkas pasakęs. Dalis mano minčių yra persipynusios su fiziko R. Feynmano mintimis, todėl galbūt nelabai ką naujo pasakysiu, kai ką tik pakartosiu.

  • Ar mokslas nėra nuobodus?

Turiu draugą menininką, su kuriuo mano nuomonės kartais išsiskiria. Pamatęs gėlę jis sako: „Pažiūrėk, kokia ji graži“, ir aš sutinku. O jis priduria: „Aš, kaip menininkas, matau, kokia ji nuostabi, bet tu, kaip mokslininkas, imi ją tyrinėti, ir tai pasidaro nuobodu.“ Pirma, aš tikiu, kad grožis, kurį mato jis, yra prieinamas ir kitiems žmonėms, taip pat ir man. Galbūt aš nesu rafinuotas estetas, bet vis tiek galiu įvertinti gėlės grožį. Tik dažnai įsivaizduoju gėlės ląsteles, sudėtingus gėlėje vykstančius procesus, kurie taip pat yra labai įdomūs ir savotiškai gražūs. Man įdomus faktas, kad gėlės yra skirtingų spalvų – taip jos pritraukia vabzdžius. Vadinasi, vabzdžiai skiria spalvas? O tai reiškia, kad jie supranta grožį? Šie smalsūs klausimai kelia susižavėjimą ir kursto norą atskleisti paslaptį. Visa tai tikrai nėra nuobodu.

  • Ar reikia bijoti nežinios? Ar ji neatneša nevilties?

Manau, kad įdomiau gyventi, darant prielaidą, kad tu kažko nežinai, nei būti įsitikinusiam dėl greičiausiai klaidingų atsakymų. Manau, kad Kūrėjo vaizduotė yra kur kas didesnė nei žmogaus.  Tyrinėjimai padeda mums neapsikvailinti, o apgauti save patį yra lengviausia. Kai neapgaudinėji savęs, lengviau nekvailinti ir kitų. Aš nebijau gyventi neturėdamas visų atsakymų.

Jei ko nors nežinai, nereikia nusiminti ar pulti į neviltį. Taip, svarbu pripažinti, kad nežinai, bet juk yra antroji dalis, antrasis principas, kuris atneša viltį ir atveria naujas galimybes. Jei ką nors nauja patyrei ar kiti ką nors tau perteikė, tai tavo žinojimas turi atsinaujinti pagal naujai gautą informaciją. Svarbu kaskart patikrinti, ar naujai gauta informacija nepaneigia tavo jau žinomų, atrodytų, tvarių, dalykų. Taigi gerai yra ką nors tyrinėjant daryti prielaidą, kad nežinai nieko arba žinai labai nedaug, – juk nepakenks kaskart iš naujo pasitikrinti, ant ko stovi. Panašiu būdu, manau, yra įmanoma atsirinkti, kada girdime melagingas ar propagandines naujienas (fake news). Juk žinome daug istorinių faktų ir rezultatų, kurie mums liudija apie įvykių priežastis.

  • Mokslas – tai kūryba?

Stebina galvojantys, kad mokslas nėra kūryba. Tai – vienas iš kūrybos būdų. Sunkiausia yra pamatyti tai, ko tu dar niekada nematei, bet tai iki mažiausių smulkmenų atitinka tai, ką jau esi matęs ir kas iš esmės skiriasi nuo to, apie ką mes galvojame. Ir visa tai dar reikia nuosekliai paaiškinti kitiems.

  • Kaip reikia mokytis?

Neįmanoma išmokti, jei nekeli sau klausimų. Klausimas reiškia abejonę – ar teisingai supranti? Žmonės ieško apibrėžimų, bet dažnai jų nėra. Mes visi gyvename tik iš dalies žinodami, tarsi eidami apgraibomis. Visgi įmanoma – gyventi ir nežinoti.

  • Kas yra tai, ką tikrai žinome?

Kūrinija liudija apie Kūrėją. Protu sunku suvokti ir aprėpti ląstelių valdymo principus arba kamieninių ląstelių galimybes, suprasti, kokią naudą atneša dirbtinis intelektas ar kokius stebuklus įmanoma sukurti bendradarbiaujant skirtingų sričių mokslininkams. Tuo pačiu sunku bandyti įsivaizduoti žmonijos vietą didelėje ir nepaprastai stebinančioje visatoje, kurioje mes esame tokie nykstančiai maži. Visko tiek daug, tiek daug įdomių dalykų...

Na štai, ir vėl pasikalbėjau su savimi – pats uždaviau klausimus, pats ir atsakiau (juokiasi)...

Dėkui, Renaldai, už pokalbį – buvo tikrai įdomu. Ko palinkėtum mūsų skaitytojams?

                      Tyrinėkite pasaulį – praktiškai viskas yra labai įdomu, jei tik nagrinėji kokią nors sferą. Mažiau galvokite apie tai, kuo norite būti, daugiau galvokite apie tai, ką norite nuveikti. Galiausiai geriau yra prisiminti, kad mokslas nėra svarbiausias dalykas. Meilė yra.

 

Kalbino Žaneta Martingale

 

 

 

 

Bendrinti: