Jei yra kas, apie ką būtų galima sakyti: „Žiūrėk, tai nauja!“, tai jau buvo senais laikais prieš mus (Ekl 1, 10)...Visgi nors Šventasis Raštas aiškiai apie tai įspėja, žmogiška mūsų prigimtis apstulbsta kiekvieną kartą, kai iš amžių glūdumos netikėtai iškyla beveik tikslus vaizdas ar bent jau labai panaši kopija to, ką vadiname šių dienų išradimu, pasiekimu ar apreiškimu.Tai tinka ir kalbant apie II-III a. bažnyčią supurčiusį pranašišką bei Dvasios dovanomis praturtintą montanizmo judėjimą ir mokymą, į kurį žvelgdami išvystame... patys save ar bent jau stulbinamus panašumus su XX-XXI a. sekmininkų ir charizmatų judėjimais. Vienas pirmųjų šį reiškinį tyrinėjusių specialistų De Soyersas savo XIX a. darbe „Montanizmas ir primityvioji bažnyčia“ (Montanism and the Primitive Church) iškėlė klausimą, kurio aktualumas nemažėja šiomis dienomis: „Ar „Dvasia“, apie kurią pamokslavo Tertulianas, buvo melo tėvo įkvėpimas ar Šventoji Dvasia“? Taigi, kas tas montanizmas, kokios šiuolaikinių teologų pripažįstamos jo iškilimo priežastys, svarbiausi mokymo teiginiai bei įtaka to meto ir šių dienų bažnyčiai?
Vos pradėjus ieškoti medžiagos šia tema visų pirma į akis krinta tai, kad sąvoką „montanizmas“ dažniausiai lydi ją apibūdinantys žodžiai „erezija“, „sekta“, „klaidžiamokslis“. Su tuo susijusi ir objektyvių montanizmo tyrimų problema, nes praktiškai neliko pačių montanistų raštų - tiek pranašysčių, tiek ir apologetinių ar teologinių veikalų, ir tyrėjams tenka tenkintis išlikusiais montanistų šaltinių fragmentais ar atskirais įrašais, bei gana gausiais priešiškai nusistačiusių asmenų vertinimais arba neįprasta forma pasipiktinusių stebėtojų fantazijomis. (Tiesa, šiuo metu kai kurios pranašystės jau išverstos į šiuolaikines kalbas, pvz., Ronald Heine The Montanist Oracles and Testimony. Daugiau informacijos apie šaltinius bei šios srities darbius rasite Christine Trevett knygoje Montanism - Gender, Authority and the New Prophecy).
Montanizmo įkūrėjai, atsiradimo data ir vieta
Bendriausiais bruožais galima teigti, kad montanizmas - tai II a. antrosios pusės krikščionių atsinaujinimo judėjimas, pavadintas jo pradininko Montano iš Frygijos (esančios Mažojoje Azijoje) vardu. Pasak IV a. teologo Didimo, Montanas iki atsivertimo buvo pagonių žynys, o Jeronimas laikė jį Kibelės žyniu. Monatanas buvo ir tebėra apibūdinamas ypač įvairiai: štai Dž. Veslis savo pamoksle pavadino jį „švenčiausiu II a. žmogumi“ [6], o, pvz., Epifanas Salamietis - sugedusiu, pusiau pagonimi netikru pranašu.
Montanas mokė, kad antgamtinis apreiškimas nesibaigė su apaštalais, tačiau per Šventosios Dvasios išliejimą vyks dar didesni stebuklai ir liudijimai. Jis taip pat tvirtino, jog Šventoji Dvasia (kurią pagal apaštalo Jono mokymą (Jn 14, 16) jis vadino Parakletu) jam suteikė pranašystės bei kitų kalbų dovanas ir atvėrė daug su „pasaulio pabaiga“ susijusių dalykų. Montano mokymu netrukus pasekė dvi moterys - Priskilė ir Maksimilė, kurios taip pat pranašavo, o prie jų prisijungė nemažai tikinčiųjų iš Mažosios Azijos, o vėliau - ir iš Vakarų bažnyčių. Svarbiausia montanistų buveinė buvo mažai žinomame Pepuzos kaime (dabartinės Turkijos teritorijoje).
Galima apskaičiuoti tik apytikslę šio judėjimo pradžios datą. Nors Euzebijus savo Kronikose mini 172 m., bet panašu, kad ši data netiksli, nes iki 177 m., kai montanizmo atgarsiai pasiekė Romą, šis mokymas greičiausiai nebūtų spėjęs įgyti tokios įtakos. Harnackas ir kiti bažnyčios istorikai pritaria, kad montanizmas greičiausiai prasidėjo nuo Montano atsivertimo 156 m. arba 157 m. Ankstyvąjį montanizmo laikotarpį galima apytiksliai nustatyti iš anoniminio montanizmo priešininko rašto, adresuoto Hieropolio vyskupui Abercijui Marcelijui, kuris mirė maždaug 200 m. Rašto autorius teigė, kad „Maksimila pranašavo apie nesiliaujančius karus ir negandas, tačiau štai jau trylika metų po jos mirties nevyko nei visuotinio, nei vietinio karo, o krikščionys iš Dievo malonės džiaugiasi ramybe“ (tai minima Euzebijaus „Bažnyčios istorijoje“). Šį laikotarpį galima tapatinti tik su Komodo valdymu nuo 180 m. iki 192 m., nes jau 193 m, pradžioje prasidėjo besivaržančių imperatorių karai - taigi Maksimilos pranašystės nebuvo bevertės. Remiantis anksčiau minėtu faktu galima daryti išvadą, kad Maksimila mirė maždaug 179 metų pabaigoje, o Monatanas ir Priskilė mirė anksčiau [5].
Pavadinimą „montanizmas“ šiam judėjimui priskyrė vėlesni tyrinėtojai - pirmą kartą jis minimas 386 m. Kirilo iš Jeruzalės raštuose. Pagal vietas, kuriose jie gyveno ir tarnavo, montanistai dar buvo vadinami frygiečiais (Phrygians), pepuziečiais (Pepuzians) ir (Vakaruose) katafrigiečiais (Cataphrygians). Patys montanistai nevartojo nė vieno iš šių terminų - savo mokymą jie vadino „Naująja pranašyste“ [6], o save dar vadindavo pneumatikais (πνευματικοίm - dvasiniais), taip pabrėždami kontrastą su „kūniškais“ vyraujančios bažnyčios krikščionimis.
Mokslinę montanizmo kilmės teoriją iškėlė XIX a. evangelikų liuteronų teologas iš Vokietijos Albrechtas Ritschlas - ši teorija susilaukė ir kitų teologų pritarimo. Pasak jų, II a. prasidėjusi bažnyčios sekuliarizacija ir pradėjęs blėsti tikėjimo entuziazmas buvo nepriimtinas kai kuriems „senosios mokyklos tikintiesiems“, kurie Evangelijos vardu protestavo prieš pasaulėjančią bažnyčią. Taip nusiteikę tikintieji jungėsi prie entuziastingo judėjimo, gimusio nedidelėje bendruomenėje atokioje provincijoje. Ten, Frygijoje, raginimą gyventi tikrai krikščioniškai sustiprino tikėjimas nauju ir paskutiniu Šventosios Dvasios išliejimu... Taigi taip ėmė burtis dvasinės bendruomenės, kurios persekiojimu metu, tapo paguodos uostu visiems, kurie laukė pasaulio pabaigos, bažnyčios paėmimo ir paskutines dienas norėjo sutikti gyvendami šventai. [5] Tiesa, ši teorija grįsta labiau samprotavimais, nei istoriniais faktais, visgi ji, be abejonės, randa atgarsį ir šių dienų tikinčiųjų širdyse.
Apie vėlesnius montanistų lyderius žinoma labai nedaug. Panašu, kad po Montano mirties montanistams vadovavo Temizas (Themiso). Euzebijus rašė, kad „šventi žmonės“ Pepuzoje bandė išvaryti iš Maksimilos piktąją dvasią, tačiau jiems neleido Temizas. Apie jį taip pat rašoma, kad sekdamas apaštalais jis parašė visuotinį laišką, kuriame gynė savo įsitikinimus. Po Temizo montanizmo vadovu galėjo būti Miltiadas, nes nežinomas autorius montanizmą vadina miltiado erezija (τῶν κατὰ Μιλτιάδην), o po jo - kankinys Aleksandras. Tačiau tikslesnės informacijos apie tai neišliko.
Montanizmas Vakaruose - Tertulijonas
Žymiausias montanizmo sekėjas to meto Vakarų bažnyčioje buvo Tertulijonas. Gimęs apie 150 m., jis tapo krikščioniu maždaug 190 - 195 m. Manoma, kad jis priėmė montanizmo mokymą tuoj pat, kai tik apie jį sužinojo (maždaug 202 - 203 m.), ir nuo tada savo raštuose vis griežčiau pradėjo kalbėti prieš vyraujančią bažnyčią, nuo kurios galutinai atsiskyrė 207 m. ir šios pozicijos laikėsi iki mirties ~223 m. Pirmasis Tertulijono darbas, kuriame jis gynė montanizmą, buvo šešių dalių veikalas De Ecstasi, greičiausiai parašytas graikiškai (Tertulijonas buvo pirmasis teologas, rašęs lotyniškai). Šis darbas neišliko, išsaugotas tik vienas sakinys, kuriame Tertulijonas tvirtina, jog „[nuo kitų krikščionių] skiriamės tik tuo, kad nepritariame antrai santuokai ir neatmetame Montano pranašysčių dėl būsimojo teismo.“ [5] Be to, Tertulijonas griežtai pasisakė prieš persekiojimų vengimą, atmetė galimybę bažnyčiai atleisti nuodėmės. Vyraujančią bažnyčią jis vadino „kūniškais“ krikščionimis bei paleistuviais ir apsirijėliais, o Parakleto sekėjus - „dvasiniais“. Pats jis niekada nevyko į Pepuzą, tačiau tvirtino, jog palaiko Pepuzos krikščionis dvasioje ir švęsdamas bendras šventes.
Tertulijono sekėjų Vakaruose nebuvo gausu, tačiau jo mokymas išliko po jo mirties ir pasiekė netgi Augustino Aurelijaus laikus. Jeronimas mini, kad maždaug 392 m. į Romą buvo atgabentas Tertulijono sekėjų dvasininkas, kuris „rėkė kaip apsėstas“. IV a. pabaigos Romos vyskupas ir istorikas Epifanas Salamietis rašė, kad montanistai „daro kvailus dalykus“ - esą jų bažnyčiose pamaldų metu ateina septynios mergelės su žibintais ir pranašauja tikintiesiems, kad šie net apsiverkia, be to, jie „kalba kitomis kalbomis“ ir netgi šventina dvasininkėmis ir vyskupėmis moteris taip, esą, pagerbdami Ievą. Įdomu, kad apie 384 m. Jeronimas taip pat rašė apie montanizmo doktrinas, nes manė, kad jos išlikusios ir jo laikais [5].
Montanizmas savo gyvavimo pradžioje sparčiai plito Mažojoje Azijoje ir pasiekė Vakarus, o į jo pusę stojus vienam bažnyčios tėvų Tertulijonui netgi atrodė, kad jis turi potencialo supurtyti visą krikščioniją. Visgi neilgai trukus po pradininkų mirties - jau III a. pradžioje - montanizmas susilaukė pasipriešinimo tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Rytuose montanistų persekiojimą greta bažnyčios vykdė ir krikščionys imperatoriai - Konstantinas ir vėlesni. Vakaruose šis judėjimas buvo pasmerktas Romos vyskupo, montanistai buvo ekskomunikuojami ir net nelaikomi krikščionimis. Taigi judėjimas ėmė silpti: Vakaruose nedidelės Tertulijono sekėjų grupės išsilaikė tik iki IV a. pabaigos, Rytuose pavienių jo sekėjų buvo galima sutikti iki VI a., bet po to jis visiškai išnyko [1].
Montanizmo mokymas
Taigi, kokie yra svarbiausi montanizmo mokymo aspektai, stebinę ir papiktinę dalį to meto krikščionių, tačiau radę atgarsį kitų širdyse. Apibūdinti juos ne taip paprasta, nes, kaip jau buvo minėta pradžioje, didelę dalį ir taip negausios medžiagos šia tema sudaro montanizmo priešininkų ar skeptiškai nusiteikusių asmenų raštai. Dėliojant mokymo „paveikslą“ iš išlikusių fragmentų galima išskirti tebesitęsiančio apreiškimo ir regimo Šventosios Dvasios veikimo bažnyčioje aspektus, eschatologinį mokymą bei mokymą, susijusį su bažnyčios tvarka ir tikinčiųjų gyvenimu.
Svarbiausia montanizmo mokymo naujovė buvo įsitikinimas, jog krikščioniškas mokymas nuolat kinta, tobulėja ir yra atnaujinamas Šventosios Dvasios jėga - tai prieštaravo tuo metu vyravusiai nuostatai, kad visą krikščionišką mokymą jau išdėstė apaštalai, o bažnyčia privalo tik išsaugoti jų mokymo tradiciją. Kita vertus, montanistai neatmetė nei apaštalų apreiškimų, nei bažnyčios mokymo ir tvirtino, kad jų pranašystės atskleidžia, o ne pakeičia Raštą (todėl kai kurie montanistų priešininkai vadino šį judėjimą ne eretišku, o tik skaldančiu bažnyčios vienybę). Jie taip pat tikėjo, kad nors pamatinės tiesos lieka tos pačios, tačiau bažnytinio gyvenimo tvarka ir mokymas apie konkrečius krikščionio gyvenimo aspektus gali keistis. Tertulijonas teigė, kad žvelgiant į visą apreiškimo istoriją matoma raida: vaikystė - Senojo Testamento pranašai, jaunystė - Evangelija, o branda - Parakleto amžius, Šventosios Dvasios išliejimas. Šventoji Dvasia atveria Raštą, ir jis tampa aiškus bei suprantamas. Kaip pavyzdį Tertulijonas pateikia naują montanistų tvarką, kuria uždraudžiama antroji santuoka [4]. Vyraujanti bažnyčia prieštaravo šiai nuostatai ir atsisakė bet kokio tradicinio mokymo papildymo (nors istorija liudija, kad įvairiausi „papildymai“ buvo nuolat įgyvendinami net pačiose konservatyviausiose bažnyčiose).
Dar vienas svarbus teologinis montanizmo akcentas - eschatologinės nuotaikos: montanistai tikėjo, kad netrukus ateis šio pasaulio pabaiga ir prasidės Tūkstantmetė karalystė. Tai jie suvokė labai konkrečiai - ant Frygijos miestelio Pepuzos nužengs „dangiškoji Jeruzalė“. Remdamiesi Jono Evangelija montanistai mokė, kad jau prasidėjo paskutinis Apreiškimo etapas - atėjo Parakleto amžius, o Parakletas per Montaną kalba, kad šių laikų pabaiga arti.
Su pirmaisiais dviem aspektais buvo glaudžiai susijęs mokymas apie bažnyčioje veikiančias pranašystės ir kitų kalbų dovanas bei jų praktikavimas - nors apaštalų laikai baigėsi ne taip jau seniai, šios dovanos jau buvo praktiškai išstumtos iš bažnyčios (nors apie maldą kalbomis liudija Irenėjus II a. pabaigoje, o Aurelijus Augustinas IV a, pabaigoje kalba apie maldą be žodžių, visgi tokie atvejai buvo reti). Montanistai mokė, kad paskutinieji laikai - tai Dvasios dovanų ir ypač pranašystės amžius, o save laikė paskutiniaisiais pranašais. Nestebina ir tai, kad šios dovanos montanizmo priešininkų šaltiniuose apibūdinamos šališkai ir, greičiausia, iškreiptai. Pavyzdžiui, Euzebijus rašė, kad Monatanas, vedamas besaikio troškimo vadovauti, buvo „apsėstas“, puldavo į tam tikrą ekstatinį transą, nesuprantamai vapaliojo ir pranašavo kitaip, nei buvo įprasta bažnyčioje ankstesniais laikais [4]. Atmetus Euzebijaus šališkumą, galima teigti, kad Montanas turėjo kitų kalbų dovaną, kuri buvo kitokia nei Sekminių dieną - tai buvo kalbėjimas nesuprantama kalba (Apd 2, 1-10 skaitome, kad Sekminių dieną apaštalai prabilo kitomis kalbomis, kurias suprato susirinkusieji iš įvairių tautų), greičiausiai primenantis Pirmojo laiško korintiečiams 14 skyriuje minimą bei šių dienų sekmininkų ir charizmatų praktikuojamą dovaną.
Greičiausiai panašiai buvo iškreipiamas ir pranašysčių apibūdinimas, nes montanistų pranašavimo būdas buvo kitoks, nei įprastas ar tradicinis (apie tai kalba autorius Miltiadas). Jis rašė, kad montanistų pranašystės skyrėsi nuo Senojo Testamento pranašų arba Naujajame Testamente minimų pranašų, tokių kaip Silas arba Pilypo dukterys, nes kalbėjo ne kaip Dievo pasiuntiniai, teigdami „Taip sako Viešpats“, bet Dvasios pagavime tapatindavo save su Dievu - pavyzdžiui, Montanui priskiriami žodžiai „Aš esu Tėvas, Žodis ir Parakletas“, o Maksimilai - „Klausotės ne manęs, o Kristaus“ [6]. Priskilė teigė, kad Kristus apreiškė jai, jog „ši vieta yra šventa, ir čia nusileis dangiškoji Jeruzalė“. Visgi panašu, kad taip tiesiog buvo iškreiptas apibūdinimas, o patys pranašai laikėsi nuostatos yra tik „įkvėpti vargonai“ Šventajai Dvasiai reikštis, t. y. pranašo lūpomis kalba Parakletas - Šventoji Dvasia. Montanistai vadovavosi šiomis Šventojo Rašto eilutėmis, kuriose graikiškame tekste minima ekstazė: Pr 2, 21 (tada Viešpats Dievas giliai užmigdė (ἔκστασιν) Adomą), Apd 10, 10 (Kol jam ruošė valgį, jį ištiko dvasios pagava (ἔκστασις). Šiuo atveju didžiausių abejonių kelia montanistų tvirtinimas, kurį istorija paneigė, kad jie - paskutinieji pranašai ir kad naujoji pranašystė yra aukštesnė už senąją, todėl pranašavimo būdas visai kitoks.
Daugeliu kitų atžvilgiu montanistai išpažino ortodoksinę krikščionybę ir skelbė išgelbėjimą tikėjimu. Be to, jie priešinosi tuo metu besiformuojančiam mokymui, kad dvasininkai turi teisę atleisti nuodėmes. Tertulijonas savo traktate de Pudicitia atskleidžia prieštaravimus tarp montanistų ir likusios bažnyčios požiūrio dėl dvasininkų teisės duoti atleidimą. Tertulijonas šaipėsi iš edikto, kuriuo buvo leidžiama atleisti svetimavimo ir kitas nuodėmės, jeigu žmogus atliko tam tikrus atgailos veiksmus. Šitokį atleidimą įvedė Kalistas, o atsakydamas į tai Tertulijonas skelbė, kad atleisti tokias nuodėmės gali tik Dievas, o ne žmogus [4].
Kalbant apie naujas doktrinas Tertulijonas ir kiti montanistai teigė, kad Dvasia per montanistus skelbia ne naują krikščionišką mokymą, o tik atnaujina su bažnyčios ir krikščionių gyvenimu susijusius dalykus, tokius kaip pasninkai, skaistumas bei nesipriešinimas blogiui. Jeronimas minėjo, kad montanistai draudžia antrą kartą tuoktis, „laikosi trijų Gavėnių, nes mano, kad kentėjo trys Gelbėtojai“, ir uždaro bažnyčios duris praktiškai bet kokiai nuodėmei. Čia taip pat verta paminėti, kad montanistų nuostata leisti viešai kalbėti ir tarnauti moterims tuo metu buvo itin radikali ir sulaukė nemažo pasipiktinimo. Kaip jau buvo minėta, moterys buvo vienos iš montanizmo pradininkių, o ir vėliau kaip vieną iš erezijų montanizmo priešininkai nurodė tai, kad moterys šventinamos dvasininkėmis ir net vyskupėmis.
Kalbant apie krikščionio gyvenimą, montanistai reikalavo laikytis griežtų moralės standartų: celibato, arba bent jau tuoktis tik vieną kartą, jie teigė, kad Rašte nepakankamai pabrėžiamas asketizmas. Buvo siūloma išsaugoti skaistumą (tiesa, krikščionybė visuomet daugiau ar mažiau laikėsi šios nuostatos, nors ir nedrausdama šeimos), o tuoktis antrą kartą buvo griežtai draudžiama - Montanas antrąją santuoką vertino kaip nepagarbą bažnyčiai (nors Rašte skaitome, kad apaštalai nors tokių santuokų neskatino, tačiau kategoriškai jų nedraudė). Tai skelbė ir kiti montanistų vadovai, pavyzdžiui, Priskilė pabrėžė, kad Dievo tarnui būtina laikytis skaistumo: „Tik šventas (skaistus) tarnas žino, kaip tarnauti šventume. Tik tie, kurie nuskaistino savo širdis, mato regėjimus ir nuleidę galvas girdi balsus, kalbančius paslaptis“ [4]. Manoma, kad Priskilė ir Maksimila buvo ištekėjusios, tačiau pradėjusios tarnauti paliko savo sutuoktinius ir gyveno susilaikydamos. Dokumentuose taip pat yra užuominų, kad Montanas išvijo iš bažnyčių apmokamus pamokslininkus.
Montanistai sugriežtino pasninkavimo tvarką ir greta tuo metu įprasto Gavėnios pasninko įvedė dvi savaites trunkantį sausą pasninką, kurio metu, išskyrus šeštadienius ir sekmadienius, reikalavo susilaikyti nuo bet kokio stipraus, „sultingo“ maisto, negerti vyno ir nesimaudyti.
Kankinystė buvo taip vertinama, kad buvo smerkiamas bet koks bandymas išvengti persekiojimų arba išsipirkimas nuo bausmės. „Buvai paskelbtas už įstatymo ribų? - rašė Montanas. - Tai tau į gera. Nes tą, kurio žmonės neatmetė, atmetė Viešpats... Netrokškite palikti šio gyvenimo savo lovose, verčiau - kankinystėje, kad Tas, kuris už jus kentėjo, būtų pašlovintas“ (Tertulijonas, De Fuga). Tertulijonas taip pat pritarė, jog tie, kurie priėmė Parakletą, nesistengia nei išvengti, nei išsipirkti nuo persekiojimų, nors ir neteigia, kad Montanas būtų tai uždraudęs.
Literatūra
1. History of montanism. Prieiga internete 2014-12-19: http://www.astudyofdenominations.com/history/montanism/#sthash.BInpcI8L.dpuf
2. Kärkkäinen Veli-Matti. An Introduction to Ecclesiology: Ecumenical, Historical & Global Perspectives. 2002
3. Montanists. Prieiga internete 2014-12-19: http://www.tertullian.org/montanism.htm
4. Montanus. Christian Classic Ethereal Library. Prieiga internete 2014-12-19: http://www.ccel.org/ccel/wace/biodict.toc.html?term=montanus
5. New Advent: Catholic Ecyclopedia. Prieiga internete 2014-12-19: http://go.newadvent.com/cathen/10521a.htm
6. Trevett Christine. Montanism- Gender, Authority and the New Prophecy, 2002
7. Древний монтанизм и пятидесятничество. Краткая справка из Энциклопедического словаря Ф.А. Брокгауза и И.А. Ефрона. Prieiga internete 2014-12-19: http://www.eresi.net/istoriya/drevniy-montanizm-i-pyatidesyatnichestvo
P. S. Nuorodos prie asmenybių pateiktos tik norint suteikti informacijos (apie asmens gyvenimo laikotarpį, vietą, darbus ir pan.), o jų turinys nebūtinai atspindi autorės požiūrį.
Iliustracijoje: uoloje iškalti montanistų būstai Pepuzoje.
Bus daugiau
Parakleto amžius (I) – senovinė erezija ar atgimstantis apreiškimas?
_64x64_9de.jpg)
