Tiek bibliniai, tiek kiti istoriniai šaltiniai liudija, kad neilgai trukus iki Jėzaus gimimo izraelitai laukė naujo Viešpaties aplankymo. Šis laikas tapo jiems tikru dvasiniu išbandymu, nes nuo Malachijo laikų jau nebepakildavo nauji pranašai, o Judėja - Viešpaties tauta ir Pažado žemė - buvo pavergta įvairiausių tautų: babiloniečių, persų, graikų, sirų, romėnų ir ėjo iš „rankų į rankas“... Kita vertus, būtent šiuo laikotarpiu izraelitai tvirtai atsižadėjo „flirto“ su pagonių religijomis ir atsigręžė į tai, kad sudarė tikrąją jų tapatybę - Įstatymą, iš tautos, besiblaškančios tarp Dievo garbinimo ir įvairių stabmeldystės apraiškų tapdami Knygos tauta.
Pamaldūs izraelitai stengėsi kuo tiksliau aiškinti ir nepriekaištingai vykdyti Mozės Įstatymą, tačiau tam buvo būtinas atskirų Rašto nuostatų pritaikymas kasdieniam gyvenimui. Pirmuoju Rašto aiškintoju po Babilono vergystės laikomas kunigas Ezra. Laikui bėgant, aiškinimo medžiagos (kuri dažnai būdavo žodinė) vis daugėjo, ir savo apimtimi toks aiškinimas viršijo pačią Torą (vėliau jis buvo surinktas į Talmudą). Kaip tai dažnai būna, atskiros judėjų grupės skirtingai suvokė, kaip būtų galima pasiekti su tikslo - taip susiformavo trys svarbios judaizmo srovės, turėjusios nemažos įtakos ir krikščionybei: sadukiejai, fariziejai ir esėjai.
Fariziejai ir sadukiejai ne kartą minimi Naujajame Testamente, ypač daug vietos jame skiriama fariziejams - dėl ne kartą Jėzaus išsakytų priekaištų "fariziejus" netgi tapo bendriniu žodžiu, apibūdinančiu veidmainystę bei savo jėgomis siekiamą teisumą. Esėjai Biblijoje tiesiogiai neminimi, tačiau jų svarbą patvirtina archeologiniai radiniai (ypač Kumrano rankraščiai, kuriuos užrašiusią bendruomenę įprasta sieti su esėjais). Svarbiausiu istoriniu šaltiniu apie minėtas judaizmo kryptis išlieka I a. žydų istoriko Juozapo Flavijaus darbai, kuriuose visos jos minimos, bei senovės istorikų Filono, Plinijaus, Euzebijaus veikalai. Kita vertus, nors šia tema parašyta daugybė tiek judėjų, tiek krikščionių teologų, tiek istorikų darbų, kai kurios detalės vis dar lieka uždengtos amžių skraiste.
Sadukiejai - tautos vadai, atsiskyrę nuo tautos
Sadukiejai iš visų minėtų trijų srovių buvo mažiausi skaičiumi, tačiau turėjo didžiausią politinę įtaką. Remiantis istoriniais šaltiniais galima teigti, kad tai buvo stambiosios žydų aristokratijos, kurią savo ruožtu sudarė aukštieji kunigai, partija, gyvavusi vėlyvuoju Antrosios šventyklos laikotarpiu. Nuo pat grįžimo iš Babilono tremties (V a. pr. Kr. pabaiga) iki pat Erodo atėjimo į valdžią (37 m. pr. Kr.) aukščiausiasis kunigas vadovavo ne tik šventyklai, bet ir buvo pasaulietinis Judėjos ir Jeruzalės valdovas (tiek, kiek tai leido Judėją okupavusios stambios valstybės). Atėjus į valdžią Erodui, kunigai prarado pasaulietinę valdžią, bet išsaugojo savo įtaką, be to, jų šeimų rankose buvo sukaupta nemažai žemių ir turtų. Pavyzdžiui, Juozapas Flavijus rašo, kad vadovaujant kunigui Anui, jo tarnai jėga pasisavindavo žemesniems kunigams skirtą dešimtinę, taip atimdami ir jų pragyvenimo šaltinį.
Nors sadukiejų (Σαδδουκαῖοι, צְדוּקִים) pavadinimo ir paties judėjimo kilmė iki galo neaiški, pasak Juozapo Flavijaus ir kitų autorių šio judėjimo atstovai taip pasivadino todėl, kad iki II a. pr. Kr. vidurio visi aukščiausieji kunigai buvo Cadoko (minimas I Kar 1 sk.) - aukščiausiojo kunigo, tarnavusio valdant Saliamonui - palikuonys. Aristokratijos atstovai sadukiejai buvo glaudžiai susiję su Izraelio valstybės ir tautos reikalais jų istorinėse žemėse. Tiesa, šios jų veiklos vertinimas labai nevienareikšmis - vieni istorikai to meto kunigus-aristokratus vaizduoja kaip korumpuotus ir praradusius tautos pagarbą, tačiau kiti mano, kad tai nėra visiškai teisingas vaizdas, nes daugelis to meto žydų manė, kad nelikus Dovydo palikuonių, aukščiausiasis kunigas yra Dievo skirtas tautos vadovas. Visgi tolesnė istorija liudija, kad sadukiejai niekuomet neįgijo tvirto pamato tautoje, o valdant Jonui Hirkanui (135-104 m. pr. Kr.) įvyko galutinis skilimas tarp sadukiejų ir fariziejų ir prasidėjo atviras jų varžymasis dėl tautos lyderių vaidmens.
Sadukiejų mokymui būdinga tai, kad jie nevertino „žodinės Toros“, t. y. žodžiu perduodamo protėvių mokymo, kuris buvo labai svarbus fariziejams. (Juozapo Flavijaus teiginiui, kad sadukiejai visai nepripažino žodinio Įstatymo prieštarauja kai kurie rabinistiniai šaltiniai - anot jų, tiksliau būtų sakyti, kad sadukiejai nepripažino būtent fariziejų skelbiamo žodinio Įstatymo, tačiau turėjo specialius sadukiejams skirtus įsakus, vadinamus gezerot). Sadukiejai taip pat nepalaikė fariziejų mokymo apie sielos nemirtingumą (jie manė, kad siela be kūno išnyksta), mirusiųjų prisikėlimą, angelus bei demonus - šiuos mokymus jie vadino zoroastrizmo erezija, kuri iškraipo judaizmą. Be to, sadukiejai nepritarė išankstinio numatymo idėjai ir manė, kad žmogus turi visiškai laisvą valią ir gali rinktis tarp gėrio ir blogio. Įstatymą jie taikė griežtai ir negailestingai - Juozapas Flavijus rašė, kad sadukiejų teismai išsiskyrė ypatingu žiaurumu. Tai patvirtina ir faktas, kad būtent sadukiejų vadovaujamas sinedrionas pasmerkė mirčiai Jėzų.
Sadukiejai savo metu turėjo didžiausią politinę įtaką, tačiau to negalima pasakyti apie jų mokymą. Priešingai, užimdami aukštą politinę padėtį jie nemaištavo ir nesistengė išlaikyti žydiškumo, tačiau iš dalies priėmė graikų-romėnų kultūrą. Apibendrinant galima teigti, kad, sadukiejų įtaka buvo grindžiama kilme, turtais bei tradicijomis, o mokyme pritrūko fariziejams būdingo uolumo ir artimo bendravimo su tauta ar esėjų šventumo siekio. Sadukiejų judėjimas buvo neatsiejamai persipynęs su Šventykla, taigi po Šentyklos sugriovimo sadukiejų partija taip pat išnyko nuo žemės paviršiaus, ir jų mokymą bei istoriją dabar galima atkurti ir iš atskirų faktų ar užuominų.
Fariziejai - tikrieji to meto žydų tautos lyderiai?
Antroji iš šių įtakingiausių judaizmo srovių - fariziejai, kaip jau minėta, iki šiol vertinami prieštaringai. Tarp krikščionių tapę veidmainystės ir išorinio religingumo simboliu, fariziejai iki šiol labai gerbiami judėjų - štai Naujoji judaizmo enciklopedija fariziejus vadina „dvasiniais žydų tautos vadovais Izraelyje Antrosios Šventyklos laikotarpiu“. Manoma, kad fariziejų mokymo šaknys siekia Ezros ir Nehemijo laikus (V a. per. Kr.), kurie į Judėją vėl grąžino Knygos - t. y. Toros mokymu grįstą judaizmą. Makabiejų sukilimo metu (II a. pr. Kr.) šios tradicijos besilaikanti žydų patriotų grupė vėliau pasivadino fariziejais (Φαρισαῖοι, פְּרוּשִׁים) - šis terminas reiškia „atsiskyrę“, t. y. atsiskyrę nuo nusidėjėlių ir nepakankamai dievobaimingų žmonių. Nors fariziejai fiziškai neatsiskyrė nuo tautos ir nenutraukė ryšių su šventykla, jie manė, kad dauguma žmonių religiją praktikuoja paviršutiniškai. Vieni į kitus jie kreipdavosi chaber - draugas, bendramintis (įdomu, kad iš šio kreipinio kilęs ir lietuvių kalboje paplitęs žargonizmas „chebra“). Aiškią struktūrą ši srovė įgavo Jono Hirkano valdymo laikotarpiu (135-104 m. pr. Kr.), o valdant karalienei Aleksandrai (76-67 m. per. Kr.) įgijo ir nemenką politinę įtaką (pasak tradicijos, prie to prisidėjo karalienės brolis Šimonas ben Šėta).
Valdžią perėmus Romos imperijai (63 m. per. Kr.) fariziejai vėl grįžo prie pradinio Įstatymo aiškinimo ir bendruomenės ginčų sprendimo vaidmens, nors ir neatsisakė dalyvauti politinėje veikloje. Visgi labiausiai jie pagarsėjo savo religinėmis mokyklomis (akademijomis) - pvz., Hilelio ir Šamajaus mokyklos klestėjo I a. pr. Kr. Buvo ir daugiau garsių mokyklų, kuriose buvo priimami esminiai ir ilgalaikiai sprendimai, susiję su Įstatymo aiškinimu ir praktika, įskaitant žydų kalendorių, kasdienę AMIDAH maldą ir pan.
Juozapas Flavijus, lygindamas fariziejus ir sadukiejus, rašė, kad fariziejai perdavė žmonėms daugybę nurodymų, kurie nepatenka į Mozės Įstatymą tuo metu, kai sadukiejai, priešingai, atmetė visus tuos mokymus, ragindami laikytis tik užrašyto Įstatymo ir atmesdami protėvių tradicijas. Tačiau nepaisant mokymo sudėtingumo ir daugybės reikalavimų fariziejai buvo svarbiausi žydų tautos religiniai vadovai - sadukiejų mokymo paprasti žmonės nesilaikė. Be to, kitaip nei į helenizmą linkę sadukiejai, fariziejai brangino savo žydiškumą - apie šešis tūkstančius fariziejų atsisakė prisiekti ištikimybę ciesoriui (Romos imperatoriui).
Naujasis Testamentas taip pat patvirtina, kad svarbiausias skiriamasis fariziejų mokymo bruožas buvo išsamus neaiškių Įstatymo nuostatų tikslinimas, įskaitant protėvių padavimus (Mt 15, 1- 6). Jie tikėjo, kad Viešpats Mozei greta rašytinio Įstatymo perdavė ir žodinį bei suvokimą, ką Įstatymas reiškia ir kaip jį taikyti praktikoje. Ši žodinė tradicija vėliau buvo užrašyta ir tapo Talmudu. Jau tuo metu judaizmo normos buvo kur kas griežtesnės, nei rašoma Penkiaknygėje. Pvz., Įst 22, 10 pateiktas draudimas dirbti per šabą, fariziejų mokyme buvo ypatingai išplėstas (vėliau tai perėmė rabinizmo tradicija): buvo draudžiama uždegti ugnį, parašyti daugiau nei vieną raidę, nueiti toliau, nei tam tikras žingsnių skaičius. Ir toks reglamentavimas taikomas visoms judėjo gyvenimo sritims. Fariziejai buvo įsitikinę, kad viskas, kad vyksta, yra iš dalies nulemta. Jie nepaneigė žmogaus valios, bet teigė, kad Dievo valia gyvenime susimaišo Dievo norai ir žmogaus norai, t. y., daugelis dalykų nulemti iš anksto, nors ir ne visi, o kai kas gali įvykti ir savaime.
Laikydamiesi „švaros“ fariziejai atsisakydavo sėstis už vieno stalo ne tik su kitataučiais, bet ir su žydais, kuriuos laikė susiteršusiais nuodėme ar nepakankamai kruopščiai besilaikančiais įstatymo (Mt 9, 11-14 ir kt.). Be kita ko, jie daug pasninkavo, ilgai melsdavosi ir kruopščiai laikėsi reikalavimo aukoti šventyklai dešimtinę. Kitaip nei sadukiejai, fariziejai paprastai nebuvo susiję su šventykla, t. y. tiesiogiai joje netarnavo. Šaltiniai liudija, kad dauguma jų buvo kilę iš prekeivių ar neturtingų žemdirbių šeimų, tačiau kartais visą gyvenimą skirdavo Šventojo Rašto tyrinėjimui ir aiškinimui, mokymui mokyklose ir sinagogose.
Pasak Juozapo Flavijaus, paprasti žmonės kasdieniame gyvenime nepajėgė vykdyti visų smulkmeniškų fariziejų nurodymų, tačiau laikė juos šventais žmonėmis, o ginčuose su sadukiejais palaikydavo būtent fariziejus. Jei po Šventyklos sugriovimo sadukiejai visiškai išnyko iš Izraelio gyvenimo, fariziejai dar šimtmečius išliko dvasiniais judaizmo mokytojais, be to, jie išlaikė tokį judaizmo mokymą kaip asmeninė malda ir susirinkimai sinagogose. Būtent jie laikomi šiuolaikinio judaizmo tėvais. Patys izraelitai teigia, kad būtent susitelkę apie fariziejų mokymą judėjai pajėgė išgyventi tiek 70 m. katastrofą, tiek vėlesnes šią tautą ištikusias tragedijas.
Esėjai - atsiskyrę Senojo Testamento vienuoliai
Esėjai (Ἐσσαῖοι) - tai pusiau vienuoliška judaizmo srovė, kuri taip pat gyvavo vėlyvuoju Antrosios šventyklos laikotarpiu (II a. pr. Kr. - I a.) ir buvo paplitusi įvairiose Izraelio vietose, tačiau daugiausia - vakarinėje Negyvosios jūros pakrantėje. Po to, kai buvo atrasti Kumrano rankraščiai, daugelis tyrėjų šių rankraščių autorystę priskyrė esėjams, taigi atliekama ir daugiau šios judėjų srovės tyrimų. Įdomu, kad nors esėjai neminimi Naujajame Testamente, Juozapas Flavijus savo veikaluose būtent jiems skiria daugiausia dėmesio, apie juos rašoma Filono Aleksandriečio, Plinijaus ir bažnyčios istoriko Euzebijaus darbuose. Esėjai greičiausia susikūrė apie 150 m. pr. Kr. Antiocho IV valdymo metu, tuoj pat po Makabiejų sukilimo. Atskirdami save nuo Rašto aiškintojų, jie vadino save „vargšais“ arba „nemokytais“ bei „šviesos sūnumis“.
Manoma, kad I a. pradžioje esėjai turėjo apie 4000 sekėjų. Pažymėtina, kad kitaip nei sadukiejai, kurie patys tarnavo šventykloje, ir fariziejai, kurie nors ir pripažino šventykloje įsivyravusias nuodėmes, jos lankymo neatsisakė, esėjai atsiskyrė nuo šventyklos - jie tvirtino, kad šventykla suteršta joje tarnaujančiųjų. Nors vieni istorikai teikė, kad esėjai laikėsi skaistybės įžadų, Juozapas Flavijus rašė, kad tarp esėjų vyravo dvi kryptys: nuosaikesni esėjai gyveno šeimose ir neatsiribojo nuo tautos. Radikalesnės šakos atstovai, kurie, kaip manoma, ir yra Kumrano rankraščių autoriai, atsisakė bet kokio pasaulietiško gyvenimo.
Esėjai traukdavosi iš miestų, o jų bendruomenės kūrėsi aplink Negyvąją jūrą. Kai kurie tyrėjai esėjų kumranitų bendruomenę vadina pirmuoju bibliniu vienuolynu. Tokios bendruomenės buvo organizuotos hierarchiniu principu - norint įsijungti į bendruomenę, tekdavo išlaikyti ilgą bandomąjį laikotarpį, o jį ją įstoję laikydavosi griežtos disciplinos ir visiškai paklusdavo vyresniesiems. Bendruomenei galėjo priklausyti suaugę vyrai, o vaikai galėjo būti mokomi bendruomenėje skelbiamų principų. Bendruomenė vertėsi žemės ūkiu ir amatais, visas jų turtas buvo bendras, drabužiai - skurdūs. Juozapas Flavijus rašo, kad jie drabužius ir avalyne keisdavo tik tada, kai jie visai susidėvėdavo. Lygiava buvo tiesiog kraštutinė - nė vienas negalėjo turėti jokios nuosavybės, ar, pavyzdžiui, be vyresniųjų leidimo ko nors padovanoti giminaičiams - visą turtą skirstydavo vyresnieji. Bendruomenėje nebuvo ir vergų, o ligonius slaugydavo visi drauge. Esėjai niekino kūniškų malonumų tenkinimą, tie, kurie neatsisakydavo šeimos, vertino ją tik kaip galimybę pratęsti giminę. Be to, jie praktikavo krikštą ir tikėjo Apokalipse.
Labiausiai esėjai rūpinosi apeigine švara - nuolat apsiplaudavo, valgydavo tik „švarų maistą“ ir tik drauge. Apeiginį švarumą jie pabrėždavo vilkėdami baltus drabužius. Jie turėjo netgi savo kalendorių ir laukė lemiamo „šviesos“ ir „tamsos“ sūnų mūšio. Esėjai tikėjo, kad jų mokymas pakeis Šventyklos apeigas. Jeruzalės šventyklos tarnus esėjai laikė piktžodžiautojais, o pačią šventyklą - suteršta. Kitaip nei fariziejai, esėjai tikėjo nepakeičiamu likimu, taigi atmetė laisvą valią. Šabo jie laikydavosi ypatingai griežtai - dar griežčiau negu fariziejai. Piktžodžiavimas Mozės vardui buvo baudžiamas mirtimi, o už kitus nusikaltimus buvo atskiriama nuo bendruomenės. Tiesa, atskirtas nuo bendruomenės jos buvęs narys tiesiog mirdavo badu, nes, pasak Juozapo Flavijaus, dėl priesaikos ir įpročio jis jau negalėjo valgyti įprasto maisto, paruošto ne bendruomenės narių. Jie ypač kruopščiai studijuodavo etiką, Torą, tačiau turėjo ir savo šventuosius raštus.
Nors Didžiojo sukilimo prieš Romą metu (66-70 m.) esėjų buvo galima sutikti tarp žydų karių, dėl savo kraštutinio mokymo griežtumo jie taip ir liko atsiskyrę nuo tautos. Jų mokymas nors ir savo esme buvo visiškai priešingas sadukiejams, visgi juos šiek priminė tuo, kad tam tikra prasme liko "išrinktųjų", o ne visos tautos mokymu. Tad po Šventyklos sugriovimo prasidėjus žydų gyvenimui diasporoje esėjų judėjimas taip pat išnyko ir liko tik įamžintas raštuose.
------------
Ir sadukiejai, fariziejai ir esėjai (kurių mokymas apima visą spektrą - nuo susitapatinimo su pasaulietine valdžia iki griežčiausio atsiskyrimo nuo bet kokio pasaulietiškumo) paliko pėdsaką Izraelio istorijoje, Šventajame Rašte (esėjai - per Kumrano rankraščius) ir krikščionių bažnyčioje. Tiesa, istorija jiems buvo negailestinga - romėnams 70 m. sugriovus Antrąją šventyklą ir sunaikinus Jeruzalę išnyko sadukiejų aristokratija, nes sadukiejai buvo taip glaudžiai susiję su šventykla, kad be šventyklos jų partija prarado bet kokį pamatą. „Tamsos sūnūs“ sunaikino esėjų vienuolynus, ir judėjimas nuvyto, neįleidęs pakankamai gilių šaknų tautoje. Žuvo daugybė fariziejų ir daugybė paprastų žydų, tačiau gyvi likę fariziejai laikėsi ir mokyklose uoliai skleidė savo mokymą, kuris padėjo pamatus rabinistiškojo judaizmo tradicijai ir šių dienų ortodoksiniam judaizmui. Visgi pasaulio istoriją pakeitė keliais dešimtmečiais anksčiau išaušusi nauja era - Kristaus kryžius atvėrė kelią pas Dievą ne tik žydams, bet ir pagonims, ir panaikino bet kokius kilmės, tautybės, padėties ar kultūros skirtumus, išskyrus vienintelį - skirtumą tarp tikinčio ir netikinčio Atpirkėju.
Literatūra:
1. Ancient Jewish History: Pharisees, Sadducees & Essenes, http://www.jewishvirtuallibrary.org/jsource/History/sadducees_pharisees_essenes.html
2. The New Encyclopedia of Judaism, http://www.globethics.net/web/ge/library/credo-reference
3. Фарисеи. Саддукеи. Ессеи. Секта Мертвого моря, http://www.countries.ru/library/countries/israel/farisei.htm
4. Иудейские секты. http://khazarzar.skeptik.net/bn/10.htm
5. Селезнев Михаил. Саддукеи, фарисеи и ессеи, http://www.pravmir.ru/saddukei-farisei-i-essei/
Judaizmas Jėzaus laikais – sadukiejai, fariziejai ir esėjai
_64x64_9de.jpg)
