Didachės struktūra, turinys ir teologija (II dalis)

Kaip jau buvo minėta pirmoje dalyje, Didachės tekstui būdingas ir kalbos, ir teologinis paprastumas - tai išimtinai praktinis dokumentas, kuris, kai kurių tyrinėtojų nuomone, yra tiesiog užrašytas žodinis mokymas. [3, 27].Visgi Didachės tekstas apima skirtingas temas. Tradiciškai išskiriami keturi Didachės skyriai: mokymas apie du kelius (Did 1, 1-5, 2, 6. 1, 6. 2-3), liturginis skyrius (nuo Did 7, 1 - apie krikštą, nuo Did 9, 1 ir 14 skyrius - apie Eucharistiją), mokymas apie bažnyčios tarnautojus ir drausmę (Did 11, 1-15, 4) bei eschatologinis epilogas (16 skyrius).

Mokymas apie du kelius

Pirmojo Didachės skyriaus turinį apibūdina įvadinė frazė: (Did 1, 1): Yra du keliai: vienas gyvenimo kelias, o kitas - mirties kelias, ir jie abu yra didžiai skirtingi. Dviejų kelių tema būdinga ir judėjų, ir krikščioniškai literatūrai: ji minima Senajame Testamente (Jer 21, 8; Įst 30, 15), o krikščioniškos jos ištakos greičiausiai slypi Mato evangelijoje, kurioje kalbama apie siaurą kelią, vedantį į gyvenimą, ir platų kelią, vedantį į mirtį (Mt 7, 13-14). XIX a. pabaigoje buvo iškelta teorija, kad Didachė ir kiti susiję raštai (pvz. Barnabo laiškas) susiję su iki šiol nežinomu traktatu hebrajų kalba „Apie du kelius“, nes panašaus žanro gyvavimą hebrajų tradicijoje patvirtina Kumrano rankraščiai: „Bendruomenes nuostatai“, „Dvylikos patriarchų testamentas“ ir kt. [4, 30].

Svarbiausias gyvenimo kelio įsakymas yra mylėti Dievą - Kūrėją ir savo artimą kaip save patį (Did 1, 2-3a). Šis įsakymas išplečiamas Evangelijos dvasioje, pateikiant citatas arba labai artimai perfrazuotą tekstą iš Kalno pamokslo - tikintieji raginami laiminti priešus ir persekiotojus bei už juos pasninkauti ir melstis, atsukti kitą skruostą ir apskritai neturėti priešų ir pan. Taip pat pabrėžiama nesiekti žemiškų turtų - nestokojantis privalo duoti, o ne imti. Šis skyrius baigiamas gražiu ir vaizdingu posakiu „Teprakaituoja tavo rankose išmalda, kol sužinosi, kam ją reikia duoti“ (Did 1, 9).

Antrajame skyriuje (Did 2, 2-7) išdėstyti draudimai, kurių pagrindą sudaro Dekalogas, - jie papildyti ir išplėsti, akcentuojat, kad doro krikščionio gyvenime neturėtų būti nei veiksmų, nei ketinimų, kuriais siekiama pakenkti savo artimam. Įdomu tai, kad pirmoje šio skyriaus eilutėje yra ko gero anksčiausiai aiškiai išreikšta pozicija abortų klausimu: „Nežudyk negimusio vaisiaus“.

Trečiajame skyriuje pabrėžiamas krikščionio charakterio vaidmuo ir raginama budriai priešintis net taip vadinamoms „nedidelėms“ nuodėmėms, nes iš jų gimsta nusikaltimai ir klaidos, neišvengiamai laužančios kitų ar paties nusidedančiojo gyvenimą: Nepasiduok rūstybei, nes rūstybė veda į žmogžudystę. (...) nebūk geidulingas, nes geiduliai skatina ištvirkauti. (...) nebūk melagis, nes melavimas skatina vogti. Nebūk godus pinigų nei garbėtroška, nes iš to atsiranda vagystės (Did 3, 2-5).

Ketvirtajame skyriuje krikščionis raginamas būti ištikimu savo bendruomenei ir dar kartą pabrėžiama dosnumo, neprisirišimo prie turtų reikšmė. Juo baigiamas gyvenimo kelio aprašymas (Did 4, 12-14): Nepakęsk jokios veidmainystės ir visko, kas nepatinka Viešpačiui. Neapleisk Viešpaties įsakymų. (...) Štai koks yra gyvenimo kelias. Toliau aprašomas „Mirties kelias“ - įvairios nuodėmės, nuodėmingas elgesys ir ketinimai, bei taip besielgiantys asmenys - jų raginama vengte vengti. Mokymas apie du kelius apibendrinamas trumpame šeštame skyriuje: Jeigu tu įstengi panešti visą Viešpaties jungą, būsi tobulas. Jeigu ne, vykdyk kiek gali (Did 6, 2).

Du Didachėje aprašyti keliai nėra horizontalūs: vienas jų veda aukštyn, prie Viešpaties, o kitas žemyn - į pražūtį. Kelio, kuris sudaro Didachės etinio mokymo pagrindą, galas yra už šio gyvenimo ribų...

Liturginė dalis - krikštas, Eucharistija ir atgaila

Didachė svarbi tuo, kad tai yra vienas svarbiausių šaltinių apie ankstyvosios bažnyčios pamaldas ir sakramentus - krikštą bei Eucharistiją, kurie išsamiai aprašomi taip vadinamoje liturginėje dalyje, apimančioje 7-10 bei 14 Didachės skyrius.

Trumpame septintame skyriuje išsamiai aprašomos krikšto apeigos ir pasninkas prieš krikštą (Did 7, 1-4). Krikštas aprašomas labai išsamiai - vanduo turi būti tekantis (plg. Kun 14, 5; 50, 52; Sk 19, 17; mišna Mikvaot 1, 1-8), išimties tvarka galima krikštyti šiltame vandenyje (maudykloje) arba apliejant - taigi krikštas buvo suprantamas kaip panardinimas, pasinėrimas į vandenį. Ruošdamiesi krikštui krikštijamasis ir krikštijantysis vieną ar dvi dienas turi pasninkauti - vadinasi, turėjo krikštijamas suaugęs ar bent pakankamai brandus žmogus. Krikšto formulė, kitaip nei Apaštalų darbuose ar Pauliaus laiškuose, yra ne kristologinė (Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, kaip nurodyta Mt 28, 19 ir minima Justino Kankinio ar Tertuliano), bet trinitarinė (raginama krikštyti visos Trejybės vardu: Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios). Šis glaustas mokymas apie krikštą - tai dirva apmąstymams, lyginant jį su įvairia šiandien taikoma krikšto tvarka ir mokymu apie krikštą...

Aštuntame skyriuje nurodomos savaitės dienos, kada raginama pasninkauti (ketvirtą ir šeštą dieną po šabo), ir pateikiamas maldos „Tėve mūsų“ tekstas (Did 8, 1-3). Gali būti, kad čia atsispindi konfliktas su sinagoga (nes čia kalbama apie veidmainius, taip Mato evangelijoje vadinami fariziejai, kurie (pagal Lk 18, 12) irgi pasninkaudavo dusyk per savaitę, ta praktika patvirtinta ir Talmude) - taigi, gali būti kad Didachė skirta judaizmo besilaikantiems krikščionims. [8].

Tolesni du skyriai skirti Eucharistijai. Pavyzdžiui, už laužomą duoną raginama dėkoti taip: Dėkojame tau, mūsų Tėve, už gyvenimą ir pažinimą, kuriuos apreiškei mums per savo tarną Jėzų. Tau šlovė per amžius! Kaip ši laužoma duona buvo išsklaidyta kalnuose, o vėliau tapo vienetu, taip ir tu surink savo Bažnyčią nuo žemės pakraščių į savo karalystę, nes Tavo yra šlovė ir galybė per Jėzų Kristų amžiams! (Did 9, 3-4). Eucharistijos duona simbolizuoja bažnyčios vienybę, taigi Eucharistijos samprata atitiko dabartinę reformuotųjų ir baptistinės, sekmininkiškos tradicijos bažnyčių sampratą, kur duona ir vynas yra simboliai. Kai kurie mokslininkai teigė, kad Didachės eucharistinės maldos grindžiamos judėjų šabo vakarienės padėka arba Didachėje įžvelgė judėjų-krikščionių Eucharistiją, kuri skyrėsi nuo Pauliaus bendruomenių eucharistijos. Keturioliktame skyriuje raginama laužyti duoną ir dėkoti Viešpaties dieną, nors kokios dienos laikomos Viešpaties diena čia nenurodyta. Šiuo metu laikomasi nuomonės, kad čia kalbama apie kassavaitinę Eucharistiją sekmadieniais, nors kai kurie autoriai linkę sieti Viešpaties dieną tik su Paschos ir arba Teismo dienos švente. [8]

Dalyvavimui Eucharistijoje keliamos kelios sąlygos: krikštas (Did 9, 5), moralės principų laikymasis - t. y. šventas, etiškas gyvenimo būdas ir švari sąžinė, šventumas (Did 10, 6). Nusidėję krikščionys raginami atgailauti (Did 4, 14), o kad auka būtų tyra, jie turi susitaikyti su broliais.

Bažnyčios tarnai

Trečiojoje Didachės dalyje, kuri apima vienuoliktą, dvyliktą, tryliktą ir penkioliktą skyrius, kalbama apie keliaujančius pamokslininkus - mokytojus, apaštalus ir pranašus, o iš jų tarpo buvo renkami vyskupai ir presbiteriai. Šie tarnavimai susiję su Dvasios dovanomis - apie tai savo laiškuose kalba ir Paulius (1 Kor 12. 28-29; Ef 4. 11; 1 Tim 2. 7). Rašytiniuose šaltiniuose užuominos į keliaujančius krikščionių pranašus ir apaštalus šaltiniuose sutinkami tik iki III a (Mt 7. 15-23; 10. 5-15, 40-42; 24. 11, 24; Herma Pastor 11, 7, 16 ir kt.).

Verčia susimąstyti tai, kokio požiūrio pirmaisiais krikščionybės amžiais buvo laikomasi į aukščiausio lygmens bažnyčios tarnų - apaštalų - atlyginimą už tarnystę: Iškeliaudamas apaštalas neturi nieko imti, išskyrus duonos iki kito pastovio. Jei reikalauja pinigų - tai jis netikras pranašas (Did 11, 6). Taigi vienas iš svarbiausių principų, kuriuos bendruomenėje stengėsi įdiegti Didachės autorius ar autoriai, buvo tai, kad tarnavimas Dievui neturi tapti pasipelnymo šaltiniu.

Panašūs sveiki pamokymai pasigirsta ir dvyliktame bei tryliktame skyriuje: žiūrėkite, kad tarp jūsų neatsirastų krikščionio bedarbio (Did 12, 4), ir primenama bažnyčios pareiga išlaikyti savo tarnautojus, aukojant jiems pirmuosius vaisius, o taip pat - pasirūpinti vargšais.

Eschatologinis epilogas ir Didachės teologija

Eschatologinis epilogas - šešioliktas skyrius - prasideda nuo raginimo budėti (Did 16, 1-2) (pagal Mt 24, 42. 44; 25, 13; Lk 12, 35), vėliau minimas netikrų pranašų ir Antikristo pasirodymas, visuotinis atsimetimas, ir tai, kad kai kurie išsigelbės. Išlikusio teksto gale minimi antrojo Kristaus atėjimo ženklai: prasivers dangus, trimito garsas ir mirusiųjų prisikėlimas (juos mini ir apaštalas Paulius laiške Tesalonikiečiams).

Akivaizdu, kad eschatologiniai teiginiai artimi Naujojo Testamento mokymui (ypač - Mt 24 sk.), tačiau galutinių išvadų apie Didachės eschatologiją daryti negalima, nes daugelio tyrėjų nuomone yra prarasta Didachės pabaiga [8]. Be to, tarp Didachės ir Mato evangelijos eschatologijos yra tam tikrų skirtumų - Matas kalba apie о συντελείας τοῦ αἰῶνος - amžiaus galą, o Didachė - ἐν τῷ ἐσχάτω καιρῷ, ἐσχάταις ἡμέραις - paskutines dienas, paskutinius laikus. Evangelijoje pabrėžiama, kad Žmogaus sūnaus ženklas bus regimas visiems, o netikrų pranašų - tik daliai, Didachėje supriešinami tikri ir netikri ženklai, taip pat neminimas teismas, tik kalbama apie Viešpaties ir šventųjų atėjimą (pagal Zach 14. 5), nekalbama ir apie Tūkstantmetę karalystę (Apr. 20, 6-7) ir t. t. Eucharistinėse maldose pastebimi ankstyvajai bažnyčiai būdingi prašymai apie Viešpaties greitą sugrįžimą (Did 10. 6; plg. Apr 20. 17, 20).

Nepaisant teologinio paprastumo Didachėje aiškiai įžvelgiamas tikėjimas Trejybe, nors tai plačiau nenagrinėjama. Dievas Didachėje daugiausia vadinamas Viešpačiu - Κύριος - ir tikėtina, kad daugeliu atveju jis reiškia Kristų (Did 8, 2; 9, 5; 11, 2b; ir kt.). Dievas Tėvas vadinamas Kūrėju (Did 1. 2; 5, 2), Visavaldžiu (Did 10, 3), Teisėju (Did 11, 11), Tėvu (Did 8, 2; 9, 2; 10, 2; 10, 8). Visgi įdomu tai, kad niekur nekalbama apie Kristų kaip apie žmogumi tapusį Dievo sūnų. Šventoji Dvasia kaip Dievas minima trinitarinėje krikšto formulėje.

Didachės teologijai būdinga tai, kad nėra užuominų į žemiškąjį Jėzaus gyvenimą ir Pauliaus teologijos - žinios apie Kristaus auką ant kryžiaus, žmogaus nuodėmingumą, atpirkimą. Galbūt visi šie dalykai buvo skelbiami jau netikintiems, ir kiekvienas, sąmoningai atsivertęs į krikščionybę, visa tai (sudėtingesne ar paprastesne forma) žinojo ir tuo tikėjo, o būdamas bažnyčioje, privalėjo tikėjimą atspindėti savo gyvenimu - meile artimui, pagarba bažnyčios tarnams ir sakramentams bei abejingumu turtams.

Apibendrinant galima teigti, kad svarbiausios temos, jaudinusios pirmuosius krikščionis taip, kad būtent jos būdavo pabrėžiamos mokant naujatikius, buvo etiškas ir šventas gyvenimo būdas - neapsimestinė, ne žodžiais išreiškiama meilė savo artimam ir bendruomenei bei Jėzaus charakterio ugdymas, pradedant nuo mažų dalykų. Akivaizdu, kad ne mažiau už pažinimą ir Rašto bei doktrinos išmanymą poapaštalinio laikotarpio tikintieji vertino bekompromisį priešinimąsi nuodėmei.

Literatūros sąrašas
1. Biblija arba Šventasis Raštas. Lietuvos Biblijos draugija. Prieiga internete 2014-01-07: www.biblija.lt
2. Didachė. Iš graikų kalbos vertė kun. Č. Kavaliauskas. Prieiga internete 2014-01-07: http://logos-lt.com/images/2/22/Didache.pdf  
3. Milavec, Aaron. The Didache: Faith, Hope, & Life of the Earliest Christian Communities, 50-70 C.E.Paulist Press, 2003 - 984 psl.
4. Milavec, Aaron. The Didache: Text, Translation, Analysis, and Commentary. A Michael Glazier Book. 2003, 111 p.
5. Pardy, Nancy. The Genre and Development of Didache. 2012 by Mohr Tubingen. 236 p.
6. The Didache. Introductory Notice by Professor M. B. Riddle, D.D. Prieiga internete 2014-01-07: http://www.earlychristianwritings.com/info/didache.html [ECHW]
7. The Didache. Wikipedia. Prieiga internete 2014-01-07: http://en.wikipedia.org/wiki/Didache
8. Дидахе. Православная энциклопедия: Prieiga internete 2014-01-07:  http://www.pravenc.ru/text/%D0%94%D0%B8%D0%B4%D0%B0%D1%85%D0%B5.html