Didieji žudikai, gelbėtojai ir maitintojai (II)

Aukščiausi žmogiškumo, taurumo ir vyriškumo pavyzdžiai?

Kad ir kaip keista, tačiau būtent krikščionybė dažnai kaltinama žmonių naikinimu. Per knygos Filosofijos likimas (su A. Mickūnu) pristatymą 2009 m. Vilniaus knygų mugėje  A. Šliogeris krikščionybę palygino su bolševizmu; esą ji buvusi „ankstyviausia bolševizmo atmaina“. Duodamas interviu portalui lrytas.lt (2009 02 13), krikščionybės nuostatą pristato šitaip: „Tu esi vienintelis Dievo išrinktasis, o visi netikėliai, juos reikia atverst, o jeigu jie to nenori, juos reikia sunaikint. Bolševizmo esmė lygiai tokia pati, tik skiriasi šventieji tekstai ir šventieji asmenys.“

Apie įžymųjį Lietuvos filosofą teksto „Arvydas Šliogeris atsako į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos klausimyną“ (bernardinai.lt, 2012 09 16) įvade rašoma: Jis „išlieka ir kaip vienas laisviausiai mąstančių Lietuvos žmonių“, „aštriais pasisakymais gąsdinantis minias“, bet ir „mylintis Lietuvos žmones ir jos gamtą“. Belieka tik stebėtis tokia neįprasta meile, kai Šliogeris, kur tik gali, nepraleidžia progos nepasišaipęs („melskime Dievą, kurio nėra...“) ir neįžeidęs daugumos lietuvių religinių jausmų kaip straipsniuose „Dievas – tuštumos vardas“ arba „Mano dievas yra šio pasaulio dievas“.

Bedieviams, ko gero, taip ir pridera elgtis. Tačiau gimnazistų klausinėjamas jis pasako ir dar daugiau. Klausiamas „Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais?“, jis sutinka: „Mano galva, be autoriteto negali gyventi joks žmogus...“ ir išvardija:

„Tikrasis mano autoritetų panteonas buvo didieji Senovės Graikijos ir Romos vyrai – politikai, karvedžiai arba rašytojai. Tiesą sakant, netgi dabar nelabai kas pasikeitė; mano autoritetai pirmiausia yra Plutarcho herojai –... , Aleksandras Makedonas, Gajus Julijus Cezaris, na ir dar vienas kitas. Jie buvo ir liko man aukščiausiojo žmogiškumo, taurumo, vyriškumo, trumpai tarus, aukšto rango egzistencinės laikysenos pavyzdžiais.“ (Dar pamini rašytoją W. Faulknerį, postmodernųjį filosofą J. Baudrillardą bei Lietuvos neopagonių tuometinį vadovą J. Trinkūną.)

Ir Bumblauskų knygos didvyrių sąraše pateikiami Aleksandro Makedoniečio ir Cezario atvaizdai, Šliogerio pristatomi kaip „aukščiausiojo žmogiškumo, taurumo“ pavyzdžiai. Jis peršoka visas iškilias krikščioniškosios epochos asmenybes ir gimnazistams  paminėti išsirenka būtent šiuodu pasaulio užkariautojus. Matyt, tik dėl to, kad abiejų modernusis įvaizdis jau kadais dengia jų istorinius darbus, leidžia Šliogeriui karvedžius apibūdinti šitaip absurdiškai.

Žinoma, karvedžiai juodu buvo genialūs, puikūs strategai, labai drąsūs ir nebijoję mirties. Cezaris, be to, pasireiškęs dar ir kaip visai neprastas rašytojas. Bet Makedonietis buvo tik viso labo šaltakraujis galios žmogus, dar labai jaunas pradėjęs svajoti apie pasaulio užkariavimą ir pakilimą į dievų aukštumas. Tai svetimos gyvybės nei vertinęs, nei saugojęs valdovas, rankos mostu šimtams lėmęs gyventi ar mirti, būdamas neblaivus, sako, net savo draugą nužudęs. O kiek dar gyvybių paaukota jo garsiuosiuose mūšiuose!  

Ir žymusis romėnas nepasižymėjęs skrupulingumu, užvis labiau garbe ir turtais tesirūpinęs. Po dešimtmetį trukusio galų užkariavimo žygio krašte tepalikęs vien mirties ir sunaikinimo tvaiką – sukėlęs Antikoje dar neregėtą genocidą (pražudęs apie milijoną galų). „Didžiausias mirtingasis“ (XIX a. istorikas J. Burckhardtas) iš tiesų buvo didysis griovėjas – ne tik žmonių gyvenimų, bet ir Romos kaip respublikos, kurios griūtis, kaip žinome, negalėjo sulaikyti net „diktatoriaus iki gyvos galvos“ mirties. Tad negali nekelti šypsenos Šliogerio, kuris taip skundžiasi „naikinimu“,  sprendimas šiuos du griovėjus paskelbti savo autoritetais. 

Akivaizdu, kad joks krikščionis Šliogeriui iki autoriteto „netraukia“. O bereik. Štai minėtasis Konstantinas, taip pat toli gražu nebuvęs angelas, pagal taurumo ir vyriškumo kriterijus žymiai labiau į pavyzdžius galintis tikti. Pavyzdžiui, jisai yra išleidęs įstatymų, nurodančių humanišką elgesį su vergais, reglamentavęs jų lengvesnį išlaisvinimą, panaikinęs mirties bausmę nukryžiuojant, deginamąsias veido žymes, gladiatorių kautynes ir paskelbęs sekmadienį diena poilsiui – argi tai ne tikri civilizacijos laimėjimai?!   

Vogimo, plėšikavimo ir nuodijimo istorija

Ginčytis, kuris valstybės vadovas ar karžygys vadintinas taurumo ir drąsos įsikūnijimu ir tinkamas būti šiandienos pavyzdžiu, galima nepaliaujamai. Kiekviena tauta tokius klausimus sprendžia atskirai ir skirtingai. Todėl prie Londono parlamento šiandien stovi Kromvelio, prie Kauno savivaldybės – Vytauto, Berlyno centre – Frydricho Didžiojo (dar vieno žymaus užkariautojo) paminklai.   

Filosofas Karlas R. Popperis (1902–1994) šį siauros perspektyvos žvilgsnį autoritetus vien iš politinės valdžios galingųjų, griežtai supeikia žymiojo veikalo Atviroji visuomenė ir jos priešai (1945, liet. 1998 – versto paties A. Šliogerio!) pabaigoje: „Kalbame apie žmonijos istoriją, tačiau turime galvoje ir mokykloje išmokstame politinės valdžios istorijos. Nesama žmonijos istorijos; esama tik šiek tiek visokiausių žmogaus gyvenimo aspektų istorijų. Ir viena iš jų yra politinės valdžios istorija. Ji tapatinama su pasauline istorija. Tačiau, mano galva, tai kiekvienos padorios žmogaus koncepcijos pažeminimas. Politinės valdžios istoriją tiesiog sutapatinti su žmonijos istorija ne ką geriau kaip su ta istorija sutapatinti vogimo, plėšikavimo ar nuodijimo istoriją. Juk politinės valdžios istorija yra ne kas kita kaip tarptautinių nusikaltimų ir masinių žudynių (teisybė, įskaitant tam tikras pastangas jas nuslopinti) istorija. Šios istorijos mokoma mokyklose, o kai kurie didžiausi nusikaltėliai šlovinami kaip istorijos didvyriai.“ (Kursyvu K. Popperio) Viena priežasčių ta, kad „žmonės linkę sudievinti valdžią. Tačiau neabejotina, kad politinės valdžios dievinimas yra viena bjauriausių ir blogiausių žmogaus stabmeldystės rūšių, urvinio žmogaus ir vergijos epochos liekana.“

Žmonijos istorijoje įprasta, kad kai kurie vyrai valdžios siekė tik tam, kad savo pavaldinius galėtų išnaudoti, apiplėšti ir pavergti. Savo pozicijos patvirtinimui jiems buvo naudingas valdžios sudievinimas. Antikos karaliai, faraonai, imperatoriai, visi despotai ir tironai save laikė dievais, pusdieviais ar dievų sūnumis; jie būdavo aukštinami kaip „Gelbėtojai“, „Viešpačiai“ ir „Dievo apreiškimai“. Religija būdavo tampriai įpinama į valdžią, ir tai buvo būdinga visoms aukštesniosioms civilizacijoms.

Nors Izraelyje buvo įvesta monarchija, karaliaus galios buvo smarkiai apribotos. Jis turėjo ne tik įstatymui paklusti, bet ir savo pavaldinius vadinti „broliais“ (Įst 17, 14–20). Galą valdžios sudievinimui ir šiai stabmeldystei padarė krikščionybė. Buvo aiškiai pasakyta, kad vien tik Kristus yra karalių Karalius ir viešpačių Viešpats (Apr 19, 16); tik Jame susieina dieviškumas ir žmogiškumas; Jis vienintelis yra Dievas-Žmogus, vienintelis Tarpininkas tarp Dievo ir žmonių – ir daugiau niekas kitas.

B.d. 

 

https://ref.lt/istorija/861-didieji-zudikai-gelbetojai-ir-maitintojai-ii

Bendrinti: