„Šventuoju tekstu" jis vadina Bibliją, kuri tokiems žmonėms kaip Hitchensas iškelia sunkų klausimą: jei krikščionybė „leidžia" vergovę, tai kodėl vergovės panaikinimą tiek senovėje, tiek naujaisiais amžiais skatino būtent krikščionys?
Šią temą nagrinėju savo naujojoje knygoje „Tikėjimas" (The Faith), kuri pasirodys kitų metų pradžioje. Pirmame amžiuje Romos imperijoje vergovė buvo įprastas dalykas, Naujajame Testamente šis faktas tiesiog konstatuojamas. Tačiau socialinės realybės įvardijimas juk nėra tas pats, kas jai „suteikti leidimą".
Skelbdamas, kad „nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!", apaštalas Paulius pasėjo sėklą, kuri vieną dieną galiausiai leido atsikratyti vergovės institucijos. Lygiai taip pat, tarp įstatymo laužytojų paminėdamas vergų prekeivius, Paulius labai aiškiai pasakė, ką jis galvojo apie vergovę.
Istorikas Rodeny Starkas rašo, kad apie III a. Bažnyčiai buvo būdinga, jo žodžiais tariant, „universalistinė žmonijos samprata". Ši samprata „liberalizavo socialinius skirtingų lyčių bei šeimos narių tarpusavio ryšius", o taip pat „labai pakeitė klasinius skirtumus..." Anot Starko, „tai, kad vergai ir kilmingieji vieni kitus vadino broliais Kristuje, nėra vien retorika".
Turint šį išlaisvinimo idealą, tebuvo laiko klausimas, kol krikščionims pavyko visiškai išgyvendinti vergovę krikščioniškoje visuomenėje. Iki viduramžių buvo pasiektas sutarimas, kad „joks žmogus, joks tikras krikščionis, jokiomis aplinkybėmis... negali teisėtai būti laikomas kito žmogaus nuosavybe".
Tiesa, kad krikščionys ne visada laikėsi šio mokymo. Bažnyčios istorijoje esama dėmių. Tačiau tiesa ir tai, kad laikydami vergus ir jais prekiaudami, krikščionys pažeidinėjo savosios religijos mokymą. Teologiškai šis klausimas išspręstas seniai.
Todėl, kai ispanų ir portugalų prekeivos atvežė vergiją į Naująjį Pasaulį, popiežiai vienas po kito smerkė šią praktiką ir netgi grasino atskirti nuo bažnyčios vergų prekeivius bei vergvaldžius. Tas faktas, kad popiežiai negalėjo Europos monarchų priversti jiems paklusti, nebyloja krikščionybės nenaudai, o ypač dėl to neturėtų piktintis tie, kurie skundžiasi, esą krikščionys stengiasi savo religiją primesti kitiems.
XVIII ir XIX a. kovai su vergove ir vergų prekyba vadovavo tokie krikščionys kaip Williamas Wilberforce‘as Britanijoje ir Williamas Garrisonas Amerikoje. Kaip ir jų ankstyvosios bažnyčios bendražygiams, motyvaciją jiems teikė krikščionybės mokymas apie žmogaus orumą ir lygybę.
Hitchenso tvirtinimas, kad vergija panaikinta ekonominių veiksnių, o ne krikščionių abolicionistų dėka, švelniai tariant, yra absurdiškas. Wilberforce‘ui ir jo bendražygiams tikslą pasiekti pavyko nepaisant ekonominių interesų, o ne ekonominių interesų dėka.
Tiesa, krikščionybės istorijoje esama gėdingų momentų. Tačiau gėdingi jie yra būtent todėl, kad krikščionims nepavyko gyventi laikantis to, ko iš jų reikalavo krikščionybė, o ne dėl to, ką Hitchensas įsivaizduoja esant krikščionybės suteiktais „leidimais".
Tad argi ne keista, kad Hitchensui ir kitiems karingiesiems ateistams atrodo, jog kalbėdami apie religiją, jie gali iškraipyti faktus?
„BreakPoint", 2007 vertė Kęstutis Pulokas
www.bernardinai.lt
_64x64_9de.jpg)
