Mirties samprata Naujųjų amžių Lietuvoje

Kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau ima suvokti, jog kažkurioje jo gyvenimo kertelėje yra durys, vedančios iš šio pasaulio Anapilin. Dažnai gyvename taip, lyg jų nebūtų, arba vengiame apie tai kalbėti, mąstyti - šių durų šalinamės ir retas kuris pats ima pro jas prašytis laukan. Vis dėlto mirties durys neišvengiamai žmogui atsiveria pačios, neprašytos, be beldimo ar įkyraus maldavimo, ir anksčiau ar vėliau tenka išeiti. Mirtis, su ja susijusi nežinomybė ir baimė nuo seno žadino filosofų apmąstymus, ir įkvėpė poetų mūzas, skatino valdovus statyti miestus ir imperijas, menininkus - kurti, mokslininkus tyrinėti, tačiau, daugeliui iš jų mirus, mes ir toliau nežinome tikslaus atsakymo...

Mirties samprata bei jos kaita skirtingais žmonijos istorijos laikotarpiais yra įdomi, tačiau vis dar, ko gero, mažokai apmąstyta ir ištyrinėta tema. Gvildendami šią temą, geriau pažinsime įvairiais istorijos laikotarpiais gyvenusių žmonių aplinką, jų vertybes ir tikėjimą, taip pat patys, manau, geriau suprasime savo baimes, paklydimus, o gal ir gyvenimo prasmę. Remdamasis Mindaugo Paknio studija „Mirtis LDK kultūroje XVI-XVII a." bei kitais šaltiniais šiame straipsnyje aptarsiu požiūrį į mirtį Naujųjų amžių Lietuvoje: kaip mirties samprata atsispindėjo to meto kultūriniame gyvenime ir kaip tai siejasi su nūdienos požiūriu į mirtį.

Mindaugo Paknio knygos „Mirtis LDK kultūroje XVI-XVII a." apžvalga ir vertinimas

Neliesdamas filosofinio - egzistencinio mirties aspekto, Mindaugas Paknys savo knygoje siekia pažvelgti į „išorinę" šio klausimo pusę, t.y. su mirtimi susijusius reiškinius: stebėjimą, pasiruošimą mirti, mirusiojo ir mirties minėjimą. Savo studijoje autorius nurodo daugybę šiai studijai svarbių šaltinių: parapijų krikšto ir mirties metrikų knygas, biografijas su nurodytomis mirties, ligų aplinkybėmis, testamentus, fundacijas su pamaldumo motyvais ir paskutiniąja velionio valia, laiškus, dienoraščius, atsiminimus, ikonografiją, laidotuvių pamokslus.

Pirmame skyriuje autorius aptaria, kaip Naujųjų amžių LDK žmonės ruošdavosi mirčiai. Kankinišką Viduramžių mirtį palaipsniui keičia pamaldaus, dievobaimingo gyvenimo ir įsisąmonintos, apmąstytos ir suvoktos mirties idealai. Ypatingą reikšmę Naujaisiais amžiais įgauna „gerosios mirties" vadovėliai, atspindėję krikščioniškos visuomenės nuostatas ir skiepiję visuomenėje pavyzdingos mirties supratimą, perteikę idealius mirties pasitikimo būdus. Pati Bažnyčia skatino kasdienius tikinčiojo apmąstymus apie mirtį, taip sumažindama paskutinės akimirkos įtampą ir padalindama ją visam sąmoningam krikščioniškam gyvenimui. Baroko epochai būdingas mirties drebulys buvo slopinamas pavyzdingo ir pamaldaus gyvenimo detalėmis, pateikiamomis „gerosios mirties" vadovėliuose, o susipažinti ir pasiruošti sutikti mirtį  buvo gero etiketo dalykas. Šiuos vadovėlius derėjo skaityti ne tik mirtinai sergantiems, bet ir sveikiesiems, nes „nieko nėra tikriau už mirtį ir labiau nežinoma negu jos valanda"[1]. Nors ir paradoksalu, tačiau sunki ir skausminga liga buvo suprantama kaip Dievo malonė, leidžianti pasiruošti mirčiai, ją apmąstyti ir gailėtis dėl padarytų klaidų, be to, šiam laikmečiui būdingi vadinamieji ženklai - vizijos, sapnai, regėjimai, liudijantys, kad apie mirtį buvo mąstoma nuolat[2]. Barokinės visuomenės religingumas, galintis prislopinti mirties baimę, nepadėjo visiškai jos atsikratyti, atvirkščiai, dėl įvairių kraštutinumų ir kartais prieštaringų vertinimų šio laikotarpio žmones nuolat krečia mirties drebulys[3], neleidęs žmonėms pasitikėti vien tik mirties akivaizdoje atliekamais ritualais, nes amžinąjį likimą turįs nulemti tinkamas gyvenimo būdas[4].

Kita vertus, mirties vadovėliai skatino žmones ruoštis paskutinei savo gyvenimo valandai ir atsisveikinimui su šiuo pasauliu. Antrame skyriuje („Pirmos valandos ir dienos po mirties") M. Paknys pastebi, kad krikščioniškos mirties samprata yra nusistovėjusi nuo XIII a. pabaigos, kai buvo parašyta „Aukso legenda", kurioje pavyzdžiais parodoma, kaip nebijoti mirties ir kaip ją įveikti. Pačia mirtimi (dažniausiai tragiška) deklaruojamas sielos išlaisvinimas iš kūno kančių ir laimingas amžinasis gyvenimas. Viduramžiškas kūno niekinimas ir žemiško gyvenimo nuvertinimas siekiant sumenkinti mirtį, Apšvietos laikotarpiu pasireiškia dance macabre forma, kai gyvieji ir mirusieji šoka ratu, kai bandoma ironizuoti mirtį, parodant visų lygybę prieš ją. Makabriški motyvai, rodantys žmogaus kūno silnumą, LDK daugiausia pasireiškia būtent Baroko laikotarpiu[5]. Mirties ironizavimas padėjo mirties „drebulio" krečiamai Baroko visuomenei  kuriam laikui atitolinti mirties baimę, tačiau tuo pačiu naikino ilgus amžius nepertraukiamą žmogaus ryšį su mirtimi[6]. Kita vertus, pačiai Baroko epochai labiau būdingas nuosaikesnis ir rimtesnis požiūris į mirtį: mažiau drastiškų mirties paveikslų, užvaldančios mirties simbolikos. Mirtis yra vienas svarbiausių gyvenimo etapų, tačiau tuo pat metu tai tik žingsnis ir riba, už kurios žmogaus laukia amžinasis gyvenimas[7]. Čia jau galima įžvelgti krikščioniško mokymo pergalę.

Autorius pastebi, kad neįmanoma nustatyti, ar labai buvo sielvartaujama dėl mirusiojo skirtingomis epochomis. Kur kas svarbiau, kas to meto žmonėms buvo paguodos šaltinis, koks tikėjimas ir kokios vertybės[8]. Kitaip nei Viduramžiais, kai daug dėmesio buvo skiriama maldoms ir aukoms už išėjusią sielą, Baroko epochos gedulo „mechanizmuose" (šarvojime, laidojime, gedėjime) ima ryškėti paguodos artimiesiems svarba. Nors velionis didikas ir pageidaudavo kuklaus palaidojimo, artimieji dažnai to nepaisydavo ir nevengdavo pompastikos (pompa funebris), o kartais vykdavo net dvejos laidotuvės, siekiant įtikti tiek velionio valiai, tiek sau patiems ir visuomenei. Laidojimo papročiuose susiklosto prieštaringa situacija: uoliai deklaruojamas nusižeminimas, tačiau kartu lieka teatrališkumas ir iškilmingumas[9], siekiant išaukštinti mirusį ir paguosti artimuosius. Be abejo, smulkieji bajorai ir valstiečiai nerengdavo didelių laidotuvių iškilmių, tačiau pagrindiniai laidotuvių komponentai, tokie kaip budėjimas prie mirusiojo, mišios, laidojimas ir šermenys, išliko.

Pažymėtina, kad, nors liaudyje buvo daug pagoniškų prietarų, kuriuos katalikybė ir kritikavo, tačiau vėliau dalį jų integravo į laidojimo praktikas. Viduramžiais mirtis dažnai buvo suprantama kaip naujas užgimimas amžinajam gyvenimui, todėl mirusiųjų kūnai buvo laidojimi prie bažnyčios, laukiant pasaulio pabaigos ir prisikėlimo. Žmonių netrikdė kapinės miesto centre - gyvieji ir mirusieji gyveno darnoje, todėl XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje vykęs oficialus kapinių iškėlimas už miestų sienų atskleidžia besikeičiantį požiūrį į mirusiuosius, o kapinės nebetenka turėtos reikšmės[10]. Priešingai nei katalikai, evangelikai neteikė reikšmės bažnyčios pastato artumui ir nesiekė laidoti sakralioje erdvėje (nors evangelikų reformatų bažnyčiose irgi kartais buvo laidojami kilmingieji) - jų kapinės paprastai buvo iškeliamos už miesto vartų ir tapo pavyzdžiu katalikams[11].

Trečiame skyriuje autorius aptaria pagrindines mirties priežastis ir būdus LDK, kurioje 1430 m. padidėjus teritorijai gyveno beveik 2, 5 mln. gyventojų. Dažniausia mirčių priežastis buvo epidemijos - pusė visų mirčių sukeldavo užkrečiamos ligos, plitusios dėl menko ligų pažinimo ir prastų sanitarinių sąlygų[12]. Mirties artumą to laikmečio žmonėms nuolat primindavo didelis gimdyvių ir vaikų mirštamumas (XIII a. Europoje tik du penktadaliai vaikų sulaukdavo 20-ties), nelaimingi atsitikimai, viešos mirties bausmės, tačiau kur kas rečiau sutinkamos savižudybės. Špitolių (prieglaudų) atsiradimas parodo besikeičiantį požiūrį į žmogų - mirštantysis nebepaliekamas vienas, o iki mirties yra globojamas, suteikiant galimybę oriai numirti[13].

Ketvirtame skyriuje („Pripratimas prie mirties") autorius pastebi, jog Naujaisiais amžiais, kitaip nei Viduramžiais, požiūryje į mirtį atrandamas balansas: stengiamasi neniekinti žemiškojo gyvenimo, neskatinti bjaurėjimosi mirusiojo kūnu, tačiau tuo pat metu nenuvertinama pačios mirties svarba, pripažįstama, kad mirčiai reikia ruoštis visą savo gyvenimą[14].

Nors mirtis dažniausiai apibūdinama ramiai ir pagarbiai, pomirtinio pasaulio vaizdai ir amžinybės paslaptis audrino žmonių vaizduotę - tam įtakos turėjo ne tik liaudies papročiai ir prietarai, bet ir teologija. Romos katalikų bažnyčia pasirenka skaistyklos vaizdinį, dėl nuolatinių pamokslų labiau suprantamą paprastam žmogui, kaip įrankį kovoje su evangelikais[15]. Vis dėlto XVII a. antroje pusėje ima labiau reikštis realistinis santykis su mirtimi ir mirusiaisiais.

Penktame skyriuje („Mirties atvaizdas") autorius bando parodyti, kaip literatūriniais (laidotuvių kalbos, epitafijos) ir plastiniais (antkapiai, apdangalai, vėliavos, portretai) būdais aplinkiniams buvo vaizduojama mirtis, jos simboliai, mirusiojo vertybės, kaip saugomas anapilin išėjusio atminimas[16].  

Mindaugas Paknys savo knygoje nuosekliai apžvelgia įvairius su mirtimi susijusius reiškinius bei įtikinamai aprašo mirties „jaukinimo" ir įprasminimo būdus LDK XVI-XVIII a. kultūroje. Anuomet artimo mirtis buvo tampriai susijusi su bendruomenės gyvenimu, o laidotuvės buvo savotiškas visuomeninis aktas, skirtas ne tik paguosti artimuosius, bet ir pademonstruoti savo socialinę bei materialinę padėtį. Mirusiojo atminimo įamžinimas turėjo gausybę būdų ir formų. Baroko laikotarpiu vyravo sąmoningas pasirengimas mirčiai (bene ars moriendi leidiniai), atskleidžiantis to meto visuomenės egzistencinį blaivumą ir daugiau ar mažiau krikščioniškas vertybes. Autorius pateikia vertingų įžvalgų apie istorinę požiūrio į mirtį raidą nagrinėjamu laiktorpiu, t.y. kaip kito požiūris į mirtį pereinant iš Viduramžių į Naujuosius laikus. Manau, kad autoriui pavyko atskleisti ne tik „egzotinę", šio laikotarpio pusę (pompa funebris, dance macabre, epidemijos), bet ir tai, kas galėtų praturtinti ir pamokyti nūdienos žmogų, pavyzdžiui, dorybingo ir pamaldaus gyvenimo idealai.

