Tauta ir Tėvynė

Daugybėje Šventojo Rašto vietų rašoma apie tautą, tautas ir tautiškumą... Dar prieš sudarydamas Senąją Sandorą ir dovanodamas Įstatymą Dievas kalbėjo Abraomui: Aš padarysiu tave didele tauta... (Pr 12, 2). Taip Jis atvėrė tūkstančiams ateities kartų, kad tauta – tai žmonės.

Pasiryžę palikti Egiptą – ne tik vergovę, bet ir tariamą gerovę – Abraomo palikuonys izraelitai suvokė esą Viešpaties tauta. Tauta, kuriai Viešpats parodė kelią į Pažado žemę... ir ne, nepadovanojo jos, o drąsino ją užimti, o vėliau mokė išsaugoti; kuri daugybę kartų ir įvairiais būdais buvo naikinta, tačiau taip ir neįveikta; kurios neištikimybė nesusilpnino ištikimos Viešpaties meilės. Nes Dievas išsirinko, atskyrė, saugojo, vedė, mokė, tobulino ir baudė savąją tautą, ruošdamas kelią Kristui, kuris pas Jį atves visas žemės tautas. Tauta ir tėvynė – tai Dievo malonės dovanos. Nuo pat pradžių Dievas rūpinosi ne tik izraelitais: Iš vieno kraujo Jis išvedė visas žmonių tautas, kad šios gyventų visoje žemėje. Jis nustatė iš anksto paskirtus laikus ir apsigyvenimo ribas (Apd 17, 26). Tautos yra kaip lašas kibire, kaip grūdelis svarstyklėse. Jam salos lyg dulkės (Iz 40, 15). Tautos – Viešpaties visagalybės atspindys.

O kas rašoma apie milijardus žmonių, per Jėzų atradusių kelią pas Tėvą? Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta, seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę (1 Pt 2, 10). Tuo tarpu mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes karštai laukiame Gelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus (Fil 3, 20). Tauta ir tėvynė Kristuje – tai tikėjimo stebuklas.

Šiandien ir vėl prisimename prieš dvidešimt aštuonerius metus vykusius sausio 13-osios įvykius. Vieni gal kaip tiesioginiai jų liudytojai, kiti – jaunesni – kaip šeimoje tvyrojusią nuotaiką, savo tėvų žodžius, dar jaunesni – kaip artimųjų pasakojimus, mokykloje, žiniasklaidoje girdimą informaciją. Visgi laikas tą naktį po truputį dengia užmaršties šydu, o nedraugiškos jėgos tiek subtiliai, tiek atvirai nevengia teršti jos atminimo. Tokia aiški gyvybės ir mirties, laisvės ir priespaudos dilema vis labiau tolsta ir tampa vis mažiau tikra, palyginti su šių dienų aktualijomis ir iššūkiais.

O ką tų dienų įvykiai kalba mums, Lietuvos krikščionims, geriau ar prasčiau prisimenantiems dienas, kai vėl tapome tauta savo žemėje? Gal beveik prieš trisdešimt metų buvusi sausio 13-oji tėra tik dar viena data greta daugybės dramatiškų datų nelinksmoje mūsų tautos istorijoje, kurios neverta pernelyg dažnai linksniuoti? Ar kreipiant žvilgsnius į dangiškąją Tėvynę beverta atminti žemiškąją?

• Dievas yra ne istorijos vadovėlių, bet pačios Istorijos Autorius. Jis Galingiausias Karvedys ir Aukščiausiasis Teisėjas, kuris parklupdo galiūną ir sustiprina silpnąjį. Gal todėl daugybės istorijos vingių ir įvykių nepavyksta racionaliai paaiškinti – jie tiesiog gniaužia kvapą ir netgi toli nuo Dievo esančius verčia pripažinti: „Tai – stebuklas!“ O mums, tikintiesiems, istorinių įvykių atsiminimas skatina atiduoti Dievui šlovę.
• Tiek senaisiais laikais, tiek ir šiomis dienomis Viešpats neieško marionečių, kurias galėtų stumdyti it šachmatų figūras. Jis ieško ir atranda tuos, kurių akys išvysta tikslą, o širdys užsidega rūpesčiu dėl savo tautos (nors protai ne visada pažįsta ir pripažįsta Istorijos Autorių). Taip Jis vedė izraelitus į Pažado žemę ir vėliau iš tremties, taip susikūrė pirmoji protestantiška valstybė Prūsija, taip politiniame žemėlapyje atsirado Izraelis, taip į žemėlapį grįžo ir Lietuva... Tad pagerbdami kovojusius ir žuvusius, pagerbiame tuos, kurie pasiryžo aukotis bei tarnauti.
• Mes, tikintieji, esame palaiminti dviguba pilietybe, kuri visai nereikalauja rinktis vienos iš dviejų tėvynių. Tikėjimas, per kurį galime tapti Dievo tautos dalimi, neatskiria nuo žemiškosios Tėvynės, tačiau į ją įsodina. Būdami Dangaus Karalystės piliečiais, pasitikėdami Karaliaus globa ir apsauga, tarnaujame tiems, kurie yra šalia mūsų čia ir dabar, siekiame gerovės ir taikos savo tautai (pgl. Est 10, 3).

Te sausio 13-osios įvykių atminimas kiekvieną skatina šlovinti Dievą, pagerbti pasiaukojusius ir pastebėti tuos šalia esančius, kuriems galime patarnauti šiandien.

Dalia Janušaitienė
Iliustracija Rebekos Subačiūtės (2015 m.)