Ankstyvoji krikščioniškoji literatūra: knygos ir rankraščiai (I–III a.)

Naujasis Testamentas nėra vienintelė ankstyvosios krikščioniškosios literatūros viršūnė. Vaizdžiai kalbant, tai tik aukščiausia viršukalnė ankstyvosios bažnyčios literatūros kalnyne. Pagrindinės Naujojo Testamento literatūros formos - Evangelijos, Apaštalų darbai, laiškai ir Apreiškimas - tapo kelrodėmis žvaigždėmis apaštalų mokiniams ir bažnyčios tėvams.Tačiau stebina ne tik tai, kad į Naująjį Testamentą įtraukta tiek daug knygų, bet ir tai, jos sudaro tik nedidelę dalį ankstyvojoje bažnyčioje sukurtos dvasinės literatūros. Jau Lukas liudija kad tuo metu, kai įkvėptas Šventosios Dvasios jis paėmė į rankas rašiklį, kad papasakotų apie Kristaus gyvenimą, po pasaulį jau buvo pasklidusios nemažai evangelijų (Luko 1, 1).

Apaštalų mokinių ir bažnyčios tėvų raštai užpildo žinių spragą apie istorinį laikotarpį, buvusį nuo Naujojo Testamento iki IV a. Tuo metu bažnyčios vadovai suformulavo tikėjimo išpažinimus, pamėgino tiksliai apibrėžti tikėjimą, o susidūrę su išorės persekiojimais ir vidaus erezijomis kūrė žodinę ir rašytinę apologetikos ir polemikos tradiciją. Šie raštai turi ypatingą vertę krikščioniškojo gyvenimo ir to meto minties tyrimams, nes jie ne tik suteikia informacijos, žavi pačia dėstymo kalba, pasiskolinta iš Šventojo Rašto.

Didžioji dalis apaštalų mokinių ir bažnyčios tėvų gyveno laikotarpiu nuo apaštališkos bažnyčios iki Kalchedono susirinkimo (451 m.) Dabar jau galime tvirtai teigti, kad Naujasis Testamentas buvo sudarytas iki I a. pabaigos. Žmonės, kurie pažinojo apaštalus ir girdėjo jų mokymą, ir toliau kūrė krikščionišką literatūrą. Jie vadinami apaštalų mokiniais. Dauguma jų literatūros kūrinių buvo parašyti tarp 95 ir 150 metų.

Apaštalų mokinių darbams būdinga nemažai bendrų bruožų: nuoširdus tikėjimas ir pamaldumas, pagoniškos filosofijos elementų nebuvimas, kurie tampa pastebimi vėlesniuose Origeno ir Klemenso Aleksandriečio kūriniuose. Apaštalų mokiniai pagarbiai žvelgė į Naująjį Testamentą ir juo rėmėsi, skelbdami savo mintis. Dėl šios priežasties kartkartėmis galima pastebėti net pernelyg gausų tipologinių aiškinimo metodų naudojimą, nes buvo skelbiama, kad krikščionybė yra Senojo Testamento pranašysčių ir prototipų išsipildymas. Šie žmonės buvo labai gerai susipažinę su Naujojo Testamento tekstais ir naudojo juos kaip savo kūrinių modelį. Svarbiausias jų darbų tikslas buvo bažnyčios mokymas ir praktinis ugdymas.

1. Epistolinė literatūra

1.1. Klemensas Romietis (apie 30-100 m.)

Apie 95 m. Korinto bažnyčioje kilo rimti neramumai. Kiek vėliau Romos vyskupas Klemensas parašė savo pirmąjį laišką Korinto bažnyčiai, kuriame prieš vyskupus sukilusius krikščionis ragino jiems paklusti ir baigti sumaištį (1, 1, 14, 1-2, 46, 47, 3-6). (Šis laiškas užima svarbią vietą tarp apaštalų mokinių laiškų ir laikomas pirmuoju krikščioniškos literatūros kūriniu po Naujojo Testamento.)

Po įvado, kuriame primenama apie dvasią, buvusių Korinto bažnyčioje ankstesniais laikais, (1-3 sk.) Klemensas šiame laiške pereina prie raginimų ir kalba apie tokias krikščioniškas dorybes kaip meilė, atgaila, romumas - taip jis mėgina paskatinti krikščionis nuolankiai priimti tolesnius raginimus (4-38). Raginimuose remiamasi daugeliu Senojo Testamento vietų. Trumpuose intarpuose (24-26 sk.) pasakojama apie būsimo prisikėlimo neišvengiamybę. Įdomu pažymėti, kad kaip Prisikėlimo iliustracija Klemensas remiasi pagoniška Fenikso istorija (25 sk.). Daug dėmesio jis skiria Korinto problemoms (39-59 sk.). Apaštališkosios įpėdinystės (42-44 sk.) idėja grindžiama tuo, kad vyskupus ir diakonus į tarnystę paskyrė apaštalai, kuriuos savo ruožtu pasiuntė Kristus, o Jį - Dievas Tėvas. Taigi Klemensas ragina paklusti tokiu būdu paskirtiems vadovams (44, 3). Po to seka ilga malda (59-61 sk.), aiškiai liudijanti troškimą atnešti į bažnyčią vienybę. Laiškas baigiamas raginimu būti vieningais (62-65 sk.).

Šis darbas suteikia vertingos informacijos apie aukštą vyskupų (arba vyresniųjų) padėtį I a. pabaigos bažnyčioje. Paklusnumas vyskupui čia laikomas praktine krikščionių vienybės garantija. Dvasininkai jau pradeda atsiskirti nuo pasauliečių (40, 5). Klemenso laiškui taip pat būdinga Senojo Testamento citatų gausa (pateikiama net apie 150 ciatų). Be to, jame yra daug informacijos apie Pauliaus tarnystę (5, 5-7), kuria grindžiama teorija, kad Paulius Romoje buvo įkalintas du kartus.

Tame pačiame laiške rašoma, kad Kristaus kraujas yra išgelbėjimo priemonė (7, 14).

1.2. Ignotas iš Antiochijos (I-II a.)

Kitas apaštalų mokinys - Antiochijos (Sirijoje) vyskupas Ignotas, kurį valdžios atstovai suėmė už Evangelijos skelbimą ir išsiuntė į Romą, kad jis būtų atiduotas sudraskyti žvėrims per imperatoriškąsias žaidynes. Vykstant į Romą jam buvo leidžiama susitikti su atskirų miestų ir bažnyčių atstovais, ir iki pat kankinio mirties jis siuntė bažnyčioms padėkas už parodytą gerumą.

Laiške romiečiams Ignotas prašo, kad romiečiai nesistengtų jo išgelbėti. Jis kalba, jog su džiaugsmu laukia savo kentėjimų ir stengiasi užkirsti kelią bet kokiems veiksmams, kurie sutrukdytų jam tapti „tikrąja Kristaus duona“ (2, 4).

Visi septyni laiškai tikriausiai buvo parašyti apie 110 metus. Kai kurių jų patikimumu abejojama, tačiau ir iš likusių galima susidaryti aiškų vaizdą apie jo mokymą.

Savo laiškuose Ignotas stengiasi perspėti bažnyčias, kurias aplankė vykdamas į Romą, dėl erezijų, kėlusių grėsmę taikai ir vienybei. Jis kovojo su gnosticizmu ir doketizmu. Doketistai vaizdavo Kristų kaip dvasinę būtybę, neturinčią jokių ryšių su materialiu kūnu. Tai skatino neigti Kristaus kūno realumą ir tvirtinti, kad buvo nukryžiuotas tik vaiduoklis, fantomas (pvz. laiško Smirnai 1 sk). Ignatijus tvirtino, kad Kristus atėjo kūne, ir tokiu būdu priešinosi šiam klaidingam mokymui  (pvz. laiško Smirnai 1 sk, laiškas Tralų bažnyčiai 9, 10).

Šis apaštalų mokinys taip pat pabrėžia paklusnumą vyskupui manydamas, kad taip galima pasiekti vienybės ir išvengti erezijų. Jo laiškuose yra nemažai liudijimų, kad tuo metu kiekvienoje bažnyčioje vienas vyresnysis tapdavo vyresniuoju vyskupu, kuriam paklusdavo kiti vyresnieji. Ignotas vyresniųjų pavaldumą vyskupui lygino su tuo, kaip viena su kita dera arfos stygos (Laiškas efeziečiams 4,1) ir visus krikščionis ragino paklusti vyresniajam vyskupui ir vyresniesiems (20, 2). Jis pirmasis apibūdino skirtumą tarp vyskupo ir vyresniojo (presbiterio) bei pirmasis prabilo apie tai, kad presbiteriai turi paklusti vyresniajam vyskupui, o jiems savo ruožtu turi paklusti visi kiti bažnyčiai nariai. Savo laiškuose Ignotas apibūdino tokią bažnyčios hierarchiją: vyskupas, presbiteris, diakonas, tačiau neaukštino Romos vyskupo kaip visų vyskupų vadovo, nors jis pirmasis pavartojo žodį „katalikų“ - visuotinė (Laiškas Smirnai, 8). Vienintelė viršenybė, kuriai Ignotas pritarė, - vyskupu viršenybė virš presbiterių kiekvienoje bažnyčioje. Ignotas manė, kad be šios trejopos hierarchijos negali būti bažnyčios (Tralų bažnyčiai, 3).

1.3. Polikarpas (apie 70-155 m.)

Polikarpas parašė laišką filipiečiams, primenantį Pauliaus laišką šiai bažnyčiai, nors jis pats buvo Jono mokinys. Polikarpas daugelį metų buvo Smirnos vyskupas. 155 m. jis buvo nukankintas ir sudegintas. Kankinamas Romos prokonsului jis sakė, kad negali piktžodžiauti Kristui, kuriam tarnavo Jam 86 metus, ir Kristus darė jam tik gera.

Savo laišką Polikarpas parašė apie 110 m., atsakydamas į vieno tikinčiojo iš Filipų laišką. Šiame laiške nėra daug originalių minčių, nes jis nuolat tiesiogiai ir netiesiogiai citavo Senąjį ir Naująjį Testamentus, tačiau jame yra nemažai informacijos, kurią sužinojo iš apaštalų, ypač - iš apaštalo Jono. Tai gana vertingas II a. liudijimas apie ankstyvosios bažnyčios gyvenimą ir tikėjimo mokymą. Autorius ragino filipiečius gyventi dorą gyvenimą, išlaikyti teisumą, tvirtumą ir pastovumą, o prireikus - drąsiai rinktis mirtį, žinant, kad jie jau išgelbėti tikėjimu į Jėzų Kristų. Tai, kad šiame laiške minima maždaug 60 Naujojo Testamento vietų (34 jų paimtos iš Pauliaus laiškų) rodo, kad Polikarpas buvo susipažinęs su Pauliaus Laišku filipiečiams bei su kitomis Naujojo Testamento knygomis. Polikarpas, kitaip nei Ignotas, nesidomėjo bažnyčios valdymu, - jo dėmesį traukė kasdienio krikščionio gyvenimo teisumas.

1.4. Barnabo laiškas

Šis laiškas dažnai vadinamas pseudo-Barnabo laišku, nes akivaizdu, kad jį parašė ne tas Barnabas, kuris minimas Naujajame Testamente (nors daugelis bažnyčios tėvų priskyrė jį Naujojo Testamento Barnabui). Manoma, kad šį laiką apie 130 m. parašė krikščionis iš Aleksandrijos.

Laiške bandoma padėti atsivertusiems pagonims, kuriuos iš judėjų kilę krikščionys bandė priversti vykdyti Mozės įstatymus, tikėdami, kad šie įstatymai vis dar galioja. Autorius savo požiūrį išdėstė pirmuosiuose 17 skyrių, parodydamas, kad Kristaus gyvenimas ir mirtis reiškia visišką išgelbėjimą ir kad krikščionys neprivalo vykdyti Įstatymo, nes jo galiojimas pasibaigė su Kristaus mirtimi. Keturiuose paskutiniuose skyriuose atskleisti prieštaravimai tarp „gyvenimo šviesoje“ ir „gyvenimo tamsoje“. Skaitytojus jis ragina sekti pirmuoju gyvenimo būdu. Šių dviejų kelių aprašymas primena Didachę, su kuria šis laiškas, atrodo, glaudžiai susijęs.

Autorius alegoriškai aiškina Senąjį Testamentą (119 citatos). Pavyzdžiui, jis tikėjo, kad 318 Abraomo tarnų yra Kristaus mirties ant kryžiaus alegorija, nes graikiška raidė, reiškianti 300, yra kryžiaus formos, o graikų skaitmenys, reiškiantys 18 atitinka dvi pirmąsias Jėzaus vardu raides. Nors autorius didžiuojasi savo unikaliu Pradžios knygos aiškinimu, tačiau nuo pagrįsto aiškinimo jis dažnai pereina prie alegorijų, norėdamas suteikti Senajam Testamentui norimą prasmę. Šią praktiką pradėjo Filonas Aleksandrietis, kuris stengėsi suderinti graikų filosofiją ir Senąjį Testamentą. Vėliau ji išsivystė į sistemingą Origeno aiškinimo metodą ir trukdė tinkamai aiškinti Bibliją.

1.5. Laiškas Diognetui

Marko Aurelijaus mokytojas vardu Diognetas greičiausiai ir buvo tas asmuo, kuriam skirtas šis II a. pabaigos - III a. pradžios nežinomo autoriaus laiškas. Iš kitų apaštalų mokinių laiškų jis skiriasi tik rašymo stiliumi. Jį jau galima laikyti apologetinių raštų pavyzdžiu. Autorius gina krikščionybę loginiais samprotavimais. Jis atskleidžia stabmeldystės ydingumą (1-2 sk), judaizmo klaidingumą (3-4 sk.) bei krikščionybės pranašumą prieš kitas religijas, aprašo charakterio savybes, kurias ji ugdo atsivertusiuose žmonėse bei naudą, kurią ji teikia (5-12 sk.). Autorius išreiškia savitą mintį, kad krikščionys pasauliui reiškia tą patį, ką dvasia kūnui (6 sk.).

1.6. Antrasis Klemenso laiškas korintiečiams

Laiškas datuojamas maždaug 150 m. Paprastai jis nagrinėjamas drauge su kitais apaštalų mokinių raštais, nors jis savo esme nėra laiškas, o greičiau pamokslas ar pamokymas (19, 1). Be to, žinoma, kad jo autorius ne Klemensas.

Autorius skelbia sveiką požiūrį į Kristų, tikėjimą kūno prisikėlimu ir krikščioniškojo gyvenimo tyrumą. Po kelių pradinių teiginių apie išgelbėjimo naudą (1-4 skyriai), jis ragina krikščionis kovoti prieš pasaulį (5-7 sk.) krikščioniškomis dorybėmis (8-17 sl.), ir išgelbėjimu, kuris gali pasiekti žmones per Kristų (18-20 sk). Šis laiškas yra įdomus II amžiaus pamokslo pavyzdys.

1.7. Papijas (apie 60-130 m.)

„Viešpaties posakių aiškinimas“ buvo parašytas maždaug II a. viduryje. Jį parašė Papijas, Hierapolio vyskupas, norėdamas perduoti žinias, kurias gavo iš apaštalus pažinojusių krikščionių. Galbūt Papijas buvo Jono mokinys.

Dokumente kalbama Kristaus gyvenimą ir mokymą. Viso teksto neišliko, žinomi tik fragmentai, minimi Eusebijaus ir Irenėjaus raštuose. Irenėjaus raštuose išlikęs fragmentas liudijo, kad Papijas tvirtai laikėsi milenaristų pozicijos. Eusebijaus išsaugota ištrauka kalba apie Evangelijų kilmę. Ten kalbama, kad Morkus buvo Petro vertėjas, o Morkus rašė Evangeliją hebrajų kalba.

Šie nedideli fragmentai leidžia geriau suprasti, kiek daug informacijos apie Naujojo Testamento laikų mokymą, gyvenimą ir raštus.

2. Apokaliptinė literatūra

Veikalą „Ganytojas“ parašytą pagal Apreiškimo knygą, greičiausiai apie 150 m. parašė Hermas, kurį Muratorio kanono autorius vadina broliu Pijumi ir kuris 140-150 metais buvo Romos vyskupas. Vizijos ir alegorijos primena Džono Bunjano darbą, visgi, tyrėjų nuomone, Hermas nebuvo taip apdovanotas kaip pastarasis puritonų autorius.

Nors „Ganytojas“ parašytas apreiškimo forma, ir jame gausu simbolių bei regėjimų, jo esmę sudaro moralės normos. Jo autorius buvo krikščionės romėnės Rodos vergas, kuri suteikė jam laisvę. Jis tapo pasiturinčiu prekybininku, bet laikui bėgant atsižadėjo savo šeimos, kuri dėl to pateko į baisią nuodėmę. Vėliau jis su žmona atgailavo dėl to, ką padarė, tačiau jų vaikai nusigręžė nuo tikėjimo, o jis pats prarado visus savo turtus. Po šių įvykių gimė minėtas kūrinys, raginantis nusidėjėlius atgailauti. Esminės jo temos yra atgaila ir teisus gyvenimas. Savo mintis Hermas dėsto dialogo tarp moters ir angelo forma. Pirmąją dalį sudaro penki regėjimai, kurie simboliškai atskleidžia būtinybę atgailauti. Po jos seka 12 reikalavimų arba įsakymų, kurie daugiausia rodo, kaip turi elgtis atgailavęs asmuo, kad permaldautų Dievą. Paskutinėje dalyje pateikiami dešimt palyginimų, kurių pagrindinė tema - atgailos svarba. „Ganytojo“ autorius labiausiai rūpinasi atskiro asmens vieta krikščioniškoje visuomenėje ir bažnyčioje.

3. Katekizmas

Nedidelę knygutę, pavadinta „Didachė“ (apaštalų mokymas) 1873 metais atrado Bryennois Philotheus Konstantinopolio bažnyčios bibliotekoje. Didachė buvo paskelbta 1883 metais. Joje dėstomi pamokymai, skirti kasdieniam bažnytiniam gyvenimui. Greičiausiai Didachė buvo sudaryta II a. viduryje ta forma, kuri ir mus pasiekė. Tačiau dėl didelio panašumo su Naujojo Testamento knygomis kai kurie tyrėjai mano, kad ji parašyta I a. pabaigoje.

Net paviršutiniškai skaitant Didachėje galima išskirti keturias dalis. Pirmojoje, kuri primena ir pseudo-Barnabo laišką, aprašomi du keliai - gyvenimo ir mirties (1-6 skyriai). Juose aukštinamas toks žmogaus elgesys, kuris atitinka krikščionišką gyvenimo būdą, ir jis supriešinamas su darbais tų, kurie eina mirties keliu. Vėliau autorius aptaria tokius liturginius klausimus, kaip krikštas, pasninkas ir Viešpaties vakarienė (7-10 sk.). Trečioje knygos dalyje aiškinama, kaip atkirti tikrus ir netikrus pranašus, kaip rasti vertus bažnyčios tarnautojus bei pateikiami pamokymai įvairiais klausimais (11-13). Šiame dokumente netikru pranašu vadinamas asmuo, kuris siekia gauti maisto ir pastogę, tačiau už tai neduoda bažnyčiai jokios naudos. Paskutiniame skyriuje kalbama apie tai, kad krikščionis turi gyventi teisiai ir budėti, laukdamas Viešpaties atėjimo. Didachės svarba nekelia abejonių, nes šiame dokumente atsispindi 95-150 metų bažnytinis gyvenimas.

Pagal Earl E. Cairns knygą „Christianity Trough the Centuries“ parengė Dalia Janušaitienė