Vis dėlto esu kiek nusivylęs, jog Mindaugas Paknys visgi apsiriboja tik katalikiškosios istorinės tradicijos nagrinėjimu - autorius pats pripažįsta, jog jo studija remiasi (ir apsiriboja) „kur kas gausesniais katalikų istorinės tradicijos nagrinėjimais šiuolaikinėje istoriografijoje"[17]. Ar tikrai pasaulėžiūriniai pokyčiai Naujųjų amžių LDK buvo iš esmės susiję tik su katalikiškąja tradicija? Ar katalikybė pati pasuko reformų keliu XVI a., t.y. prabėgus dviem šimtams metų nuo krikšto? Manau, kad autorius, kalbėdamas apie mirties sampratą Naujųjų amžių LDK, nepagrįstai padaro ją tik dominuojančios konfesijos „priedėliu": stačiatikių požiūris laikomas artimas katalikiškajam[18], o apie evangelikus dažniausiai pasakoma tik tai, kad jie kažko nedarė, ką darė katalikai, ar juos pašiepė. Pavyzdžiui, evangelikai atsisakė dalies apeigų, netikėdami pagalba mirusiajam po mirties, tačiau kodėl jie tai darė, kuo grindė savo tikėjimą, kuo užpildė tą „stoką", kokias vertybes išpažino ir skleidė LDK, nutylima. Manau, nevalia nutylėti, jog evangelinis to meto judėjimas darė milžinišką įtaką kultūriniam Lenkijos ir Lietuvos gyvenimui, taip pat ir mirties sampratai, laidojimo papročiams bei vertybėms, skatindamas dominuojančią konfesiją reformuotis. Autorius mini, jog krikščioniškoji mirties suvokimo tradicija Lietuvoje matoma jau XVI a. ir labiausiai ją prie krikščioniškų „standartų" pritraukė Tridento bažnytinio susirinkimo nutarimai. Tačiau šį Romos katalikų bažnyčios susirinkimą išprovokavo per Europą besiritanti reformacijos banga - katalikų bažnyčia buvo priversta keistis ir atsinaujinti, reformuotis savosios tradicijos rėmuose. Ar tik ne iš čia kyla krikščioniški „standartai" Naujųjų amžių LDK? Manau, kad XVI a. religinė katalikų ir evangelikų polemika bei kultūrinė konkurencija davė teigiamą impulsą krikščioniškos mirties sampratos vadavimuisi iš pagoniškų prietarų (pavyzdžiui, mirusiojo sodinimas su gyvaisiais prie stalo, puotavimai ir girtuoklystės kapinėse) ir viduramžiško dualizmo (kūno, žmogiškumo niekinimas) bei pastūmėjo gyvenančią ir mirštančią visuomenę kristocentriškumo ir autentiško krikščioniškumo link. 

Maištininkų kapinės

Teologas Kornelius Van Tilius teigė, jog realybė yra prasminga, nes už jos yra Dievas. Panašiai galima pasakyti ir apie kultūrą, kuri yra savotiška ženklų sistema, išreiškianti, įprasminanti žmonių vertybes bei palaikanti žmogaus laisvę, besitęsianti istorinė drama, tekstas, reikalaujantis paaiškinimo[19]. Kultūra negali būti neutrali, neteologinė, nes iš prigimties yra religinė - tai pagrindinių žmogaus įsitikinimų ir vertybių demonstravimas bei būdas išreikšti savo religiją, nes kiekviena kultūra yra skatinama arba Dievą pripažįstančio, arba Dievą neigiančio motyvo[20]. Pauliui Tillichui pati žmogaus egzistencija yra iš esmės religinė: „Žmogus visuomet yra klausimas, be to, religinis klausimas". T.S. Eliotas tvirtino, kad kultūra ir religija yra maždaug sinonimiškos - kultūros negalima išsaugoti, jei nėra religijos, ir negalima išsaugoti religijos, jei nėra kultūros. Pasak jo, kultūra yra visa tai, dėl ko gyvenimas tampa vertas gyventi; kultūra yra įgyvendinta religija, nes elgesys taip pat yra tikėjimas, religija yra susirūpinimas pačiais svarbiausiais dalykais[21]. Jei tad kultūra yra savotiškas įsitikinimų ir vertybių metraštis, su mirties reiškiniais susiję tyrimai įgyja aksiologinę, religinę ir filosofinę dimensiją, nes mirtis visais laikais žmogui buvo kraštutinė situacija[22], atskleidžianti esminius jo egzistencinius įsitikinimus. Kai kuriuos iš jų norėtųsi išskirti ir pabrėžti.     

Kad ir kiek skeptiški būtume dėl 1387 m. krikšto ir su juo į Lietuvą galiausiai atkeliavusios krikščionybės autentiškumo, tenka pripažinti, jog tai buvo progresyvus poslinkis mūsų krašto istorijoje. Pagoniška kultūra, nesvarbu ar ji archaiška, moderni, ar pseudokrikščioniška, dažniausiai yra egocentriška, stokojanti vertybinio pamato. Tikra krikščionybė tokį pamatą turi, tačiau reikėjo, kad prabėgtų bent du šimtmečiai, kol radosi gebantys tas vertybes artikuliuoti savo gyvenime ir likti joms ištikimais iki paskutinės savo gyvenimo valandos. Reformacijos reikšmę, kurios savo LDK kultūros studijoje nemini Mindaugas Paknys, išryškina dr. Ingė Lukšaitė: „Reformacija (XVI a.) Lietuvos DK buvo sparčiausio kultūros modernėjimo, atsiliepiančio gyvybiškoms kultūros reikmėms, laidas"[23] - net ten, kur protestantiška Reformacija nesuleido gilesnių šaknų (pavyzdžiui, Lietuvoje), jos dėka gimė lietuviška spauda, tapusi lietuviško gyvenimo būdo dalimi, raštas gimtąja kalba, pilnos švietimo sistemos iniciatyvos, mokyklos ir t.t.[24]

Sakoma, jog kaip gyvenama, taip ir mirštama: kaip Naujųjų amžių Lietuvos mirties sampratą praturtino reformatoriai? Abraomas Kulvietis, pirmasis Lietuvoje ėmęsis psalmių vertimų į lietuvių kalbą ir jas komentavęs Karaliaučiaus universitete, gulėdamas mirties patale Kulvoje, prašėsi, kad į amžinybę draugų būtų palydimas lietuviškomis psalmėmis[25]. Giedojimo metu, neabejotina, jis pats kartu giedojo, „kiek tik leido pražūtingas skausmas"[26]. Karaliaučiaus universiteto filosofijos fakulteto dekanas Hoppijus A. Kulviečio laidotuvių kalboje apžvelgia trumpą pirmojo lietuvių reformatoriaus gyvenimo kelią, pasakodamas ne tik apie jo išsilavinimą ir studijas, bet ir pabrėžia Kulviečio dorybes, pavyzdžiui, dosnumą[27], atsidėjimą mokslui ir pedagoginius gebėjimus[28]. Hoppijus taip pat mini, jog A. Kulvietis prieš tai laidojo savo tėvą be katalikų bažnyčios apeigų: „Būna prie jo, guodžia iki paskutinio atodūsio ir numirusį palaidoja savo rankomis ir atsisakęs stabmeldystės"[29]. Tikėtina, jog tai buvo paties A. Kulviečio sprendimas, tačiau tėvo laidoti pagal oficialias apeigas tikriausiai nesutiko pati Bažnyčia. Ir A. Kulvietis, atgulęs į amžinojo poilsio vietą po trejų metų, buvo palaidotas be katalikiškojo Bažnyčios paskutinio patepimo sakramento, išpažindamas savo programinę krikščionio nuteisinimo per Kristų tiesą: „Sielai, kurią Kristus atpirko, visiškai nesvarbu, kur kūnas dulkėmis pavirsta, tačiau geriau jam ilsėtis švaresnėje ir ramesnėje vietoje iki pat ateinant su šlove amžinajam teisėjui, kuris sužinos jo bylą su priešininkais ir kada nors atkeršys už tą skriaudą"[30]. A. Kulviečio motina draudimą sūnų laidoti bažnyčioje pavadino „išmetimu į laukus" ir interpretavo tai kaip sąmoningą artimųjų skaudinimą ir „tiesos mylėtojų" bauginimą[31]. Dr. Dainora Pociūtė konstatuoja, jog A. Kulvietis buvęs „pirmasis lietuvių maištininkas ir po mirties atribotas nuo teisės būti kartu su krikščionimis, taip paliudydamas pirmą kultūros istorijai svarbų palaidojimą ne kapinėse - reiškiantį, Bažnyčios požiūriu, amžinąją „eretiko" prapultį. Pradedant A. Kulviečiu, atskalūnų laidojimas kalvose už miesto Lietuvoje tapo tradicija"[32]. Karaliaučiaus rūmų bažnyčioje A. Kulviečio garbei buvo įmūryta atminimo lenta su epitafija: „Guli pirmalaikės mirties Abraomas Kulvietis palaužtas. Garbino Dievą jisai tyru pamaldumu. Daktaro pareigas čia mokykloje ėjo stropiausiai. Savo kilme ir protu buvo garsus ir menais. Žemė lietuvių, kuri jį pagimdė, ir kaulus užklojo. Siela nemirs, amžinai liks ji su Kristumi gyventi"[33]. Hoppijus liudija, jog mirdamas A. Kulvietis išdėstė Apaštalų tikėjimo išpažinimu paremtą kalbą, kurioje akcentuojamas prigimtinis žmogaus nuodėmingumas bei išganymas per Kristų sola fide[34], tačiau bene reikšmingiausias dalykas yra tai, kad A. Kulvietis Laidotuvių kalboje vaizduojamas kaip tiesos ieškantis žmogus. Savo monografijoje Dainora Pociūtė pastebi, kad LDK katalikų intelektualai naudojosi krikščionybe kaip patogia manipuliacine sistema[35], o Viduramžių Lietuvos tekstuose veltui ieškotume žmogaus, kuris lemtingu momentu teisingą pasirinkimą motyvuotų sąžine[36]. Būtent A. Kulvietis Tikėjimo išpažinime pirmasis lietuvių kultūros istorijoje iškėlė ir tiesai pagrįsti pasinaudojo ne galios, kurios neturėjo, bet sąžinės kategorija[37].

Dorybingo gyvenimo idealai ir krikščioniškos vertybės ryškūs visų Lietuvos reformatorių (Stanislovo Rapalionio, Martyno Mažvydo, Mikalojaus Radvilos Juodojo ir kt.) gyvenimuose - jų buvo laikomasi iki pat paskutinio atodūsio ir šiuo tikėjimu buvo įveikiama mirties nežinomybė. Paskutiniame savo laiške pusbroliui M. Radvila Juodasis rašė, jog neprisidėjęs prie blogio, kuris vyksta Lietuvoje „dėl karų, unijų ir savivalės, kurios mūsų bajorai išmoko karuose bei seimuose ir dėl kurios patys pražus ir mūsų valstybę su savimi kartu palaidos"[38]. Netrukus M. Radvilai Juodajam mirus, jo pusbrolis M. Radvila Rudasis laiške Mikalojui Naruševičiui  palygino šį „stipriųjų vyrų atėmimą" ( t.y. jo ir kitų evangelikų mirtis) su pranašystės apie Dievo bausmę Lietuvai, išsipildymu[39]. Savo giliu tikėjimu, ištikimybe tiesai, dora, jautrumu savo sąžinei ir meile Tėvynei šie žmonės Naujųjų amžių Lietuvoje paliudijo, jog gyvenimas yra skirtas Dievo išaukštinimui ir mirties baimė gali būti įveikiama per tikėjimą Kristumi ir Jo teikiamo amžino gyvenimo viltimi.

Mirtis vakar ir šiandien: nuo Baroko iki Postmodernizmo

Nors šiuolaikiniai mokslo ir medicinos pasiekimai smarkiai sumažino kūdikių, gimdyvių mirtingumą, prailgino žmogaus gyvenimo trukmę ir pastebimai pagerino buitį, akivaizdu, kad nuo mirties vaistų niekas dar neatrado. Kaip anuomet, taip ir šiandien žmonės miršta - skiriasi tik mirties samprata ir jos „jaukinimo" būdai.  

Elisabeth Kubler-Ross knygoje „Apie mirtį ir mirimą" taikliai pastebi, kad kariaujanti, beveik patologiškai besidominti kriminalinėmis naujienomis, katastrofomis, kurių metu žūva kiti, šiuolaikinė visuomenė taip nesąmoningai mėgina neigti savo pačios mirtingumą, mirties realumą, t.y. neišvengiamą realybę[40]. Mindaugas Paknys taip pat mano, jog šiandien mirtis kur kas tolimesnė ir atgrasesnė negu anksčiau; atgyja Epikūro paradoksas, kurio esmė - mirties neigimas. „Mirtis išlieka žaidimuose, filmuose, laikraščiuose arba dainose, tačiau realybėje ji nepastebima arba ignoruojama"[41]. Atrodo, kad šiuolaikinis žmogus mirties ir amžinybės klausimais tapo pasikydusiu  žmogumi.  Kas gi atsitiko? Paminėsiu keletą priežasčių. Dievo (visa ko Autoriaus) metafizinės mirties idėja (F. Nietzsche) persmelkė šiuolaikinį mąstymą tiek, kad radikalioji (postmodernistinė) hermeneutika iš esmės nebesiekia jokio pažinimo, o tik įdomaus aiškinimo. Postmodernizmas įtariai žiūri į bet kokius metapasakojimus, galinčius ką nors paaiškinti, taip pat ir Evangeliją - „absoliutams hermeneutikos užeigoje vietos nėra"[42].

Žmonija mėgaujasi spekuliatyviomis, mitinėmis tikrovės sampratomis, o nežodinio bendravimo kultas (deverbalizacija) ima kelti rimtą pavojų visam žmonijos kultūriniam paveldui. XXI a. Vakarų visuomenės nebetiki egzistuojančia galutine nežemiška pasaulio tvarka, atsisako bendrų įsitikinimų, „klijuojančių" kultūras, t.y. saugančių jų darną[43]. Kevinas Vanhoozeris  įvardija šią postmodernistinę kultūrą kaip „įgyvendintą religiją" (kultą), kurioje tikėjimas švenčiamas, o ne išpažįstamas, kur nėra jokios objektyvios tikrovės, o tik aiškinimas. Postmoderniame pasaulyje dėl nuomonių įvairovės (t.y. „visuotinės kunigystės") įsigali masinė kultūra, kurioje autoritetu tampa populiari nuomonė, imanti dominuoti virš visų civilizacijos veikimo ir minties būdų[44]. Ironiška, bet reliatyvizmas persmelkia ir šiuolaikinę mirties sampratą: mirštama (šiuolaikiškai kalbant „persikūnijama") filmuose, statistikoje, knygose, tačiau ne asmeniškai apmąstant savo paties mirtį, taip pat vengiant akistatos su tikrove. Atrodo, kad mirtis irgi tapo priklausoma nuo mūsų „labai svarbios nuomonės", o visuomenė pagaliau atrado vaistus nuo mirtinos ligos. Deja, net pačiu geriausiu atveju tai yra tik labai stiprūs anestetikai  ar ekstazę sukeliantys narkotikai, kuriems nustojus veikti, mirties akivaizdoje žmogus pasijunta bejėgis, dvasiškai nepasiruošęs ir vienišas. Mindaugas Paknys taip pat pabrėžia, jog anksčiau mirčiai buvo ruošiamasi visą gyvenimą, tačiau šiandien žmogaus gyvenime apmąstymai apie mirtį užima niekingai menką dalelę:

„Mąstymai apie atliktus darbus arba padarytas klaidas dabar suprantami veikiau kaip laiko švaistymas. <...> Dažnas LDK gyventojas kur kas daugiau laiko skirdavo tiek savo sąžinės ataskaitoms ir gyvenimo apmąstymams, tiek mintims ir pokalbiams apie mirtį. Šiandieniniam žmogui mirtis neturi trukdyti gyventi, o anuometinis vadovavosi principu „Gyvenk taip, kad tinkamai pasiruoštum mirčiai"[45].         

***

Per visą istoriją žmogų lydinti mirties baimė ir egzistencinis nerimas Naujaisiais amžiais įgyja savito „drebulio" ir naujų mirties „jaukinimo" būdų, kurie semiasi įkvėpimo tiek krikščioniškoje tradicijoje, tiek liaudies (t.y. ir pagoniškuose) papročiuose. Nors XVI-XVII a. mirties samprata bei su ja susijusios tradicijos ir pasaulėjauta, lyginant su šių dienų, gali pasirodyti prietaringa ir individualiai nesavarankiška, tačiau jos stiprybė slypi gebėjime pripažinti esminę tiesą apie žmogaus gyvenimo laikinumą ir žvelgti į gyvenimą iš mirties perspektyvos, pabrėžiant bendruomeninių santykių svarbą ir įvardijant Dievą (nors dažniau pasitaikydavo, kad bažnyčią ir tradiciją) kaip drąsos šaltinį, - tuo deja, šiandien gali pasiguosti tik nedidelė Lietuvos visuomenės dalis. Be to, dera prisiminti, jog doro ir dievoto gyvenimo idealai, visuomenės ir kultūros gyvybingumą palaikančios vertybės neatsiranda ir neįsitvirtina be įtampos tarp mirusios kultūros ir Evangelijos bei savo laikmečio tikėjimo didvyrių aukos.

Taigi, nors ir gyvendami postmodernizmo laikotarpiu, nepamirškime, kad „nieko nėra tikriau už mirtį ir labiau nežinoma negu jos valanda", ir linkėkime vieni kitiems savo dievotai ir garbingai nugyventą gyvenimą galiausiai išmainyti į malonią bei švelnią mirtį[46].

 

Literatūra:
1. Ingė Lukšaitė, Reformacija Lietuvos Didžiosioje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje, Lietuvos istorijos institutas, Baltos lankos, 1998
2. Antanas Maceina, Raštai III, Mintis, 1990
3. Dainora Pociūtė, Maištininkų katedros, Versus aureus, 2008
4. Elizabeth Kubler-Ross, Apie mirtį ir mirimą: pašnekesiai su mirtinais ligoniais, Katalikų pasaulis, 2001 Mindaugas Paknys, Mirtis LDK kultūroje XVI-XVIIIa., Aidai, 2008

5. Kevin Vanhoozer, Gerai surežisuotas pasaulis? Ištrauka iš knygos „First Theology: God, Scripture & Hermeneutics", vertė Elena Kaminskienė
6. Max Weber, Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia, Pradai, Vilnius, 1997

 

[1] Mindaugas Paknys „Mirtis LDK kultūroje, XVI-XVIIa.", 23-27psl.
[2] Ten pat, 34 psl.
[3] Ten pat, 39 psl.
[4] Ten pat, 40 psl.
[5] Ten pat, 61 psl.
[6] Ten pat, 70 psl.
[7] Ten pat,
[8] Ten pat, 62 psl.
[9] Ten pat, 85 psl.
[10] Ten pat, 104-105 psl.
[11] Ten pat, 107 psl.
[12] Ten pa, 120 psl.
[13] Ten pat, 136 psl.
[14] Ten pat, 143 psl.
[15] Ten pat, 158 psl.
[16] Ten pat, 161 psl.
[17] Ten pat, 195 psl.
[18] Ten pat
[19] Kevin Vanhoozer, Gerai surežisuotas pasaulis? ištrauka iš knygos „First Theology: God, Scripture & Hermeneutics", vertė Elena Kaminskienė.
[20] Ten pat
[21] Ten pat
[22] A.Maceina, Raštai III, 1990, 425 psl.
[23] Ingė Lukšaitė, Reformacija Lietuvos Didžiosioje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje, 559 psl.
[24] Ingė Lukšaitė, Reformacija Lietuvos Didžiosioje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje, 549-559 psl.
[25] Dainora Pociūtė, Maištininkų katedros, Versus aureus, 67 psl.
[26] Ten pat, 106 psl.
[27] Ten pat, 97 psl.
[28] Ten pat, 99 psl.
[29] Ten pat, 101 psl.
[30] Ten pat, 106 psl.
[31] Ten pat, 107 psl.
[32] Ten pat
[33] Ten pat, 109 psl.
[34] Ten pat, 128 psl.
[35] Ten pat, 156 psl.
[36] Ten pat, 158 psl.
[37] Ten pat, 160 psl.
[38] Ingė Lukšaitė, Reformacija Lietuvos Didžiosioje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje, 293 psl.
[39] Ten pat
[40] Elisabeth Kubler-Ross, Apie mirtį ir mirimą, 22 psl.
[41] Mindaugas Paknys, Mirtis LDK kultūroje, XVI-XVIIa.", 9 psl.

[42] Kevin Vanhoozer, Gerai surežisuotas pasaulis? Ištrauka iš knygos „First Theology: God, Scripture & Hermeneutics", vertė Elena Kaminskienė
[43] Ten pat
[44] Ten pat
[45] Mindaugas Paknys „Mirtis LDK kultūroje, XVI-XVIIa.", 8 psl.
[46] Ten pat, 143 psl. (iš LDK etmono Kristupo Radvilo Perkūno (mir. 1605 m.) laidotuvių kalbos).

Straipsnis iš Ganytojo archyvo

Bendrinti: