Istorikė apie L. Rėzą

Minint 240-ąsias L. Rėzos gimimo metines apie šį teologą, lietuvių kalbos mylėtoją bei K. Donelaičio „Metų“ leidėją pasakoja Kuršių nerijos tyrinėtoja Nijolė Strakauskaitė.

– Gerbiama Nijole, užsiminėte apie daugybę dvilypumų, susijusių su Liudviko Rėzos asmenybe.

– Taip, L. Rėzos asmenybės dvilypumas – neatskiriama jo gyvenimo dalis. Pradėkime nuo gimimo datos. Pats L. Rėza pasirašydavo gimimęs1777 m. birželio 9 d. Tačiau teisinga tik diena, nes iš tiesų jis gimė metais anksčiau – 1776 m. Šią datą tik XIX a. viduryje patikslino Liudvikas Pasargė, taip pat labai domėjęsis Kuršių nerija.

– Kodėl pats L. Rėza savo gimimo datą skelbdavo ne tą?

– Jis anksti tapo našlaičiu, keletą metų gyveno pas giminaičius Keršių nerijoje. Paskui L. Rėza iš Kuršių nerijos išvyko pas giminaitį Kristijoną Dovydą Vitichą ir tikriausiai jam tiesiog išblėso tikroji data, jeigu jis ją ir žinojo.

– Kokių dar dvilypumų galima paminėti?

– Kitas šios temos aspektas galėtų būti jo kilmė, jo tėvai. Motina – Katarinė Šneider, vokiečių kilmės, tėvas – Jonas Rėzė, kuršininkas, o gal prūsų kilmės (dabar sunku pasakyti). Čia irgi esama dvilypumo. Tad, kalbant apie L. Rėzos darbus ir veiklą, galima įžvelgti dvi „kolonas“. Pirmoji – teologija ir teologiniai darbai. Kiti darbai – moksliniai, kūrybiniai, taip pat susiję su lituanistika. Kalbant apie teologijos reikšmę, simbolinis dalykas buvo užrašas ant jo antkapio, kuris, deja, neišliko. Ten buvo parašyta: „Tikėk, dirbk dorai aukštesniam gėriui.“ Pirmas žodis yra „tikėk“, kuris L. Rėzai turėjo gilią teologinę prasmę.

– Dar užsiminėte apie vokiškąją jo kūrybos pusę ir lietuvišką traktavimą.

– Taip, čia jau platesnė tema, kurią būtų galima įvardinti kaip L. Rėzos adaptaciją lietuviškai tradicijai. Ji turi jau pakankamai ilgą istoriją. L. Rėza buvo atrastas arba tapo aktualus lietuvių visuomenei tarpukariu, kai Lietuvos valstybėje skleidėsi sava kultūra. Bet šiuo atveju buvo ir kitas aspektas, kuris L. Rėzą įrėmino į tam tikrą stereotipinį traktavimą, tai – Klaipėdos kraštas. Iš esmės tiek L. Rėza, tiek Kristijonas Donelaitis pirmiausia buvo svarbūs kaip kultūriniai veiksniai konkurencinėje kovoje Klaipėdos krašte tarp Lietuvos ir Vokietijos.

Pvz., Klaipėdoje atsirado L. Rėzos vardo pradinė mokykla. Buvo akcentuojama, kad jis gimęs Kuršių nerijoje, Juodkrantėje L. Rėzos vardu buvo pavadintas ąžuolas. Tuo metu rūpėjo akcentuoti lituanistinį jo veiklos aspektą. Ši tradicija buvo perkelta į XX a. antrąją pusę. Mūsų visuomenė L. Rėzą žino kaip lietuvių liaudies dainų rinkinio sudarytoją ir K. Donelaičio „Metų“ leidėją. Tai labai svarbūs lietuvių kultūrai faktai, bet jie neatskleidžia viso L. Rėzos veiklos masto – prie to mes artėjame lėtai.

Žinoma, labai svarbūs trys L. Rėzos raštų tomai jau pasirodė, bet aš dar išskirčiau Albino Jovaišo knygą, kuri 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, parodė, kad L. Rėza nebuvo tik „Metų“ leidėjas arba dainų publikuotojas. O štai 2002 m. į lietuvių kalbą buvo išverstas ir išleistas L. Rėzos dienoraštis „Žinios ir pastabos apie 1813 ir 1814 metų karo įvykius“, kuris atskleidė įdomius, gilesnius L. Rėzos asmenybės bruožus, tarkim, jis buvo didelis savo valstybės patriotas. Be to, ten yra įdomių samprotavimų, kurie padeda mums geriau suprasti jo veiklos intencijas ir labai platų darbų spektrą. O dabar rengiami visi L. Rėzos raštai suteikia daug galimybių lietuvių skaitytojui geriau susipažinti su jo darbais ir veikla.

– Gal galėtumėte perbėgti per jau išleistus raštus?

– Turbūt įdomiausias buvo pirmasis tomas, nes čia išaiškėjo visas to didelio darbo, kuris atsiskleidžia kiekviename tome, mastas. Toliau – tam tikri L. Rėzos biografijos faktai. Be abejo, svarbiausias dalykas tas, kad mes L. Rėzos mintis jau galime skaityti lietuviškai, ne tik vokiškai. Vakar dar kartą pasiėmiau pirmą tomą ir paskaičiau apie lietuviškos biblijos istoriją. Tai labai įdomi medžiaga ne tik istorikui, bet ir kiekvienam besidominčiam, nes tekstas parašytas nesunkiai ir puikiausiai perteikia XVIII–XIX a. atmosferą, net Europos kultūrinį kontekstą. Kiti tomai mus supažindins su L. Rėzos, kaip  dainų leidėjo ir rinkėjo veikla. Taigi tų, kurie domisi Mažosios Lietuvos istorija, laukia daug įdomių atradimų.

– Koks buvo L. Rėza? Ar jis buvo kosmopolitiškas žmogus?

– Taip, įdomus faktas, kad jis priklausė Masonų ložei, nors, kita vertus, tai nebuvo labai retas reiškinys, atvirkščiai – tai buvo epochos mada. Vadinasi, L. Rėza iš tiesų gyveno savo epochos ritmu, idealais. Nepamirškime, kad tai buvo labai dinamiška epocha. Napoleono karai į šią Europos dalį atnešė visas to meto visuomeninio ir politinio gyvenimo naujoves. Juk 1809 m. Prūsijos karalius, būdamas Klaipėdoje, spalio 9 d. pasirašė baudžiavos panaikinimo aktą. Tai – viso iki tol egzistavusio pasaulio griūtis, visiškai nauja tvarka.

L. Rėza, gyvendamas šio virsmo atmosferoje ir sutelkęs dėmesį į kultūrinius procesus, puikiai orientavosi naujovėse ir madose. Juk rinkti dainas Europoje irgi buvo mados reikalas – tada imta labai domėtis mažų, tuo metu „egzotinių“ tautelių, tautinių mažumų folkloru. Taigi L. Rėza išnaudojo šią Europos madą, nes kalbėjo lietuviškai ir žinojo savo regiono dainas. Tačiau jam reikėjo daug stengtis, kad lietuvių liaudies dainų rinkinys pasirodytų, – jis rūpinosi visais finansiniais reikalais, kreipėsi į didžiausius autoritetus, pvz., bendravo su tokiomis Europos kultūros žvaigždėmis, kaip Johannas W. Goethe, Jacobu Grimmu ir kitais. Taigi L. Rėza buvo Europos kultūros elito atstovas.

www.reformacija.lt

Bendrinti: