Nikėjos pirmasis Susirinkimas (325 m.)

Pirmajame Bažnyčios visuotiniame Susirinkime buvo svarstomas paprasčiausias, tačiau ir giliausias klausimas: kas yra Jėzus Kristus?

325 m. liepos 4-oji buvo įsimintina diena.
Apie 300 krikščionių vyskupų ir diakonų iš rytinės Romos imperijos pusės atvyko į Nikėją, mažą miestelį netoli Bosforo sąsiaurio, esančio tarp Juodosios ir Viduržemio jūrų.

Pasitarimų salėje, kur jie laukė, buvo stalas. Ant jo gulėjo atversta evangelijų kopija. Imperatorius Konstantinas Didysis įžengė į salę apsitaisęs didingais brangakmeniais inkrustuotais daugiaspalviais brokatais, bet iš pagarbos krikščionių vadovams be įprastos kareivių palydos. Kalbėjo trumpai. Bažnytininkams pasakė, kad jie turi pasiekti kokį nors susitarimą dėl esminių juos skiriančių klausimų. „Nesutarimas Bažnyčioje, - sakė jis, - yra blogiau nei karas“.

Nauja diena

Vyskupai ir diakonai buvo didžiai sujaudinti. Po trijų amžių periodiškų persekiojimų, sukurstytų kurio nors Romos imperatoriaus, ar tikrai jie susirinko vieno iš imperatorių akivaizdoje ne kaip priešai, bet kaip sąjungininkai? Kai kurie iš jų nešiojo randus nuo imperatoriaus rimbo kirčių. Vienam ganytojui iš Egipto trūko akies; kitas buvo luošas abiem rankom - nuo raudonai įkaitintų geležių.

Bet Konstantinas numetė persekiojimo kardą, kad paimtų kryžių. Prieš pat lemiamą mūšį 312 m. jis atsivertė į krikščionybę.

Nikėja ženklino naują krikščionybės dieną. Buvę persekioti Išganytojo sekėjai, apsivilkę lininiais drabužiais, tapo garbiais purpuru apsitaisiusių imperatorių patarėjais. Kadaise niekinta religija buvo betampanti valstybine, dvasiniu vieningos visuomenės cementu, visuomenės, kur viešas ir asmeninis gyvenimas buvo suvienytas krikščioniškos doktrinos.

Tačiau jei krikščionybė norėjo būti kaip imperijos cementas, ji turėjo laikytis vieno tikėjimo. Taigi imperatoriai šaukė tokius Bažnyčios susirinkimus kaip Nikėjos, mokėjo už kelią turintiems dalyvauti vyskupams ir spaudė Bažnyčios vadovus siekti mokymo vienybės. Krikščionių imperatorių amžius buvo tikėjimo išpažinimų (kredo) amžius; o tikėjimo išpažinimai buvo dermės įrankiai.

Varginantis klausimas

Šį imperatoriaus spaudimą matome iš darbo Nikėjoje, pirmajame visuotiniame Bažnyčios Susirinkime. Problema, kurią Konstantinas tikėjosi vyskupus išspręsiant, buvo diskusija dėl arijonizmo.

Arijus, įtakingas Baukalio Bažnyčios Aleksandrijoje, Egipte, ganytojas, mokė, kad Kristus buvo daugiau nei žmogus, bet kažkas mažiau nei Dievas. Jis sakė, kad Dievas iš pradžių gyveno vienas ir neturėjo Sūnaus. Paskui sukūrė Sūnų, kuris savo ruožtu sukūrė visa kita. Ši idėja kai kuriuose kultuose išlikusi ir šiandien.

Arijus tikėjimą į Kristų padarė suprantamą, ypač kai savo mokymą surimavo sąmojingais rimais ir pritaikė jiems lengvai įsimenamas melodijas. Net krovikai Aleksandrijos prieplaukose iškraudami žuvį galėjo niūniuoti paprastas daineles.

Arijaus mokymas buvo ypač patrauklus daugeliui neseniai į krikščionybę atsivertusiųjų. Tai buvo lyg jų vaikystės pagonių religijos: aukščiausias Dievas, kuris gyvena vienas, sukuria kelis mažesnius dievus, kurie atlieka Dievo darbą, kursuodami pirmyn atgal iš dangaus į žemę. Šiems buvusiems pagonims pasirodė sunkiai suprantamas krikščionių tikėjimas, kad Kristus, Dievo Žodis, egzistavo nuo amžių pradžios ir kad jis lygus Visagaliui Tėvui. Taigi arijonizmas plito sukeldamas rūpestį Konstantinui.

Susirinkimui susibūrus, daugelis Nikėjos vyskupų buvo pasirengę kompromisui. Tačiau vienas jaunas diakonas iš Aleksandrijos pasipriešino. Atanazas, remiamas savo vyskupo Aleksandro, atkakliai tvirtino, kad Arijaus doktrina krikščionybę paliko be dieviškojo Išganytojo. Jis reikalavo tikėjimo išpažinimo, kuris aiškiai nusakytų pilnutinę Jėzaus Kristaus dievystę.

Ginčuose dalyvavęs mokyčiausias vyskupas Bažnyčios istorikas Eusebijus iš Cezarėjos (imperatoriaus draugas bei gerbėjas ir neryžtingas Arijaus rėmėjas) iškėlė savo kredo - tikriausiai kaip savo abejotinos ortodoksijos įrodymą.

Tačiau dauguma ganytojų pripažino, jog tam, kad būtų užkirstas kelias Arijaus mokymui, reikia kažko specifiškesnio. Šiam tikslui jie ištraukė dar vieną kredo, tikriausiai iš Palestinos. Jame jie įterpė ypač svarbią frazių seriją: „Tikras Dievas iš Dievo, gimęs, bet ne sukurtas, vienos prigimties su Tėvu...“ Sąvoką homo ousion, „vienos prigimties“ tikriausiai pateikė vyskupas Osijus iš Kordobos (miestas šiandieninėje Ispanijoje). Kadangi jis turėjo didelę įtaką Konstantinui, imperatoriaus nuomonės svoris buvo mestas į tą svarstyklių pusę.

Po ilgų debatų visi Susirinkimo vyskupai, išskyrus du, sutiko su kredo, kuriuo išpažįstamas tikėjimas „Vieną Viešpatį Jėzų Kristų, ...tikrą Dievą iš tikro Dievo.“ Konstantinas buvo patenkintas manydamas, kad klausimas išspręstas.

Neišspręstas klausimas

Tačiau pasirodė, kad vien Nikėja mažai ką išsprendė. Visą kitą šimtmetį Nikėjos ir Arijaus požiūriai į Kristų grūmėsi dėl viršenybės. Pirmiausia Konstantinas, o paskui jo įpėdiniai nuolatos įsikišdavo, kad atsikratytų vienu bažnytininku arba ištremtų kitą. Bažnyčios pamaldų kontrolė pernelyg dažnai priklausė nuo imperatoriaus palankumo.

Ilga kova dėl imperinės valdžios ir teologinės kalbos pasiekė apogėjų V a. viduryje Chalkedono Susirinkime Mažojoje Azijoje (šiandieninė Turkija). Ten Bažnyčios Tėvai galutinai nusprendė, kad Jėzus buvo tikras Dievas. Ir pagaliau Susirinkimas išpažino, kad šis absoliutus žmogus ir šis absoliutus Dievas buvo vienas visiškai normalus asmuo. Kitaip tariant, Jėzus viename asmenyje suderino dvi prigimtis - žmogišką ir dievišką.

Šis klasikinis, ortodoksinis tvirtinimas iš Chalkedono padarė įmanomą Jėzaus istoriją pasakoti kaip Gerąją Naujieną. Kadangi Jėzus buvo tikras žmogus, kaulas iš mūsų kaulo ir kūnas iš mūsų kūno, Jis galėjo įvykdyti kiekvieną Dievo moralinio įstatymo reikalavimą ir galėjo kentėti ir mirti tikra mirtimi. Kadangi Jis buvo tikrai Dievas, Jo mirtis galėjo atsiteisti dieviškam teisingumui. Pats Dievas pateikė auką.

Taigi Nikėjos Susirinkimas padėjo kertinį akmenį ortodoksiniam Jėzaus Kristaus supratimui. Tas pamatas nuo tol tebestovi.

Bruce L. Shelley yra Bažnyčios istorijos profesorius Denverio seminarijoje

www.prizme.lt