Evangelijos žinia J. S. Bacho kūryboje

Jau ne vieną šimtmetį norima įminti Johanno Sebastiano Bacho muzikos populiarumo bei įtaigos paslaptį... Vokiečių romantizmo atstovas Robertas Schumannas Bachą yra pavadinęs visos muzikos istorijos stebuklu.
Tačiau kompozitoriaus genialumą pradėta vertinti tik praėjus pusei šimtmečio nuo jo mirties. Tarp pirmųjų, pripažinusių didžiojo menininko talentą, - pirmasis Bacho biografas Nikolausas Forkelis (1802 m. išleidęs Bacho gyvenimo ir kūrybos aprašymą) bei XIX a. kompozitorius Felixas Mendelsohnas, 1829 m. atgaivinęs visiškai užmirštą Bacho šedevrą - „Pasiją pagal Matą“. Šis atlikimas, turėjęs istorinę reikšmę, tapo impulsu Bacho kūrybos atgimimui XIX-XX amžiuje. Kompozitoriaus šimtųjų mirties metinių sukakčiai pažymėti 1850 m. Leipcige buvo įkurta Bacho draugija. Viena iš ryškiausių knygų apie Bachą - 1905 m. išėjusi liuteronų teologo, filosofo, gydytojo ir vargonininko, daktaro Alberto Schweitzerio monografija, kurioje jis nuodugniai išnagrinėjo daugelį kompozitoriaus opusų.

Bacho kūrybinė veikla neatsiejama nuo XVII-XVIII a. muzikantams būdingos aplinkos: bažnyčios, rūmų, miesto kultūrinio gyvenimo. Nors niekuomet nebuvo išvykęs iš gimtosios Vokietijos, Bachas laikomas vienu didžiausių europinės kultūros atstovų, muziku universalu. Jis kūrė visų tuo metu žinomų žanrų muziką, išskyrus operą, apibendrino ankstesnių muzikinių epochų pasiekimus. Instrumentinėje muzikoje reikšmingą vietą užima kūryba vargonams. Pats būdamas atlikėjas virtuozas (beje, neskyręs didelės reikšmės amžininkų pripažinimui), Bachas tiek vargonams, tiek klavyrui sukūrė įvairių žanrų kompozicijų. Ko vertas vien „Gerai temperuotas klavyras“, paveikęs tolesnę europietiškosios muzikos istoriją. Jį L. van Beethovenas pavadino „muzikine Biblija“, o žymusis XX-ojo amžiaus violončelininkas Pablo Casalsas - „visos muzikos pagrindu“. Iš klavišinių instrumentų Bachas labiausiai mėgo klavikordą. Klavesinas, anot jo, buvo per sausas ir „turėjo per mažai sielos“, o minkštesnio, švelnaus garso klavikordas leisdavo kompozitoriui laisvai atskleisti kiekvieną mintį, subtiliai formuoti viduriniuosius balsus ir raiškias boso linijas. Kitas Bacho mėgiamas instrumentas - vargonai - kompozitoriaus choraluose, tokatose, fugose prabildavo įvairiausiais pabalsiais nuo griežtos, didingos boso linijos iki dangiškai skaidrių aukščiausių registrų. Bachas mėgo ir orkestrą, kurio instrumentus išnaudodavo itin spalvingai, išreikšdamas subtiliausias žmogaus sielos būsenas. Ypač didelį dėmesį kompozitorius skirdavo balsovadai, balsus traktuodamas kaip artimų draugų ratelyje bendraujančius žmones. „Jeigu kūrinyje jungiami trys balsai, tai vienam iš jų kurį laiką dera patylėti, pasiklausyti, ką kalbą kiti du,“ - sakydavo Bachas.

Gyvenimiškose kovose Bachas ne visuomet būdavo simpatiškas. Su tais žmonėmis, kurie, kaip jam atrodė, kėsinosi į jo laisvę ir privatumą, būdavo atšiaurus, greitai susierzinantis. Tikrasis Bachas, kaip teigė jo artimieji, buvo kuklus ir svetingas žmogus. Kompozitoriaus namuose niekuomet nestigdavo viešinčių giminaičių (Bachų giminė buvo itin plati!) ar draugų. Jis buvo griežtas, teisingas ir nešališkas net savo artimiesiems, tačiau geranoriškas. Jeigu Bachas galėdavo kuo nors padėti, niekuomet neatsisakydavo. Su valdininkais elgdavosi pakankamai išdidžiai, tačiau kasdieniame gyvenime niekam nesuteikdavo galimybės pajausti jo pranašumą, pasižymėjo neveidmainišku paprastumu, nors suvokė savo vertę ir šio suvokimo niekuomet neprarado. Bacho sūnūs pirmajam Bacho biografui Forkeliui pabrėžė savo tėvo kuklumą, siekdami paneigti tuo metu sklandžiusius gandus apie jo išdidumą ir pasipuikavimą. Apie Bacho kuklumą liudija ir jo paties ranka perrašyti kitų kompozitorių rankraščiai. Netgi tuomet, kai Bachas seniai nebesijautė esąs kieno nors mokinys, jis perrašinėjo ir studijavo žymių renesanso ir ankstyvojo baroko kompozitorių kūrinius.

Savo mokiniams buvo griežtas, tačiau pagirdavo tuos, kurie kažko pasiekdavo. Niekuomet neteisdavo kitų muzikantų ir nemėgdavo atlikėjų varžybų, nors ir tekdavo jose dalyvauti. Bachas labiausiai vertino savo mokinių sugebėjimą muzikaliai mąstyti ir nepakęsdavo neišsakytų, pusiau įgyvendintų idėjų. Netgi trumpiausi ir paprasčiausi Bacho kūrinėliai yra išbaigti, vedini aiškios minties logikos.

Bachų giminės istorijoje buvo nemažai liuteronų bažnyčios kompozitorių ir dvasininkų, todėl suprantama, kad Johannas Sebastianas turėjo aukštą religinį išsilavinimą ir nesileisdavo į kompromisus tikėjimo klausimais. Mirdamas jis paliko ne tik solidžią retų ir vertingų muzikos instrumentų kolekciją, gausybę savo ir kitų kompozitorių rankraščių, bet ir didelę teologinės literatūros biblioteką, kurią rinko visą gyvenimą. Toje bibliotekoje greta kitų veikalų rastas pilnas Martino Liuterio raštų rinkinys (Bacho teologinės pažiūros buvo labai artimos liuteroniškosioms), to laikmečio dvasininkų pamokslai. Baroko laikotarpiu menininkų domėjimasis dvasiniais reikalais buvo įprastas - ne veltui barokas vadinamas paskutine didžiąja religinio meno epocha. Partitūras Bachas puošdavo raidėmis S. D. G. -  Soli Deo Gloria (vienam Dievui šlovė) arba J. J. - Jesu juva (Jėzau, padėk). Šios raidės, kaip rašo Bacho kūrybos tyrinėtojas A. Schweitzeris, Bachui buvo ne formulė, o tikėjimo išpažinimas, persmelkiantis visą jo kūrybą . Muzika jam buvo malda, o menas - religingumo išraiška. Štai kaip Bachas mokydavo muzikos taisyklių ir akomponavimo pagrindų:
 <...> harmonija turi tarnauti Dievo šlovei ir žmonių paguodai <...> visos muzikos galutinis tikslas - šlovinti Dievą ir atnaujinti dvasią. Jeigu į tai neatsižvelgiama, nėra tikros muzikos, o tik velniški plepalai ir triukšmas (iš 1738 m. užrašų).

Orgelbuchlein („Vargonų knygelė“), nedidelių preliudų vargonams rinkinys, sukurtas Kėtene, paženklintas užrašu: Dievo šlovei ir artimo pamokymui. Griežtai laikęsis liuteroniškojo tikėjimo, Bachas taip auklėjo ir savo vaikus, muzikos mokymą laikydamas religiniu veiksmu. Klavierbuchlein („Klavyrinė knygelė“) - sūnui Friedemanui skirtos mokomosios pjesės - taip pat turi užrašą Jėzaus vardu.

Kančią, blogį Bachas išreikšdavo „neteisingu“ (ne pagal to meto polifonijos taisykles) balsų vedimu, disonansais. Kompozitorius buvo įsitikinęs, kad mene, kaip ir gyvenime, tiesa negali pralaimėti. Ji turi nugalėti, kai tik ateis jos laikas. Visas Bacho muzikinis mąstymas persunktas viltingu mirties laukimu. Didžiausio įkvėpimo menininkas semdavosi iš evangelijų tekstų, iš jų pasirinkdavo esminių temų savo kūrybai - mirtį ir paguodą, nuodėmingumą ir atgailą, meilę ir gailestingumą. Vokalinėje-instrumentinėje kūryboje Bachas buvo itin dėmesingas Šventojo Rašto tekstams, bylojantiems apie Kristaus gyvenimą, Jo mokymą, auką ant kryžiaus ir prisikėlimą. Vyraujantis žanras vokalinėje-instrumentinėje Bacho kūryboje buvo dvasinė kantata. Kompozitorius sukūrė penkis metinius kantatų ciklus, kurie skiriasi savo priklausomybe bažnytiniam kalendoriui, tekstų šaltiniais (įskaitant biblines psalmes, autorinę XVII a. poeziją); kantatos buvo skirtos atlikti per liuteronų ortodoksų pamaldas.  Tokias pamaldas (beje, trukdavusias apie keturias valandas!) sudarė Šventojo Rašto skaitiniai, maldos (kurios būdavo ne garsiai skaitomos, bet rečituojamos; tokia „pakelto balso“ intonacija sukurdavo iškilmingą atmosferą), pamokslai ir giesmės bei viena ar dvi kantatos. Bacho kantatų struktūra primena pamokslą, kuriuo tikintiesiems aiškinama Biblijos žinia; muzikinius „pamokslus“ to laikmečio klausytojai labai mėgdavo. Yra žinoma, kad kai kurie tikintieji sekmadieniais lankydavosi net keliose pamaldose, kad galėtų išgirsti daugiau tokių „pamokslų“.

Pati Bacho muzika nėra tiesiogiai priklausoma nuo jos istorinio konteksto, tačiau to konteksto pažinimas atskleidžia ir paaiškina įstabius dalykus apie pačią muziką. Štai kaip mąsto Masaaki Suzukis, krikščioniškąjį tikėjimą išpažįstantis japonų klavesinistas ir dirigentas, kuriam dažnai tenka aiškinti krikščionybės doktrinas japonų klausytojams:

Visose šalyse muzikantai Bacho kūrybą vertina kaip bendrakultūrinę nuosavybę. Tačiau kai kurios Bacho religinės muzikos idėjos ir jų išraiškos priemonės nekrikščionims tampa kliūtimis. Atlikėjas tokių specifinių muzikinių detalių negali ignoruoti, kadangi Bachas jomis dažnai iliustruoja svarbiausias idėjas. Pavyzdžiui, Kantatoje Nr. 136 ilgų natų seka simbolizuoja Jėzaus kraujo, vienintelio kelio apvalyti žmoniją nuo nuodėmės, tekėjimą. Kantatoje Nr. 106 rūsti fuga apatiniuose balsuose byloja apie Senojo Testamento Įstatymo griežtumą, kuris žmogaus neišgelbsti, o tik pabrėžia jo nuodėmingumą; o savarankiška skaidri soprano partija reprezentuoja Jėzaus atneštą amžinojo gyvenimo viltį. Jeigu norime suprasti tikruosius jausmus, kuriuos perteikti norėjo Bachas, turime pasinerti į tekstus.

Taigi Suzukis visų pirma atkreipia dėmesį į krikščionybės simbolių išraišką Bacho kūryboje. Tačiau tie simboliai net ir krikščionims ne visuomet patrauklūs... Mirties tema, amžinybės su Kristumi ilgesys nėra populiarus nūdienos pamoksluose. Sociologo Alano Wolfeso paskelbtame tyrime teigiama, jog dauguma save religingais laikančių amerikiečių tiki labai tolerantišku Dievu, kuris visiems šypsosi. Bacho kūryboje Dievas šypsosi ne visuomet. Štai eilutės iš 199 kantatos: „Mano nuodėmių vaisiai pavertė mane pasibjaurėjimu šventose Dievo akyse. Pasislėpsiu nuo To, nuo kurio netgi angelai slepia savo veidus“. Tolerantiška nūdienos krikščionybė atmeta ne tik Dievo baimę, bet ir žmogaus prigimtinį nuodėmingumą. 136 Bacho kantatoje tenoras ir bosas gieda apie nuodėmės žymę, kuria mus visus paženklino Adomo kritimas. Kai kurie tekstai verčia krūptelėti, pavyzdžiui, fragmentas iš Kantatos Nr. 65, kuris skambėjo šv. Kalėdų pamaldų metu po skaitinio apie išminčius, atėjusius su dovanomis pagarbinti gimusio Jėzaus: „Kas yra Ofyro auksas?.. Iš žemės iškastos dovanos neturi vertės. Jėzus trokšta tavo širdies. Visi krikščionys, įteikite Jėzui savo širdis kaip naujametę dovaną“.

Vienas žymiausių Bacho šedevrų - „Pasija pagal Matą“ (parašyta Leipcige 1728-1729 m.), anot Johno Butto, <...> atskleistais simbolizmo, teologinės interpretacijos ir psichologijos lygiais yra labiausiai išsiskiriantis ir ryškiausias krikščioniškojo meno pavyzdys. Šis kūrinys šv.Velykų išvakarėse skamba visame pasaulyje, jo fragmentų klausomės ir Lietuvos bažnyčiose. „Pasijoje pagal Matą“ bene ryškiausiai ir įvairiapusiškiausiai atsiskleidžia Bacho muzikinės kalbos simbolika.

Šv. Velykų išvakarėse (Didįjį Penktadienį) atlikti evangelinį-muzikinį pasakojimą apie Jėzaus kančią ir mirtį buvo liuteroniškoji tradicija, paplitusi būtent Bacho laikais. Muzikinis „Pasijos pagal Matą“ pasakojimas aprėpia evangelijos įvairiapusiškumą: Jėzaus kilmės liniją, Kalno pamokslą, Įstatymą ir gailestingumą. Viena Pasijos ašis pasižymi sakraline-muzikine matematika, proporcijų tikslumu, muzikinių konstrukcijų logika; antroji, „Kalno pamokslo“, ašis susijusi su muzikine ašarų ir skausmo simbolika. Apvalymas per ašaras - pagrindinė, svarbiausia arijų tema. Pagrindinės Pasijos idėjos sukoncentruotos arijose ir choraluose. Erdvę tarp šių „architektūrinių“ veikalo atramų užpildo siužetas, veikiantieji asmenys, minios įvaizdis, išorinis pasaulis.

13 Pasijos arijų gali simbolizuoti Kristų ir 12 apaštalų. Tačiau Bachas nesiekė paraidžiui pavaizduoti visus Kristaus mokinius. Nė vienoje arijoje neakcentuojamas kuris nors vienas personažas, tačiau pabrėžiama viena iš svarbiausių siužeto linijų - Petro išsigynimas. Pats Petras netikėjo galimybe išduoti savo mokytoją, tai įvyko veikiau nevalingai. Evangelisto - pasakotojo - rečitatyve skamba „gaidžio giedojimo“ motyvas, raudos intonacijos (kai supratęs savo išdavystę, Petras graudžiai pravirko). Alto arija, pasakojanti Petro istoriją, tampa Atgailaujančios sielos balsu ir dramaturginiu Pasijos centru. Judo atgailos arijoje greito šokio vokalo ritmas jungiamas su judriomis gamomis atliekant smuiko partiją, tonacija mažorinė, vyrauja virtuozinis stilius. Galbūt tai demonų, besidžiaugiančių artėjančiu Mesijo nukryžiavimu, puota? O gal pats Judas įnirtingai mėto išdavyste uždirbtus sidabrinius..? Beveiksmis arijų laikas ryškiai kontrastuoja laiko atžvilgiu su griežtais ariozo ir choralais; pastarieji tampa ramybės salelėmis veiksmo įtampos ir iškylančio dvasinio chaoso apsuptyje. Ariozo aprauda Kristaus kančias; čia specifinėmis muzikos raiškos priemonėmis išreiškiama „skausmo, kraujo, širdies plakimo“ simbolika. Bachas, įsiklausydamas į vidinę teksto muziką ir į „emocinę potekstę“, išskyrė esminius žodžius: „kryžius, mirtis, rauda“. Trumpose Jėzaus partijos replikose iškyla begalė reikšmingų garsinių emblemų: „pasmerktumo mirčiai“ trigarsis, „kryžiaus“ intonacija, „duonos laužymo“ tema, „karališkos valdžios“ tema, „tylėjimo“ tema (kai Jėzus neatsakė jį kamantinėjusiam Pilotui ir šventikams).

Pasijoje panaudotas choralas „O, nekaltas Dievo Avinėli“ buvo gerai žinomas Bacho laikų tikintiesiems: jis skambėdavo rytinių Didžiojo Penktadienio pamaldų metu. Po kelių valandų klausytojai jį vėl išgirsdavo, atliekamą sopranų grupės, didingai transformuotą, pasakojantį apie Kristų kaip atnašaujamą auką. Bachas, pats diriguodamas savo Pasiją, šią sopranų grupę atskirdavo nuo kitų chorų ir pastatydavo vargonų galerijoje, esančioje rytinėje bažnyčios sienoje, taip išnaudodamas nežemišką akustinę erdvę; to meto klausytojams nereikėdavo aiškinti, kad Rytų kryptis nurodydavo į Jeruzalę... Bachas, bylodamas apie Dievo Avinėlį, išreiškė dangiškosios Jeruzalės ir ten viešpatausiančio Kristaus ilgesį.  

Pasijoje įdomiai traktuojamas Jėzaus mokinių elgesys. Jiems stinga meilės ir ištikimybės, jie nesugeba laikytis duoto žodžio ir pabudėti su Jėzumi paskutinę naktį prieš jo suėmimą, pasiduoda sumaiščiai, neturi savo nuomonės. Mokinių paveikslo garsinę raišką meninės įtaigos prasme galima palyginti su Albrechto Dürerio, Hieronymuso Boscho ir kitų žymių dailininkų drobėmis. Baigiamasis Pasijos choras asocijuojasi su aukštyn kylančiu keliu. Kopimas į Golgotą - tartum sustingęs kančios laikas, mirtis, apraudojimas... Šiame paskutiniame etape liko tik išrinktieji, nors plačiu keliu Jėzų sekė daugelis - pagalvoji, klausydamasi baigiamojo Pasijos choro. Mirtis šiame kūrinyje - tai ne vien skausmas ir sielvartas, bet ir tikslas, už kurį atlyginama. Įdomu, ar Bachas sąmoningai kūrinio formą rentė taip, jog ši gigantiška konstrukcija apimtų priešingus polius - veržimąsi ir amžinybę?

Nūdienos pasauliui labai reikalingas Bacho muzikoje slypintis nepalaužiamas tikėjimas ir harmonija - atsvara augančiai įtampai ir nestabilumui. Reikalingas ir bachiškasis kosmiškumas - begalinės skaidrios erdvės, į kurias nepaliaujamai veržiasi siela, pojūtis. Nė vienas nuskambėjęs garsas nedingsta, bet kyla Dievop kaip intymiausias šlovinimas, paslėptas nuo kitų akių <...> Jeigu muzika skamba tinkamai ir pagarbiai, Viešpats visuomet aplanko savo buvimu, - mąstė baroko epochos genijus. Nepaisant rūstoko liuteroniškojo atspalvio, Bacho - evangelisto - žinia užkariauja vis naujus klausytojus visame pasaulyje.

Šis straipsnis laikraštyje „Ganytojas“ buvo spausdintas 2004 m. gegužės 22 d. Nr. 10 (179)
Bendrinti: