Reformacijos esmė

Kai kuriems Reformacija sukelia asociacijas apie senus dulkėtus knygų tomus arba paskaitas, kurias skaito dar labiau apdulkėję senukai. Mes, krikščionys, daug kalbame apie praeitį, apie Martyną Liuterį, Joną Kalviną ir kitus. Kodėl tiek daug dėmesio skiriama šiems kadaise gyvenusiems vyrams? Ar nerizikuojame tapti pasenusiais ir neaktualiais?

Tiesą sakant, Reformacijos dienos minėjimas nereiškia praeities šlovės demonstravimo ar idiliško aukso amžiaus ilgesio. Šią dieną minime, nes prieš daugiau nei 500 metų, kai Bažnyčia skendėjo gilioje tamsoje, Dievas iš naujo apšvietė savo Evangeliją. Tai, ką vokiečių vienuolis Martynas Liuteris atrado savo Biblijoje, buvo ir yra stulbinanti ir nuostabi žinia, pakeitusi pasaulį ir toliau keičianti žmonių gyvenimus bei kultūras. Štai trys svarbiausi dalykai, kalbant apie Reformaciją.

1. Reformacija kalba apie laimę
Liuteris atskleidė didžiulę paslaptį, kuri sudrebino pasaulį ir visur, kur tik pasklido, atnešė laimę. Paslaptis buvo tokia: Nesėkmingi, palūžę žmonės yra „patrauklūs, nes yra mylimi, o mylimi ne todėl, kad yra patrauklūs“. Argi tai neprieštarauja šių dienų kultūrai? Mumyse įrašyta mintis, kad kuo patrauklesni tapsime, tuo labiau mylimi ir laimingesni būsime. Tačiau Reformacijos pradininkas suvokė, kad Dievas visiškai kitoks. Dievas myli žmones ne dėl to, kad jie patys susitvarkė savo gyvenimą. Jis myli tuos, kuriems nesiseka, ir Jo meilė padeda jiems suklestėti. Iš esmės Reformacija kalbėjo apie laimę. Liuteriui rūpėjo, kad žmonės būtų laimingi. Tiesą sakant, jis tikėjo, kad rado laimės paslaptį, o tai ir buvo Reformacijos esmė. Ne moralizavimas, ne savęs tobulinimas. Jis atrado stulbinamai džiugų dalyką, kuris pakeitė milijonų gyvenimą ir pasaulį.

2. Reformacija skelbia laisvę

Reformacija buvo protestantizmo pradžia, todėl žmonės dažnai mano, kad tai susiję su protestais, ginčais ir svarstymais, kuo tikėti teisinga, o kuo neteisinga. Visgi, kai Martynas Liuteris parašė traktatą apie savo atradimus, pavadino „Apie krikščionio laisvę“. Reformacija buvo laisvės judėjimas, o ne pretekstas įvesti naujas taisykles ir viską komplikuoti.

Liuteris teigė, kad Evangelija yra stulbinamai paprasta. Jis sakė, kad Geroji Naujiena, kurią jis atrado, yra panaši į istoriją apie turtingą karalių (Jėzų), kuris veda įsiskolinusią prostitutę (ji simbolizuoja tuos, kurie ateina pas Jėzų). Mergina niekada nebūtų tapusi karaliene, tačiau ją pamilsta karalius. Vestuvių dieną jis duoda merginai santuokos įžadą – taip mergina tampa jo, prostitutė tampa karaliene. Jis perima visas jos skolas, o ji dabar dalijasi su karaliumi jo turtais ir statusu. Mergina viso to nenusipelnė. Ji tapo karaliene ne todėl, kad elgėsi karališkai. Tiesą sakant, ji nė nežinojo, kaip elgtis karališkai. Tačiau davęs santuokinius įžadus karalius pakeitė jos statusą. Nesvarbu, kaip mergina gyveno ir elgėsi anksčiau, dabar ji yra karalienė.

Taip ir didžiausias nevykėlis, priėmęs Jėzų Kristų, dalijasi su Kristumi Jo statusu ir Jo teisumu. Įvyko apsikeitimas: mirdamas ant kryžiaus Jėzus prisiėmė mūsų kaltes bei nesėkmes ir jas išpirko, o dabar iš tikros meilės Jis dalijasi savo teisumu ir gyvenimu su tais, kurie Juo pasitiki.

O tai reiškia, kaip džiaugsmingai rašė Liuteris, kad tos nelaimingos moters nuodėmės dabar negali jos sunaikinti, nes jos buvo uždėtos Kristui ir Jis jas sunaikino. Dabar, priklausydama Kristui, savo vyrui, ji turi teisumą, kuriuo gali girtis kaip savu ir sakyti: „Jeigu aš nusidėjau, tai mano Kristus, kuriuo aš tikiu, nenusidėjo, ir visa, kas yra Jo, yra ir mano, o visa, kas mano, yra Jo.“

3. Reformacija žvelgia į ateitį

Apsvarstykime šiuos žodžius, kuriuos 1640 m. Vestminsteryje, Anglijoje, užrašė mokslininkų komanda: „Pagrindinis žmogaus tikslas yra šlovinti Dievą ir amžinai Juo džiaugtis.“ Šie žodžiai perteikia Reformacijos esmę. Liuterio atradimas atskleidė, kad Dievas yra šlovingas: nuostabus, nepaprastai geras, malonus ir dosnus. Mes galime iš tiesų džiaugtis Dievu. Ne nekęsti, ne vengti Jo ar Jam pataikauti, bet džiaugtis.

Ši žinia stipriai skyrėsi nuo to, ką daugelis iki tol žinojo. Būdamas vienuolis, Liuteris prisipažino, kad pradėjo nekęsti Dievo, dvejojo, ar pats yra vertas dangaus, ir drebėjo iš baimės nuo minčių apie tai, kaip Dievas teis jį paskutiniąją dieną.

Tačiau apsiginklavęs naujuoju atradimu, Liuteris suvokė, kad gali atremti šias baimes: „Kai velnias meta prieš mus mūsų nuodėmes ir skelbia, kad nusipelnėme mirties ir pragaro, mes turime atsakyti: „Aš pripažįstu, kad nusipelniau mirties ir pragaro. Ir kas iš to? Ar tai reiškia, kad būsiu pasmerktas amžinam prakeiksmui? Jokiu būdu. Nes aš pažįstu Tą, kuris kentėjo ir išpirko mano nuodėmes. Jo vardas yra Jėzus Kristus, Dievo Sūnus. Kur yra Jis, ten būsiu ir aš.“

Taip siaubinga pasaulio pabaiga Martynui Liuteriui tapo „laimingiausia paskutiniąja diena“. Evangelija taip pakeitė Liuterio gyvenimą, kad jis galėjo žvelgti į ateitį su nepajudinama viltimi ir užtikrintumu, kad džiaugsis gyvuoju Dievu per amžius.

Ir šiandien nėra geresnės vilties kenčiantiems ir viltį praradusiems žmonėms.

Iš www.thegospelcoalition.org vertė Raimonda Jašinauskienė