Doktrinų istorija: Atpirkimo doktrina (II)

Atpirkimo doktrina nuo Anzelmo Kenterberiečio iki Reformacijos

Teologinės diskusijos per penkis amžius, praėjusius nuo Grigorijaus Didžiojo iki Anzelmo Kenterberiečio neįnešė nieko esminio į doktrinos apie Atpirkimą vystymąsi. Tačiau Anzelmas pradėjo sisteminį jos tyrinėjimą ir naują erą šio mokymo istorijoje.

Atpirkimo doktrina Anzelmo darbuose

Anzelmas Kenterberietis pirmasis pabandė darniai ir nuosekliai pristatyti mokymą apie Atpirkimą. Jo darbas „Kodėl Dievas tapo žmogumi“ – amžiaus veikalas, teologijos žinių šedevras, kurioje autorius sujungia metafizinį gilumą su išdėstymo aiškumu. Šio darbo pradžia liudija apie faktą, kad jos parašymo laikais daugybė protų domėjosi klausimu apie Atpirkimo prigimtį ir būtinybę. Ji taip pat parodo, kad prie atpirkimo problemos buvo stengiamasi priartėti daugiausiai iš kristologinės pusės kaip prie klausimo, kodėl būtinas Kristaus įsikūnijimas. Tuo metu buvo keliami maždaug štai tokie klausimai: Ar Dievas negalėjo išgelbėti žmonių tiesiog savo visagalybės veiksmu taip pat lengvai, kaip kad Jis sukūrė pasaulį? Argi Jis, gailestingasis Dievas, negalėjo tiesiog atleisti žmogaus nuodėmių, nereikalaudamas satisfakcijos? Ir jeigu dėl to buvo būtinas tarpininkas, kodėl Jis šiam darbui parinko savo Viengimį Sūnų, o ne kokią nors kitą mąstančią būtybę? Klausimas dėl įsikūnijimo paaiškina Anzelmo knygos pavadinimą.

Anzelmo pozicijos alfa ir omega – tai, kad Atpirkimas absoliučiai būtinas žmogaus išgelbėjimui. Jis sąmoningai kaip netenkinančią atmeta išpirkos šėtonui sumokėjimo teorijos rekapituliacijos teoriją ir idėją, kad Kristaus mirtis buvo tiesiog Dievo gailestingumo žmogui pasireiškimas, nes jos tinkamai nepaaiškina Atpirkimo būtinybės. Anzelmo nuomone, absoliuti atperkamosios Jėzaus Kristaus aukos būtinybė slypi nekintamoje Dievo prigimtyje. Galutinį šito pagrindą jis randa Dievo garbėje.

Tikslią Anzelmo poziciją galima suprasti tik jo nuodėmės ir patenkinimo koncepcijos šviesoje. Žmogus, kaip Dievo kūrinys, turi absoliučiai ir visiškai paklusti Jo dieviškajai valiai, ir kai jis (žmogus) atsisakė tai daryti ir taip maištavo prieš Dievą, jis sumenkino Dievo garbę ir tokiu būdu tapo kaltas Dievo akivaizdoje. Dievo garbė buvo apvogta, ir tai turėjo būti kažkaip atstatyta. Jo gailestingumas negali tiesiog nekreipti į nuodėmę dėmesio, nes tai būtų neteisinga. Egzistavo du ir tik du keliai, kuriais Dievo garbė galėjo būti atkurta: bausmė arba satisfakcija (tinkamas atlygis). Dievas nesirinko bausmės keliu, nes tai būtų buvę pražūtinga žmonijai, ir pats Jo tikslas būtų buvęs sunaikintas. Jis pasirinko satisfakcijos kelią, kurio esmę sudaro du dalykai:

a) kad žmogus Dievui dabar paklustų savanoriškai, nes tai yra Jam skolingas, ir

b) kad panaikintų įžeidimą Dievui, užmokėdamas daugiau virš tikrosios skolos. Tačiau kadangi net mažiausia nuodėmė, padaryta beribiam Dievui, viršija visą pasaulį ir viską, kas nėra Dievas, o atlyginimas turi būti atitinkamas, paaiškėja, kad žmogus negali nieko duoti Dievui. Dovana – o Anzelmas į satisfakciją žiūri greičiau kaip į dovaną, o ne kaip į bausmę – pranokstanti viską, kas nėra Dievas, gali būti tik pats Dievas. Tik Dievas galėtų tinkamai atlyginti, ir Jo gailestingumas Jį paskatino tai padaryti per Jo Sūnaus dovaną. Be to, nepakanka, kad atliekantis satisfakcijos veiksmą Asmuo būtų Dievas – Jis taip pat turi būti ir žmogus, vienas iš žmonių rasės, dėl kurios atsirado ši nuodėmės skola, bet žmogus be nuodėmės, kuris pats nebūtų slegiamas skolos. Tik Dievas ir Žmogus viename asmenyje galėjo atitikti šiuos reikalavimus ir tokiu būdu suteikti Dievui garbę.

Toks Asmuo privalėjo būti paklusnus, ko žmogus nesugebėjo parodyti Dievui. Tačiau to nebuvo gana Dievo garbei atkurti, nes, darydamas tai, Jis kaip žmogus nedarė nieko daugiau, tik tai, ką privalėjo, ir tai negalėjo būti Jo nuopelnas. Visgi kaip nenuodėminga būtybė, Jis turėjo kentėti ir mirti. Tai Jis atliko savanoriškai, ir, paklusdamas žiaurioms kančioms ir gėdingai mirčiai, tiksliai atlikdamas savo pareigą Tėvui, Jis suteikė Dievui nesibaigiančią šlovę. Tai buvo darbas, pranokęs tai, ko reikalavo pareiga, atlikęs kur kas daugiau, kuris kur kas labiau nusvėrė nuodėmės trūkumus ir galėjo būti panaudotas žmonijos augimui. Teisingumas reikalavo, kad tokia savanoriška dovana būtų atlyginta. Tačiau nėra nieko, ką Tėvas gali duoti Sūnui, nes Jam nieko nereikia. Todėl atlyginimas teko žmonijos naudai ir įgauna nuodėmių atleidimo ir būsimo palaiminimo formą visiems tiems, kurie gyvena pagal Evangelijos įsakymus.

Anzelmo teorija yra svarbus postūmis Atpirkimo teorijos vystymesi. Tikra jos vertė yra tai faktas, kad ji apibrėžė objektyvų Atpirkimo pobūdį ir jo būtinybę grindė nekintančia Dievo prigimtimi, kuri daro neįmanoma tai, kad įžeista Jo garbė liktų nenubausta. Visgi ji nėra tobula, jeigu ją lygintume su vėlesniu mokymu apie Atpirkimą kaip pavaduojantį bausmės priėmimą:

a) šioje doktrinoje klaidingai pateikiama bausmė ir satisfakcija kaip alternatyvos, iš kurių Dievas galėjo rinktis;

b) joje nėra vietos idėjai, kad savo kentėjimais Kristus atliko bausmę už nuodėmę, nes ji Kristaus kančias nagrinėja kaip savanorišką duoklę Dievo garbei, kuri pasitarnavo kaip kitų trūkumų atlyginimas. Galima netgi teigti, kad ji prisidėjo prie Romos katalikų idėjos apie gerų darbų atlikimą, pridėtą prie Kristaus darbo;

c) ji nenuosekli, nes pradeda nuo „privataus įstatymo“, pagal kurį įžeista partija gali reikalauti tinkamos satisfakcijos, kokia tik šaus į galvą, o paskui, kad nustatytų absoliučią Atpirkimo būtinybę, pereina prie bendro įstatymo požiūrio;

d) išgelbėjimas grindžiamas vien Kristaus mirtimi atmetant Jo gyvenimo atperkamąją reikšmę;

e) pagal ją Kristaus nuopelnai nusidėjėliams perduodami tik išoriškai. Nėra net užuominos apie mistinę Kristaus ir tikinčiųjų sąjungą – atgimimą.

Abeliaro teorija apie Atpirkimą

Petro Abeliaro teorija turi mažai ką bendro su Anzelmo teorija išskyrus paneigimą, kad kaina buvo sumokėta šėtonui. Kristaus mirtis nėra gvildenama kaip išpirka, netgi kaip išpirka, pasiūlyta Dievui. Abeliaras atmeta Anzelmo požiūrį apie sutaikinimą su Dievui Jo Sūnaus mirtimi. Pasak Abeliaro, Dievas negalėjo rasti jokio pasitenkinimo savo Viengimio Sūnaus mirtyje, kad padarytų ją nuodėmių atleidimo pagrindu. Dar daugiau, tokio pagrindo ir nereikėjo, nes Dievas yra meilė ir visiškai pasiryžęs atleisti – Jam nereikia jokios „satisfakcijos“. Viskas, ko Jis reikalauja, tai nusidėjėlio atgaila; ir Jis pasiruošęs ir netgi nori atleisti atgailaujančiam. Tačiau tuo pat metu galima pasakyti, kad buvome išteisinti ir sutaikyti su Dievu Kristaus krauju, nes Kristus atvėrė Dievo meilę, prisiimdamas mūsų prigimtį ir būdamas atkaklus mokytojas ir pavyzdys net iki mirties. Ši didi meilė kviečia ir nusidėjėlio širdyje pažadina atsakomąją meilę, ir tai ir yra pagrindas atleisti nuodėmes (Lk 7, 47). Naujai pažadinta meilė mus gelbsti, išlaisvindama iš nuodėmės valdžios ir vesdama į Dievo sūnų laisvę, tad mes Dievui paklustame laisvai, iš meilės. Tokiu būdu, nuodėmių atleidimas – tai tiesioginis meilės, uždegtos mūsų širdyse, rezultatas, ir tik netiesiogiai – tai Kristaus mirties vaisius.

Ši teorija Abeliarą pastatė į sunkią padėtį dėl tuometinio mokymo apie nuodėmių atleidimą per krikštą. Jeigu meilė, kuri mūsų širdyse užsidegė Kristaus mirtimi, mus išteisina, kodėl išgelbėjimui vis dar būtinas krikštas? Į šį klausimą Abeliaras atsako, kad jeigu krikštas ir kankinystė neseka paskui užsidegusią meilę, reikia padaryti išvadą, kad meilei nepakako ištvermės. Pasak Abeliaro, tai reiškia, kad nuodėmių atleidimas neįvyksta, kol tikintysis nepasikrikštija, net jeigu meilė užsidegė pirmiau. Ypač kalbant apie kūdikių krikštą Abeliaras turėjo pripažinti, kad nuodėmių atleidimas nepriklauso nuo širdyje gimusios meilės.

Kitaip nei Anzelmo doktrina apie Atpirkimą, ši Abeliaro teorija perdėm subjektyvi. Joje labai trūksta moralinio gylio ir vidinio ryšio, kurie būdingi Anzelmo požiūriui. Abeliaro teorija – tipiškas pavyzdys to, kas šiandien vadinama moraline teorija arba moralinės įtakos atpirkimui teorija. Ji grindžiama neteisingu principu, kad meilė yra pagrindinė ir viską valdanti Dievo savybė, ir nekreipiama dėmesio į Jo teisingumo ir šventumo reikalavimus. Dar daugiau tokia teorija tinkamai nepagrindžia Kristaus kančios. Jeigu Dievas galėtų atleisti nuodėmes, nereikalaudamas satisfakcijos, kodėl Jis savo Sūnų atidavė karčioms kančioms ir gėdingai mirčiai? Ar tai nebuvo gana abejotinas meilės pasireiškimas (apreiškimas), jeigu Jis nusidėjėlio meilę galėtų pažadinti daugeliu kitų būdų? Ši teorija panaikina gelbstinčią Kristaus kentėjimų reikšmę ir Jį pažemina iki tiesiog dorovės mokytojo, kuris įtaką žmonėms daro savo mokymu ir savo pavyzdžiu.

Louis Berkhof – (1873–1957 m.) amerikiečių ir olandų reformatų teologas, įtakingas sistematinės teologijos specialistas.

Versta iš Louis Berkhof „History of Christian Doctrines

Bus daugiau

Bendrinti: