Jis patyrė visas negandas, kurias patiria pamokslininkai, ir dar daugiau.
A. Jis žinojo, jog kiekvieną dieną tarp drungnų bendruomenės narių tvyro nusivylimo ir nepasitenkinimo nuotaikos.
„Galite įsivaizduoti, ką gali padaryti vienas kietaširdis žmogus, jeigu priėjęs prie jūsų sekmadienio rytą jis tarsi gabalą ledo tėkš informaciją, kad ponia Smith su šeima buvo įžeisti, todėl jų klauptai šiandien tušti. O jums visai nereikėjo žinoti apie šios ponios protestą prieš užlipant prie sakyklos, ir ši informacija jums tikrai nepadės tarnauti" [32].
O po pamaldų gali įvykti ir dar nemalonesni dalykai. „Kokie gudrūs yra kai kurie visažiniai! Jų pastabos po pamokslo gali jus visiškai išmušti iš pusiausvyros... Jūs kovojote gyvenimo ir mirties kovą, o jie skaičiavo, kiek sekundžių užtruko pamokslas ir priekaištavo jums už tas penkias minutes, kurias pamokslas užsitęsė ilgiau negu įprastą valandą" [33].
Ir dar blogiau, anot Ch. Spurgeono, jeigu tas skaičiuojantis stebėtojas - vienas iš jūsų diakonų. Negali į vieną jungą kinkyti jaučio ir asilo - tai teisinga nuostata. Bet ką daryti, jeigu darbštus, tą jungo jautį primenantis tarnautojas, „įkinkomas" į vieną jungą su diakonu, kuris toli gražu nėra darbštus jautis - tada arti gali tapti sunku [34].
B. Jis patyrė ypač didelę nelaimę, kuri gal štinka mus tik kartą gyvenime.
1856 m. spalio 19 d. jis pirmą kartą pamokslavo Karališkųjų Sario sodų muzikos salėje (iliustracijoje), nes į bažnyčią nebetilpo žmonės. Visos 10 000 sėdimų vietų buvo užimtos, ir salė buvo sausakimša. Staiga kažkas sušuko „Gaisras!", ir keliose pastato dalyse kilo panika. Septyni žmonės žuvo grūstyje ir daugybė buvo sužeista.
Tuo metu Ch. Spurgeonui tebuvo 22 m. - jis buvo palaužtas šios nelaimės. Vėliau jis sakė: „Turbūt nė viena siela nebuvo taip prisiartinusi prie liepsnojančio beprotytės laužo, bet išlikusi nesužeista". Tiesa, ne visi sutiko, kad tai jam nepakenkė. Šio įvykio šmėkla persekiojo jį daugelį metų, ir vienas artimas jo draugas ir biografas rašė: „Neesu įsitikinęs, bet iš to, ką mačiau, sprendžiu, kad jo palyginus ankstyvą mirtį tam tikra dalimi lėmė ir tie alinantys sielos kentėjimai, kuriuos jis patyrė po tos siaubingos nakties [35].
C. Ch. Spurgeonas patyrė nelaimių ir šeimyniniame gyvenime.
Tų pačių metų, kuriais įvyko nelaimė Sario soduose, sausio 8 d. jis buvo vedęs Susannah Thomson. O vieninteliai jo vaikai, dvyniai sūnūs, gimė kitą dieną po nelaimės, spalio 20. Susannah daugiau niekad nebegalėjo turėti vaikų. 1865 m. (devyneriems metams praėjus), sulaukusi vos 33 metų, ji tapo beveik visiškai neįgali ir likusius 27 metus iki pat jo mirties retai kada galėdavo klausytis savo vyro pamokslų. 1869 m. Jamesas Simpsonas, moderniosios ginekologijos tėvas, atliko jai kelias tuo metu retas gimdos kaklelio operacijos, bet jos nebuvo sėkmingos [36]. Taigi, prie kitų Ch. Spurgeono naštų, pridėjo ir ligota žmona bei nesugebėjimas susilaukti daugiau vaikų, nors jo motina buvo pagimdžiusi septyniolika vaikų.
D. Ch. Spurgeonas patyrė neįtikėtinas fizines kančias.
Jis kentėjo nuo podagros, reumatizmo ir Braito ligos (inkstų uždegimo). Pirmasis podagros priepuolis ištiko jį 1869 m., sulaukusį vos 35 metų. Liga progresavo ir jis „maždaug trečdalį iš paskutiniųjų dvidešimt dvejų savo tarnavimo metų praleido už bažnyčios sakyklos arba kentėdamas, arba sveikdamas, arba vartodamas vaistus, kad liga nesugrįžtų [37]. Laiške draugui jis rašė: „Lucianas sakė: „Maniau, kad kobra įgėlė man ir pripildė mano gyslas nuodais, bet tai buvo dar blogiau - podagra". Jis rašė iš patirties - aš žinau, ką sakau" [38].
Taigi, beveik pusę savo tarnavimo laiko Ch. Spurgeonas kovojo su vis stiprėjančiu sąnarių skausmu, kuris vis atitraukdavo jį nuo sakyklos ir nuo darbų tol, kol ligos nenusinešė jo gyvybės, sulaukus vos 57 metų tada, kai jis gydėsi Mentone, Prancūzijoje.
E. Jis patyrė ne tik fizinius skausmus - Ch. Spurgeonas visą gyvenimą kentė viešas patyčias ir šmeižtą, kartais patį pagiežingiausią.
1885 m leidinyje „Essex Standard " pasirodė straipsnis: „Jo stilius - vulgari šnekamoji kalba, pramaišiui su pompastika.. Jis grubiai ir nepagarbiai elgiasi su beveik visomis didingomis mūsų šventos religijos paslaptimis. Sveikas protas papiktinamas, o padorumas gali tik pasibjaurėti. Jo tuščiažodžiavimas atmiešiamas vulgariais anekdotais" [39].
Šefildo ir Roterhamo laikraštyje „Independent" buvo rašoma: „Jis kaip devintosios dienos stebuklas - kometa, kuri staiga sužibėjo mūsų religinėje atmosferoje. Jis iškilo kaip raketa ir greit nusileis kaip lazda" [40].
Jo žmona išsaugojo išsipūtusį tokių kritinių straipsnių, kurie pasirodė 1855-1856 m., iškarpų rinkinį. Kai kuriuos šių straipsnių buvo lengva ignoruoti. Tačiau daugumos - ne. 1857 m. jis rašė: „Aš dažnai krentu ant kelių ir karštas prakaitas teka mano kakta po to, kai išgirstu naują šmeižtą, pilamą ant manęs, ir skausmo agonijoje sudaužoma mano širdis" [41].
Jo bendradarbiai tarnautojai kritikavo jį iš kairės ir iš dešinės. Vienas „iš kairės" - Josephas Parkeris rašė: „P. Spurgeonas visiškai nežibėjo intelektu. Jeigu žmonės pritarė tam, kaip jis elgiasi, jie buvo laikomi ortodoksais, jeigu jie suvokė dalykus kiek kitaip, - jau buvo laikomi eretikais, kurie tik kenkia ir visiškai netinka vadovauti studentams ar besidomintiems. P. Spurgeonas buvo ypatingas egoistas, ir jo egoizmas buvo ne dvejojantis ar baikštus, kuris tupi nuleidęs galvą; bet visiškai išvešėjęs, galingas, stulbinantis egoizmas, kuriam tenka geriausia vieta. Vienintelės spalvos, kurias p. Spurgeonas pripažino, buvo juoda ir balta" [42].
O „dešinysis" Jamesas Wellsas, kraštutinis kalvinistas, rašė: „Aš drįstu - ir labai rimtai - suabejoti, Apvaizdos dalyvavimu jo atsivertime" [43].
O kulminaciją šios jo gyvenimo kovos pasiekė tada, kai Ch. Spurgoenas nesėkmingai bandė kovoti už Baptistų sąjungos doktrinų vientisumą. 1887 m. spalio mėnesį jis pasitraukė iš šios sąjungos. O kitų metų sausio mėnesį sąjunga balsavo už oficialų ir viešą jo pasmerkimą už tokiu būdu išreikštą jo protestą [44].
Prieš aštuonerius metus jis buvo pasakęs: „Žmonės jau nieko blogesnio apie mane negali pasakyti - viskas jau išsakyta. Nuo galvos iki kojų esu neteisingai apkaltintas, o informacija apie mane iškreipta iki kraštutinumo. Mano geras įvaizdis seniai išnyko, ir niekas jau negali man pakenkti" [45]. Jis pateikė tokios neteisingos ir iškreiptos informacijos pavyzdžius, kurie vėliau buvo svarstomi diskusijoje dėl kritimo: „Aš šioje diskusijoje tik iškėliau amžinosios bausmės doktriną, bet „moderniosios minties" advokatai pradėjo kišti ją visomis progomis, ir viskas buvo pakreipta į blogąją pusę" [46].
Ir nors paprastai jis atrodydavo grubus ir energingas, skausmas buvo nenugalimas ir vedantis į mirtį. 1891 m. gegužės mėnesį, likus aštuoniems mėnesiams iki mirties, jis kabėjo draugui: „Sudie, daugiau manęs nepamatysi. Ši kova pražudys mane" [47].
F. Ir galiausiai norėčiau paminėti dar vieną negandą, kuri kilo iš kitų, - vis atsinaujinančią Ch. Spurgeono kovą su depresija.
Sunku įsivaizduoti visapusiškai išsilavinusį, iškalbingą energingą Spurgeoną, kuris rauda kaip vaikas, o priežasties negali įvardinti. 1858 m., jam būnant 24 m., tai įvyko pirmą kartą. Jis pasakojo: „Mano dvasia buvo tokia sugniuždyta, kad aš valandą galėjau verkti kaip vaikas, nežinodamas, kodėl verkiu" [48].
Be priežasties kylanti depresija negali būti paaiškinama protu, juk net Dovydo arfos žavesys negalėjo jos pašalinti. „Kovai su tvyrančiu rūku galima prilyginti pasipriešinimą šiam beformiam, neapibrėžtam, tačiau viską užtemdančiam beviltiškumui... Reikia, kad dangiškoji ranka vėl įtvirtintų geležinį kaištis, kuris taip stebuklingai sutvirtina mūsų vilties duris ir išlaiko mūsų dvasią niūriame kalėjime" [49].
Savo depresiją jis laikė „blogiausia savybe". „Nusiminimas", - tvirtino jis, - „nėra negalia. Manau, kad tai yda. Aš gėdijuosi pats savęs, kad vėl į jį įpuolu, tačiau esi įsitikinęs, kad nėra kito vaisto, kaip tik šventas tikėjimas Dievu" [50].
Tačiau nepaisant šių kentėjimų ir persekiojimų, Ch. Spurgeonas ištvėrė iki galo, jis galingai pamokslavo iki pat paskutiniojo savo pamokslo, kurį pasakė „Tabernacle" bažnyčioje 1891 m. birželio 7 d. Todėl žiūrėdamas į šio žmogaus gyvenimą ir darbus užduodu klausimą: „Kaip jis ištvėrė ir pamokslavo, patyręs tokias negandas?".
32. An All Round Ministry, p. 358.
33. Charles Spurgeon, Lectures to My Students, p. 310.
34. Charles Spurgeon, Lectures to My Students, p. 311.
35. Darrel W. Amundsen, "The Anguish and Agonies of Charles Spurgeon," in: Christian History, Issue 29, Volume X, No. 1, p. 23.
36. A Marvelous Ministry, pp. 38-39.
37. Iain H. Murray, ed., Letters of Charles Haddon Spurgeon, (Edinburgh: The Banner of Truth Trust, 1992), p. 166, note 1.
38. Letters of Charles Haddon Spurgeon, p. 165.
39. A Marvelous Ministry, p. 35.
40. A Marvelous Ministry, p. 35.
41. "The Anguish and Agonies of Charles Spurgeon," p. 23.
42. A Marvelous Ministry, p. 69.
43. A Marvelous Ministry, p. 35.
44. A Marvelous Ministry, p. 126.
45. An All Round Ministry, p. 159.
46. An All Round Ministry, p. 288.
47. "The Anguish and Agonies of Charles Spurgeon," p. 25.
48. "The Anguish and Agonies of Charles Spurgeon," p. 24.
49. Charles Spurgeon, Lectures to My Students, p. 163.
50. "The Anguish and Agonies of Charles Spurgeon," p. 24.
Bus daugiau.
Vertė Dalia Janušaitienė pagal http://www.desiringgod.org/
_64x64_9de.jpg)
