Didieji žudikai, gelbėtojai ir maitintojai (I)

Kas iš tiesų yra Didysis?

Šiais, Lietuvai jubiliejiniais, metais pasirodė kelios knygos apie šalies istoriją: naujai išleistas ir gražiai apipavidalintas žymusis A. Šapokos veikalas; istorikų A. Bumblausko, A. Eidinto, A. Kulakausko ir M. Tamšaičio leidinys – Lietuvos istorija kiekvienam; ir į platesnę auditoriją orientuota tėvo ir sūnaus Bumblauskų Lietuvos istorija – Paaugusių žmonių knyga, I dalis.

Alfredo Bumblausko ir Mangirdo Bumblausko knyga yra vadovėlinio tipo, gausiai iliustruota ir įdomiai parašyta. Pristatoma nemažai naujų faktų, kurių nėra įprastuose istorijos vadovėliuose. Pavyzdžiui, autoriai paaiškina Ženevos reformatoriaus J. Kalvino palaidojimo aplinkybes arba iškelia daug gerų klausimų kaip 14 skyriuje: „Kodėl Vytautas vadinamas Didžiuoju?“

Bumblauskai apžvelgia Vytauto gyvenimą, laimėjimus ir XX amžiuje išaugusią pagarbą, o paskui paklausia: „Ar didis valdovas galėjo būti žiaurus?“ Labai geras klausimas, į kurį istorikų atsakymas, deja, nustebina. „Ne tik galėjo, bet ir privalėjo. Mes žiauriai besielgiančius žmones smerkiame, o senovėje toks elgesys buvo įprastas... Vyravo įsitikinimas, kad geras valdovas turi mokėti įvaryti baimės valdiniams.“

Tokiuose sakiniuose, be abejo, yra daug tiesos. Žiaurumo supratimas ir vertinimas istorijos eigoje keitėsi ir vis tebesikeičia. Mes jau esame padarę nemažai pažangos, tad kai kurie anų laikų žiaurumai mums atrodo atgrasūs ir net itin smerktini. Žiaurumų ir kraujo gausa trikdo ir atbaido net tikinčiuosius skaityti Bibliją, ypatingai Senąjį Testamentą. Tačiau nepagalvojame, kad mūsų civilizacija dar labai trapi. Žiaurumas, ypatingai karuose, toks įprastas Viduramžiais, išliko ir XVII amžiuje, galingai pasireiškė net visai neseniai, praeitame šimtmetyje, šių  dienų žiniasklaidoje skaitome ir stebime baisių žiaurumų vaizdus iš ką tik pasibaigusių ar dar tebevykstančių karų. Vos pasitaikius progai, žmogiškas žiaurumas ima ir išlenda į paviršių – visais laikais, visose šalyse, visose kultūrose ir visokiausiuose žmonėse.

Palyginus su Vytauto laikais, šiandien žiaurių veiksmų iš tikrųjų gerokai mažiau, tačiau bendrai nežmoniškumas vis dar niekur nedingo. Bet daug svarbiau yra kitas dalykas: žiaurumų vertinimas. Labai įdomu yra tai, kad smerktinu reiškiniu žiaurumas buvo laikomas ne vien tik mūsų laikais. „Įvaryti baimės“ yra vienas dalykas. Tam tikra prasme tai iki šiol daro kiekviena valdžia (pvz., grasina bausmėmis). Kitas dalykas, ar didieji vadai turėjo elgtis žiauriai, ar tikrai negalėjo pasielgti kitaip? Stebina, kad Bumblauskai ima ir ištrina ribą tarp vadų veiksmų supratimo tais, žiauriaisiais, laikais ir jų pateisinimo mūsų dienomis.

Net daug nesikapstę po senovės istoriją, netruktume pastebėti, kad ne visi valdovai ir ne visada privalėdavo būti žiaurūs. Kitaip tariant, jau senovėje buvo suprasta, kartais net labai aiškiai, kad žiaurumas yra blogas dalykas. Kaip minėjau, Biblija šiandien peikiama ne tik ateistų, bet ir pačių tikinčiųjų dėl perdėto žiaurumo, pamirštant, kad būtent ji bene aiškiausiai ir plačiausiai iš visų jį ir pasmerkia. Senojo Testamento pranašų knygose tokių tekstų rastume net stebėtinai daug. „Vargas tam, kuris statosi miestą praliedamas kraują ir kuria gyvenvietę nusikalsdamas!“, rašoma Habakuko 2, 12. Nahumo knygos net visas 3 skyrius paskirtas kaltinti tuomet ypatingu žiaurumu garsėjusius asirus ir jų sostinę Ninevę, vadintą tiesiog „kruvinuoju miestu“ (1 eil.). Amoso knygos 1 skyriuje (3, 6, 9, 11, 13 eil. ir 2, 1) Izraelio kaimyninės tautos smerkiamos dėl didelio žiaurumo. Karalius Dovydas prašo Dievo: „Išblaškyk tautas, kurios džiaugiasi karais!“ (Ps 68, 31) bet net ir jam pačiam neleidžiama statyti šventyklos dėl neleistino kraujo praliejimo (1 Met 28, 3).

Ketvirtame amžiuje imperatoriaus Konstantino dėka krikščionybė tapo legalia religija, į krikščionių gretas įsiliejant ir pačiam imperatoriui. Bet pagonių valdovų įpročių taip lengvai neatsikratysi. Net paties Konstantino valdymas turėjo tamsiąją pusę, o po jo mirties, per 337 m. „žudynių vasarą“, didelė dalis jo šeimos padėjo galvas kovose dėl valdžios.

Kylant Bažnyčiai, ėmė vis garsiau girdėtis ir naujas, nepatogus balsas, primenantis valdantiesiems, kad jie neprivalo ir net negali elgtis žiauriai. Teodosijus I (347–395), Romos imperatorius, taip pat vadinamas Didžiuoju, 390 metais keršto akcijos metu įsako nužudyti tūkstančius Tesalonikos miesto gyventojų. Įprastas, reikalingas žiaurumas vardan tvarkos imperijoje? Milano vyskupas Ambraziejus, tuo metu  rezidavęs tame pačiame mieste kaip ir imperatorius, su įvykiais nesutinka. Jis viešai pasmerkia Teodosijaus įvykdytas žudynes ir neleidžia jam – imperatoriui! – dalyvauti pamaldose, reikalaudamas atgailos prieš Dievą. Tik po kelerių mėnesių Teodosijus pakluso. VI a. ir vyskupas Grigalijus Turietis panašiai pabarė frankų karalius. 

Antikos pabaigoje dėl krikščionybės įtakos pradėjo tvirtintis naujas vadovo idealas. Augustinas jį puikiai aprašė savo Dievo valstybėje (parašytoje 413–426, praėjus vos vienai kartai po Teodosijaus). Itin ilgą pastraipą jis paskiria pavyzdingam „krikščioniškam valdovui“:

„Laimingais vadiname juos, jeigu jie teisingai valdo, jeigu... neišpuiksta ir neužsimiršta, kad tėra tik žmonės, ... jeigu jie Dievo bijosi, jį myli ir garbina, ... jeigu yra lėti bausti, o linkę į atlaidumą, jei baudžia tik tada, kai to reikalauja valstybės valdymas ir saugumas, o ne tenkindami keršto įgeidį, jei mieliau teikia malonę..., jeigu griežtus sprendimus atsveria gailestingu švelnumu ir geranorišku dosnumu, ... jei noriau suvaldo savo netikusias aistras nei svetimas šalis...“ (V,24) Toks valdovas yra Didysis.  

Visais laikais žiauriai besielgiančius žmones dažniausiai smerkdavo, nes retai kada tokiam veiksmui rasdavo pasiteisinimą. Žudynės buvo, yra ir lieka žudynėmis, genocidas – genocidu. Biblijoje išimtimi laikomi vien tik vadinamieji šventieji karai (jų sąvoka Biblijoje neminima), izraelitams užimant Kanaano kraštą. Tai paties „Viešpaties kovos“ (1 Sam 18, 17). Nors istorikas N. M. Naimarkas įtraukia ir juos į savo istorinę apžvalgą Genocide – A World History (2016), šie karai iš esmės buvo kitokie. Juos tiesiogiai įsako ir pateisina pats Dievas. Kadangi Kanaano tautų žmonės buvo perpildyti nuodėmės ir gyveno pasibaisėtiname amoralume (žr. Pr 15, 16; Kun 18, 24–25; 20, 22–24; Įst 9, 5; 12, 29–31), tai Dievas juos sunaikina kartu su nuodėme, kaip beviltiškus, nevertus atleidimo ir pavojingus savo atvedamai tautai. Todėl šiuo atveju negali būti jokios kalbos apie savavališką, neteisėtą, žiaurų žudymą. Kanaano užkariavimas buvo Dievo numatyta ir suplanuota bausmė, kuriai įgyvendinti jis panaudojo Izraelį kaip ginklą. Vėliau izraelitams buvo griežtai uždrausta vesti ekspansinius karus, plečiančius Pažadėtosios žemės ribas. O bendrai Biblijoje yra pateisinami vien tik gynybiniai karai.    

Bumblauskai knygos pastraipoje „Vytautas tarp kitų didžiųjų“ rašo: „Didžiaisiais istorijoje vadinami valdovai, nukariavę daug žemių ir skatinę visuomenės pažangą.“ Pavyzdžiais minimi Konstantinas ir frankų karalius Karolis, Aleksandras Didysis, Julijus Cezaris, Petras Didysis ir Napoleonas. Kas dėl pažangos, tai, be abejo, su jų valdymu daugiau ar mažiau ji tikrai buvo susijusi. Tačiau, išskyrus Konstantiną, visi minėtieji valdovai buvo didieji užkariautojai, sėkmingai plėtę savo imperijų ribas – ir už tai sumokėję tūkstančių ir milijonų žmonių gyvybėmis! Autoriai iškelia labai gerą klausimą „Kas nusprendžia, kad asmuo iš tiesų yra Didysis?“ vis dėlto čia pat duodami suprasti, kad, tarp kitų kriterijų, žiaurumas tokiam sprendimui nėra kliūtis.

 

B. d.

https://ref.lt/istorija/861-didieji-zudikai-gelbetojai-ir-maitintojai-i

Bendrinti: