Mūsų protėviai krikščionys

Esu pietietė ir man tenka grumtis su ne itin garbingu savo protėvių palikimu. Tą patį tenka daryti ir kaip krikščionei. Esu septintos kartos teksasietė, turinti protėvių visose pietinėse JAV valstijose. Mąstydama apie tai, matau artrito iškreiptas savo senelės rankas, rinkusias ir gliaudžiusias pietuose augančius pekano riešutus ir meistriškai valdžiusias kočėlą. Įsivaizduoju savo prosenelio dulkėtas kojas, kai jis keliavo iš Arkanzaso į Meksikos įlankos pakrantę, ieškodamas pigios žemės, taip pat regiu vaiką, vedantį pieningą karvę. Galvoju apie vis dar gyvuojančius ąžuolus ir aukštas pušis, Jekyll salą ir Mėlynojo kalvagūbrio kalnus, Volkerį Persį ir Flannery O'Connor, burboną ir keptą valgomąją ybiškę.

Aš taip pat galvoju apie savo protėvius iš Misisipės valstijos – smulkius medvilnę auginusius  ūkininkus, turėjusius vergų. Mąstau apie kapus, kur bus palaidoti mano tėvai, kur, pasak vietinių pasakojimų, šalia palaidoti guli vergvaldžiai ir jų vergai. Galvoju apie Džesį Vašingtoną, paauglį, 1916 metais nulinčiuotą maždaug už valandos kelio nuo mano namų. Mąstau apie segregaciją, Džimą Krouvą ir procesą, kai dėl asmens rasės jam nebuvo suteikiamos tam tikros paslaugos. Tai taip pat yra mano kultūros ir istorijos dalis, netgi dalis manęs, mano kraujo, mano giminės dalis.

Tiek šiaurėje, tiek pietuose reiškėsi rasinė neteisybė, tačiau kilusieji iš pietų tokį palikimą paveldi neišvengiamai. Beveik iškart, kai tik pakankamai subręsta moraliniams samprotavimams, pietiečiai vaikai susiduria su šia painiava: tie, kurie vykdė šiuos žiaurumus, yra mūsų protėviai, žmonės, suteikę mums gyvybę. Jie paveldėjo palikimą, kur gėris ir blogis persipynęs.

Pačioje plačių, nuo seno vykstančių debatų apie Konfederatų vėliavą JAV žemėje šerdyje slypi gilesnis klausimas: Kaip mums reaguoti į mūsų istorijoje slypintį blogį?

Susidūrę su amžius trukusiu sisteminiu rasizmu, kai kurie pietiečiai ėmė beveik garbinti protėvius, idealizuoti praeitį, ir jie tapo abejingi ir nuolat pasiruošę gintis. Ištikimybė buvusiems prieš mus buvo iškelta virš meilės tiems, kurie yra aplink mus.

Klarensas Džordanas, vienas iš Koinonia ūkio tarptautinės bendruomenės Amerikoje, Džordžijos valst., įkūrėjų ir mokslininkų pasmerkė tokį neteisingą garbinimą. Kartą po jo pamokslo apie rasinį susitaikymą pagyvenusi moteris jam atkirto: „Norėčiau, kad žinotum, jog mano senelis kovojo Pilietiniame kare, ir aš niekada netikėsiu tuo, ką tu sakai.“ Džordanas jai atsakė: „Na, ponia, manau, Jums teks nuspręsti: norite sekti savo seneliu ar Jėzumi?“

Su tokiu pasirinkimu susiduriame mes visi, nesvarbu, iš kur esame kilę, nes visi paveldime nuodėmės sudarkytą kultūrinį ir giminės palikimą. Tačiau jeigu vieniems protėvių garbinimas yra netikra evangelija, kitiems netikra evangelija gali būti „pažanga“. Mes, mobilūs miestiečiai, galime tiesiog pasijuokti iš savo palikimo. Pasitikėdami turimo plataus akiračio pranašumu, mes priimame istorinį determinizmą, kuris kiekvienam uždeda „gero“ ar „blogo“ istorinio veikėjo etiketes.

Mes, krikščionys, galime viltis, kad, žvelgdami į Bažnyčią, kaip į tikrąją savo šeimą, išvengsime gėdingų istorijos komplikacijų. Juk Jėzus papiktino izraelitus, iškėlęs ištikimybę Dievo šeimai aukščiau už žmogaus ištikimybę savo biologinei šeimai. Jis skelbė, kad tikroji mūsų šeima yra tie, kurie paklūsta Dievui – tikinčiųjų bendruomenė, Bažnyčia. Tačiau ir bažnyčios, kaip šeimos, priėmimas neapsaugo mūsų nuo skausmingai painaus palikimo. Tai mus įmeta į patį šios dilemos centrą.

Istoriniai snobai

Mūsų krikščioniškąjį palikimą sudaro neaprėpiami grožio, šventumo ir malonės turtai, tačiau jame  netrūksta ir smurto, nesėkmių bei nuodėmių. Taip, prieš mus buvusių tikinčiųjų rankos laimino vargšus, statė katedras ir universitetus, siekė vergijos panaikinimo ir moterų teisių užtikrinimo, priimdavo paliktus vaikus ir perduodavo tikėjimą iš kartos į kartą beveik visose kultūrose ir vietovėse. Ir visgi ant tų pačių rankų kritę ir daug kraujo – jos kaltos dėl kryžiaus žygių metu siautusio smurto, kankinimų ir inkvizicijų, kolonializmo baisumų, vergystės, smurto prieš vaikus ir mažumų persekiojimo.

Susidūrę su nuodėme bažnyčioje, krikščionys gali vienodai klaidingai pulti tiek į tradicionalizmo, tiek į progresyvumo kraštutinumą. Mes esame gundomi „padailinti“ senovės šventuosius, šlovinti Bažnyčios tradicijas ir ilgėtis mitinės, nesubrendusios praeities. Knygoje „Anglikonų kelias“ Tomas Makenzis pasakoja apie sutiktą ortodoksų šventiką, kuris gyrėsi, kad jo bažnyčia jokiomis aplinkybėmis nepriima jokių naujovių. Tačiau bažnyčia nėra neklystanti ir jos negalima užšaldyti laike. Yra atvejų, kai, norint būti ištikimiems Raštui, mums reikia atgailauti ir reformuotis, netgi tapti naujoviškais – atnaujinti savo mąstymą ir garbinimo būdus. Slėpdami savo herojų ir tradicijų nedorumą bei silpnumą, mes sumenkiname Evangeliją. Ir taip gundomos ne tik tradicinės bažnyčios; esu sutikusi ir nedenominacinių bažnyčių, evangelikų, reformuotų tikinčiųjų, kurie idealizuoja istorinius lyderius ir judėjimus su tokiu pat užsidegimu, kaip ir tradicinės (denominacinės) bažnyčios.

Kita vertus, esame gundomi visiškai nubraukti bažnyčios tradiciją, pasiduodami tam, ką K. S. Luisas žymiojoje savo citatoje vadina istoriniu (chronologiniu) snobizmu. Studijuodamas doktorantūros studijose, mano vyras teologijos studentams dėstė Bažnyčios istoriją. Vieną dieną po paskaitų jis užsiminė, kad studentai buvo sukrėsti. Paklausiau kodėl. Trumpai tariant, tai įvyko dėl to, kad studentai pamatė Joną Kalviną kaip homofobą, Augustiną – kaip seksistą, o Arijų – kaip marginalų balsą. Savo konkretų dabartinį susirūpinimą (dėl priklausymo tam tikrai visuomenės grupei ir lygybės) studentai pritaikė ir visiems gyvenusiems prieš juos. Jie lengvai galėjo paniekinti ir atmesti beveik kiekvieną lyderį Bažnyčios istorijoje.

Svarstydami, ar konkretūs jų kaltinimai yra pagrįsti, neturėtume abejoti dėl nuostatos, kad, norint vertinti Bažnyčios istoriją, reikia norėti mokytis iš nusidėjėlių. Prisiminkime Augustiną – V a. Šiaurės Afrikos vyskupą ir, ko gero, svarbiausią teologijos protą Vakarų pasaulyje. Jis suformavo mūsų supratimą apie tai, kas yra Šventoji Trejybė, išgelbėjimas ir malonė. Jis nepaprastai mylėjo Dievą ir aplink jį esančius žmones, rašė jaudinančius sveikinimus savo draugams ir drąsino radikalų dosnumą vargšams.

Visgi jis laikė moteris žemesnėmis už vyrus ir rašė, kad moteris savo moterišku kūnu ne iki galo atspindi Dievo atvaizdą, nors bendrai, kaip žmonija, mes esame Dievo atspindys. Atsivertęs jis atstūmė savo vaiko motiną ir, sudaužęs jai širdį, išsiuntė į jos tėvynę.

Mes, XXI amžiaus tikintieji, galime apkaltinti Augustiną neapykanta moterims. Visgi to meto kontekste Augustinas su moterimis elgėsi daug pagarbiau nei jo amžininkai. Jis mokė, kad po prisikėlimo moterys prieš Dievą bus lygios vyrams. Jis pagarbiai elgėsi su jį supančiomis moterimis – savo motina ir saujele moterų, su kuriomis susirašinėjo teologinėmis ir pastoracinėmis temomis. Ir nors jis atstūmė savo vaiko motiną, jis sielvartavo tai padaręs ir apgailestavo, kad ji buvo „atplėšta nuo jo“ ir paliko jį „sužeistą ir kraujuojantį“.

Žinoma, Augustino, kaip teologijos milžino, statusas nepateisina jo seksizmo ar neapykantos moterims nei jo, nei mūsų eroje. Visgi jo požiūris į moteris neduoda pagrindo nepaisyti jo dovanų Bažnyčiai. Aš jaučiu neapsakomą dėkingumą Augustinui, ypač už jo mokymą apie nuodėmę ir malonę, be kurio aš, ko gero, nebūčiau tapusi krikščione.

Geri blogiečiai ir blogi geriečiai

Žvelgdami į susikompromitavusios Bažnyčios istoriją, mes suvokiame, jog nematome blogio ir mumyse ar aplink mus. Augustino dienomis neapykanta moterims alsavo visa visuomenė. Luisas rašė, kad priešnuodis istoriniam snobizmui yra suvokimas, kad dabarties akimirka yra trumparegiška ir pilna iliuzijų. Tikėtina, kad tai slypi ir už plačiai paplitusių prielaidų, kurios buvo taip įsišaknijusios tuo laikotarpiu, kad niekas nedrįso joms prieštarauti ir nematė reikalo jas įrodinėti.

Netgi tie, kurie mūsų kultūroje atstovauja vienas kitam priešingus požiūrius, šios eros taip branginamas nuodėmes vienodai laiko duotybėmis. Jos yra nematomos ir jau priskiriamos mūsų gyvenimo būdui. Tad spėlioti, kokios jos galėtų būti, lygiai taip pat sunku, kaip Augustinui buvo sunku suprasti neapykantos moterims, mizoginijos, sąvoką. Visgi klausantis balsų, seniai pašalintų iš Vakarų kultūros, tokių kaip pietiečių, galime rasti užuominų apie mumyse giliai įsišaknijusį blogį, pasireiškiantį vartotojiškumu, individualizmu ir asmeniniu savarankiškumu.

Martynas Liuteris, kurio palikimas akivaizdžiai spalvingas, skelbė, kad kiekvienas iš mūsų galime būti teisėtai vadinami ir nusidėjėliais, ir šventaisiais tuo pat metu. Vienu metu mano penkiametė dukra visus – princeses ir raganas, superherojus ir jų priešininkus, įžymybes, draugus ir netgi nepažįstamuosius – skirstydavo į geriečius ir blogiečius. Vieną dieną ji paklausė: Mama, o tu gerietė ar blogietė? Aš atsakiau jai Evangelija: „Dievas sukūrė mus pagal savo atvaizdą, bet mes nusidėjome, ėmėme garbinti stabus ir save. Tada Dievas atsiuntė savo Sūnų Jėzų, kuris savo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu dovanojo mums teisumą ir mus atnaujino.“ Nuo tada mano dukra mūsų šeimą vadina gerais blogiečiais arba blogais geriečiais.

Toks Evangelijoje įsišaknijęs požiūris į žmoniją leidžia mums žvelgti į mūsų bažnyčios ir tautos istoriją ir gailėtis dėl padaryto blogio. Tenka pripažinti, kad neturime kitos išeities, kaip tik mokytis iš praeities, kuri tuo pat metu yra ir nuodėminga, ir šventa. Evangelija leidžia mums sąžiningai konfrontuoti su blogiu krikščionybės istorijoje ir įkūnija gerąją naujieną, kad Dievas savo šlovei panaudoja net ir nusidėjėlius – nepakenčiamus ir sugedusius, sutrikusius ir pasimetusius, gerus blogiečius ir blogus geriečius.

Klarenso Džordano įvardytas iššūkis išlieka: Jėzaus ir mūsų protėvių (net ir krikščionių lyderių) keliai kartkartėmis išsiskiria. Visgi, sekdami paskui Jėzų, mes galime būti dėkingi tiek už savo giminės, tiek ir už bažnyčios protėvius. Žvelgdami į nevienaprasmiškai vertinamą jų palikimą, galime matyti ne tik savo pačių sugedimą, bet ir žvilgtelėti į tai, dėl ko Kristus numirė ir ką Jis atpirks.

Krikščionys ortodoksai šiandien vis labiau kaltinami dėl to, kad yra blogojoje istorijos pusėje. Be abejonės, dauguma mūsų būsime verti kritikos, bet mes neturėtume graužtis dėl galimų mūsų palikuonių nuomonių. Mes negalime to kontroliuoti ir ne mūsų užduotis spėlioti, ką po šimto, penkių šimtų ar tūkstančio metų ateities kartos manys apie mus.

Mūsų pašaukimas yra mūsų laiku ir toje vietoje, kurioje esame, būti ištikimiems Šventajam Raštui ir Evangelijai, kurią išgirdome. Mūsų, buvusiųjų praeityje, esančiųjų dabar ir būsiančiųjų ateityje bendra viltis yra tai, jog Viešpats, vienintelis tikrasis Gerietis ir istorijos Atpirkėjas, išsaugos savo Bažnyčią per mus ir nepaisant mūsų.

http://www.christianitytoday.com

vertė Viktorija Valatkaitė

Bendrinti: