Visgi 177 m. Liono ir Vienos bažnyčios Azijos ir Frygijos montanistinėms bažnyčioms jau siuntė kalėjimuose parašytus kankinių laiškus, kuriuose, išlikusiais duomenimis, nors ir nebuvo pritariama naujajai pranašystei, bet nebuvo numatyta ir jokių priemonių prieš pranašų sekėjus. Galimas daiktas, tuo metu Vakaruose apsilankė montanistų mokytojai [5].
Montanizmas pastatė bažnyčią į keblią padėtį - viena vertus, jo sekėjai gynė ortodoksinę krikščionybę prieš gnostikus, taigi šiuo atžvilgiu turėjo būti vertinami palankiai. Nebuvo galima užmerkti akių ir dėl to, kad tarp montanistų buvo nemažai tikėjimo kankinių. Atgarsį bažnyčioje rado montanistų teiginiai apie greitą pasaulio pabaigą, Dvasios dovanų vertę ir būtinybę nesusiteršti pasauliu - visi šie dalykai pagrįsti Šventuoju Raštu. Visgi neilgai trukus vyraujanti bažnyčia visiškai atmetė montanizmą - svarbiausi argumentai buvo pernelyg didelis karštumas ir (tikra ar tariama) nepagarba Šventojo Rašto autoritetui, iškeliant aukščiau savo pranašystes [4].
Apie montanistus sklandė galybė keisčiausių prasimanymų - esą jie žaloja kūdikius ir su jų krauju ruošia apeiginius valgius. Jei kūdikis miršta, jis paskelbiamas kankiniu, o jei išgyvena - aukščiausiuoju kunigu. Nors šiuos prasimanymus paneigė jau Tertulijonas, akivaizdu ir tai, kad tokios „tikros istorijos“ visuomenėje lengvai prigyja ir įsitvirtina tarp mažiau išsilavinusių žmonių, formuodamos jų nuomonę. Kita vertus, „blaivūs“ aplinkinių vyskupų vertinimai daugiausia buvo susiję su tuo, kad Frygijoje „karštas dievotumas pasireiškė ypač fanatiška forma“, montanistai paniekino įspėjimą vengti netikrų pranašų ir galiausiai, kad šis judėjimas buvo „įkvėptas šėtono“, nes savo vadovėmis jie paskyrė tariamai piktųjų dvasių apsėstas moteris. Atsakydamas į šiuos teiginius Tertulijonas (savo neišlikusiame darbe De ecstasi) teigė, kad bažnyčios vadovai taip kalba todėl, kad jie labiau rūpinosi savo politine įtaka, o nesistengė klausytis Šventosios Dvasios.
Net ir įžvelgdama grėsmę savo padėčiai ar nepritardama montanistų mokymui bei tarnavimo būdui, vyraujanti bažnyčia negalėjo apskritai atmesti pranašysčių, nes Naujajame Testamente aiškiai teigiama, kad pranašystė yra Šventosios Dvasios dovana. Diskusijos kilo tik dėl to, kaip vertinti montanistų pranašystes ir jų įkvėpimo šaltinį. Pirmame diskusijų dėl montanizmo etape buvo stengiamasi atskirti „tikras“ ir „netikras“ pranašystes. Šių diskusijų atgarsius galima rasti Melito darbuose bei daugybėje anoniminių raštų, nukreiptų prieš montanizmą, kurių fragmentus išsaugojo Euzebijus bei Epifanas Salamietis [5]. Iš šių šaltinių žinome, kad montanistai, pagrįsdami savo pranašysčių ir pranašavimo būdo įkvėptumą, rėmėsi Šventojo Rašto vietomis apie ekstazę (ἔκστασιν), nužengusią ant Adomo, Dovydo ir Petro, o jų priešininkai, kaip jau buvo minėta, atmetė montanistų pranašystes teigdami, kad jos neatitinka tradicinio pranašavimo būdo, yra iškeliamos aukščiau Šventojo Rašto, o patys pranašai tariamai stoja į Dievo vietą.
Azijoje vyraujančios bažnyčios poziciją montanizmo atžvilgiu išreiškė vienas žymiausių to meto ortodoksų vyskupų apologetas Klaudijus Apolinaras iš Hieropolio - jis surinko ir kitų vyskupų nuomones, kurie visi pasmerkė montanistų pranašystes.
Pasak žymiausio montanizmo šalininko Vakaruose Tertulijono, II a. Romos vyskupas buvo linkęs pritarti naujosioms pranašystėms, tačiau jį perkalbėjo Praksėjas. Montanizmas vakaruose nebuvo rimtai vertinamas iki pat Romos vyskupo Zefyrino išrinkimo, kurio valdymo laikotarpiu Romos bažnyčia oficialiai atmetė montanizmą. Lemiamoje diskusijoje dėl montanizmo, kuri vyko tarp Romos atstovo Gajaus bei montanistų vyresniojo Proklo, dalyvaujant Romos vyskupui, Proklas tvirtino: „Kiti, nenorėdami sumenkinti Dvasios dovanų, kurios paskutiniosiomis dienomis buvo išlietos ant žmonių Tėvui nusprendus, nepriima šios formos, atitinkančios Evangelijoje pagal Joną randamą pažadą atsiųsti Parakletą. Jie verčiau atmeta Evangeliją ir pranašystės dvasią. Liūdna, kad stengdamiesi išvengti netikrų pranašų, jie apskritai pašalina pranašavimo malonę iš bažnyčios, o šią dovaną turinčius asmenis - iš bendruomenės.“ (Euzebijaus „Bažnyčios istorija“, 5). Visgi nepaisant šių argumentų montanizmo mokymas vyraujančioje bažnyčioje buvo atmestas.
Istoriniai šaltiniai atskleidžia, kad ir kiti iškiliausi to meto (II-IV a.) bažnyčios tėvai montanizmą vertino prieštaringai. Jeronimas rašė, kad Origenas nebuvo apsisprendęs, ar laikyti juos eretikais. Bazilis stebėjosi, kad Dionisijus iš Aleksandrijos pripažino jų krikštą. Pasak Filastrijaus, jie krikštijo mirusiuosius. Hipolitas teigė, kad montanistai turi daugybę pranašų raštų, kurie nepriimami blaiviai, tačiau sekėjai jais aklai tiki, tikėdami sužinoti daugiau, nei kalba įstatymas, pranašai ir evangelijos. Didimą labiausiai sukrėtė tai, kai pranašės buvo moterys, kurioms Paulius buvo uždraudęs mokyti [5].
III a. pradžioje į ortodoksinę bažnyčią grįžo nemažai montanistų šeimose gimusių asmenų, taigi kilo klausimais, kaip vertinti montanistų krikštu krikštytus tikinčiuosius, nes jų priimto krikšto forma buvo įprasta, o su krikštu susijęs mokymas neprieštaravo vyraujančiai bažnyčiai. Visgi 235 m. Ikonijos sinode buvo nuspręsta nepripažinti kitose bažnyčiose priimto krikšto. Iš to galima daryti išvadą, kad ortodoksinė bažnyčia atsisakė pripažinti montanistus broliais krikščionimis, ir praktiškai stojo į juos persekiojusios Romos valdžios pusę. Vėliau ir krikščionys imperatoriai, pradedant nuo Konstantino, leido prieš montanistus nukreiptus įstatymus. Pamažu montanistai tapo slapta maža grupele.
Montanizmo atgarsiai Bažnyčios istorijoje ir šiomis dienomis
Galbūt žvelgiant iš amžių tolumos montanizmas bažnyčios istorijoje gali atrodyti tarsi trumpai švystelėjusi ir greit užgesusi kometa, tačiau jo atgarsiai girdimi visoje bažnyčios istorijoje, o pamokos ypač aktualios šiomis dienomis, tiek kalbant apie sekmininkų ir charizmatų judėjimus, tiek apie besikeičiančią moterų padėtį bažnyčioje.
Vienas iš anksčiausių dalykų, kuriuos bažnyčioje paskatino montanizmas - diskusijos dėl Naujojo Testamento kanono. Nors kai kurie šiuolaikiniai istorikai bei konservatyvesni teologai tvirtina, kad toks tvirtinimas būtų per drąsus, visgi ginčų su montanistais metu buvo keliami atskirų Naujojo Testamento knygų įkvėptumo klausimai (įdomu, kad ortodoksinės bažnyčios atstovas Gajus minėto disputo Romoje su montanistu Proklu metu tvirtino, kad Apreiškimas Jonui bei Jono laiškai yra suklastotos knygos, kurių tikrasis autorius - eretikas ebionitas Kerintas, 5), o kaip atsvara daugybei naujų montanistų pranašysčių buvo paskelbti knygų sąrašai, kurias įkvėptomis pripažįsta konkrečios bažnyčios. Be to, šie debatai padėjo krikščionimis griežčiau vertinti, kurias knygas verta įtraukti į Šventąjį Raštą, galimas daiktas, dėl to kanone neliko vietos Hermo „Ganytojui“ [4].
Praėjo daugiau nei trylika šimtmečių iki to meto, kai didelė dalis bažnyčios, nors ir konkrečiai dar nesuformulavusi, ėmė vadovautis ecclesia semper reformanda est - nuolat besireformuojančios bažnyčios principu, kurio užuomazgas galima įžvelgti montanistų mokyme apie nuolatinį gyvą Dvasios apreiškimą. Dėl medžiagos stokos šiandien sunku įvertinti, ar montanistų atveju šis principas „neperžengė ribų“ - t. y. ar pranašystės nebuvo laikomos lygiaverčiu apreiškimu Šventajam Raštui ir apaštalų mokymui, kaip teigė jų priešininkai. Bet kuriuo atveju būtina turėti omenyje, jog tuo metu Naujojo Testamento kanonas dar tik formavosi, taigi nemažai raštų tebuvo „ištyrimo stadijoje“. Kita vertus, žvelgdami į montanistams prieštaravusios vyraujančios bažnyčios, kuri teigė, kad jos uždavinys - išsaugoti nepakeistą apaštalų mokymą, istoriją iki pat Reformacijos laikų ir vėliau, matome daugybę įvairių „autoritetingų“, tačiau sunkiai su Šventuoju Raštu ir esminiais apaštalų mokymo teiginiais suderinamų papildymų ir naujovių...
Eschatologiniai lūkesčiai žymi ko gero visus svarbiausius bažnyčios istorijos pokyčius - nors nežinodami nei dienos, nei valandos Viešpaties Dvasios paliesti krikščionys nuo Sekminių iki šių dienų laukia Parūzijos tikėdami, kad Viešpaties diena arti (jau pačiame pirmajame savo laiške jos sulaukti tikisi ir apaštalas Paulius: ...mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų. <...> mirusieji Kristuje prisikels pirmiausia, paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti į debesis susitikti su Viešpačiu ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu (1 Tes 4, 16-17). Žymus šių dienų sekmininkų teologas, profesorius iš Suomijos Veli-Matti Kärkkäinenas, nagrinėdamas savo judėjimo istoriją eschatologines nuotaikas pažymi kaip vieną svarbiausių veiksnių, suformavusių šių dienų sekmininkų judėjimo veidą: pavyzdžiui, itin aktyvų Evangelijos skelbimą bei mažiau dėmesio socialiniams klausimams, nes ši žemė tuoj praeis... [2]. Taigi galima daryti išvadą, jog eschatologinės nuotaikos lydi bažnyčią visu jos gyvavimo laikotarpiu, ir tik žmogaus prigimties ribotumas, nuodėmingumas ir kūniškumas lėmė tai, kad eschatologija, Viešpaties laukimas, įkvepia ne gyventi ir tarnauti kasdien laukiant sugrįžtančio Šeimininko, o skaičiuoti metus ar skelbti konkrečias datas ar vietas ar netgi savo išskirtinumą. Matome, kad montanizmas šio „suklupimo“ neišvengė - tai galbūt būtų vienas rimčiausių priekaištų šiam judėjimui, nors, kita vertus, negalima ir teigti, kad tai - išskirtinis paklydimas, apskritai paneigiantis judėjimo ir mokymo įkvėptumą.
Kalbant apie montanistų bažnytinio gyvenimo reformas ar nuostatas, galime teigti, kad daugelis jų buvo „peržengusios savo laiką“ ir įsitvirtino tik po kelių ar keliolikos šimtmečių, o gal net tebesiskina kelią. Viena tokių svarbiausių „senųjų naujovių“ - moterų grąžinimas į dvasinę tarnystę. Iš anksčiau šiame straipsnyje cituotų šaltinių matome, kad nors Senasis ir Naujasis Testamentai nemažai kalba apie įvairiapusį moterų tarnavimą (ypač - moteris pranašes, nuo Mirijamos ir Deboros iki Pilypo dukterų), jau II a. pabaigoje moterų tarnavimas kai kuriems ortodoksinės bažnyčios atstovams tapo vienu didžiausių suklupimo akmenų bei argumentu, raginant pasmerkti montanizmą.
Nors šių dienų teologijoje galima rasti kraštutines pozicijas dėl charizmų, ypač pranašysčių ir kitų kalbų dovanų (nuo kategoriško neigimo, kad jos gali pasireikšti šiomis dienomis, iki tvirtinimo, kad dovanos prieinamos kiekvienam krikščioniui), šios dovanos „prasiskverbė“ net ir į įvairiais aspektais konservatyvią Romos katalikų bažnyčią. Liudijimus apie kitų kalbų dovaną (nors ir labai retai pasireiškiančią) galima aptikti ne tik ankstyvųjų Tėvų raštuose (pvz. Irenėjaus), bet ir vėlesniuose dokumentuose (pvz., kalbėjimą kalbomis kaip Dvasios dovaną mini Augustinas). Be to, atsimenant visą krikščioniją supurčiusią reformaciją, radikaliąją reformaciją ir kitus judėjimus, galima pagrįstai užduoti klausimą, ar juos įkvėpė ne pranašystės dovana, tiesiog pasireiškianti kitokia forma, kuri niekuomet nebuvo palikusi bažnyčios.
Aktualumo neprarado ar savo vietą visuotinėje bažnyčioje atrado ir kiti montanistų doktrinos teiginiai. Jau Reformacija iš esmės supurtė mokymą apie bažnyčios vaidmenį atleidžiant nuodėmės (paminėtina, kad į tai iš naujo formuluojamas požiūris net ir šių dienų Romos katalikų bažnyčioje), bažnyčios politinę įtaką ir tarnavimą kaip pasipelnymo šaltinį. Tiesa, su pastaraisiais dviem dalykais tiek bažnyčios kaip atskiros organizacijos, tiek ir atskiri jų tarnai tebesigrumia iki šiol...
Montanistų pabrėžiamas šventumas, krikščioniškas gyvenimo būdas, atsiskyrimas nuo pasaulio laikui bėgant taip pat nepaseno, o priešingai, iš naujo atgimė jau Dž. Veslio laikais (kaip jau buvo minėta pradžioje, Dž. Veslis Montaną vadino švenčiausiu II a. žmogumi), sekmininkų šventumo judėjime, evangelikų bendruomenėse bei atgimsta kiekvienu metu ir vietoje, kur žmonės gyvena su Dievu, net ir tuomet, kai visuomenės požiūris į moralines, šeimos vertybes, skaistumą, susilaikymą iš esmės keičiasi. Galiausiai, nors ir nebuvo visuotinai pripažintas, savo vietą daugialypiame žemiškajame Kristaus kūne - bažnyčioje, atrado ir pacifizmas. Evangelijose Jėzus ragina nesipriešinti blogiui ir nuolankiai žengia ant kryžiaus, tikėjimo kovų metu gimė pacifistinė menonitų bažnyčia, šiomis dienomis tokių nuostatų laikosi septintosios dienos adventistai, atskiros pacifistinės organizacijos formuojasi Romos katalikų, anglikonų, metodistų bažnyčiose.
Dar vienas dalykas, kurį ypač „netradicinės“ bendruomenės lengvai atpažįsta, žvelgdamos į montanizmo judėjimą bei jo priešininkus - nuo pat pradžių šį judėjimą lydėjęs pasipriešinimas ir pramanai, kurie nuolat lydi visas kiek „kitokio plauko bendruomenes“. Šio straipsnio autorė nuo vaikystės mena nežinomo autoriaus eilėraštuką apie „bambizų“ (reformatų, o galbūt net prieškario sekmininkų) bažnyčią, kuriame yra tokios eilutės „kai pradėjo visi rėkti, aš norėjau laukan bėgti“... ir Tikėjimo žodžio bendrijos istoriją.
Montanizmo pamokos
Taigi trumpai apžvelgę svarbiausius montanizmo mokymo ypatumus šių dienų kontekste, matome, kad visi jie įsivirtino, vienaip ar kitaip rado savo vietą ir gal dar tam tikra prasme skinasi kelią margaspalvėje šių dienų Bažnyčioje. Ir tai galima pasakyti ne tik apie praktiškai visus jo aspektus perėmusi sekmininkų ir charizmatų judėjimą, bet ir apie kitas evangeliškas bažnyčias ir netgi Romos katalikų bažnyčią. Ir nors susidomėjimas montanizmu šiuo metu sustiprėjo, vienareikšmės jo „reabilitacijos“ kaži ar sulauksime. Įdomu tai, kad iki šiol tiek charizmatai, tiek jų priešininkai iš naujo ir iš naujo bando atsakyti į klausimą, ar montanistų pranašystės bei kiti ženklai buvo įkvėpti Šventosios Dvasios. Jeigu taip, kodėl šis judėjimas ėmė silpti jau su jo įkūrėjų mirtimi. Dangiškoji Jeruzalė taip ir nenužengė į Pepuzą, o pradėjus daugiau nei aštuoniolikai amžių dar neprasidėjo Tūkstantmetė karalystė. Tad ar galima teigti, kad šio judėjimo įkūrėjai buvo tikrai įkvėpti Šventosios Dvasios?
Kai kas netgi teigia, kad būtent montanizmas yra sekmininkų „Achilo kulnas“ - juk jo įkūrėjų tvirtinimai, kad jie yra „paskutinieji pranašai“ buvo akivaizdžiai neteisingi. Tačiau jei teigsime, kad montanistai buvo įkvėpti ne Šventosios Dvasios, ar galima kitaip vertinti šių dienų charizminį judėjimą ir Dvasios dovanas? O tęsiant šią mintį gal net galima tvirtinti, kad montanizmo žlugimas įrodo, jog Šventosios Dvasios išliejimo negalima sieti su stipriomis emocijomis ir ekstaze. Tokio mokymo šalininkai primena apaštalo Pauliaus žodžius, jog „baigsis pranašystės, paliaus kalbos, išnyks pažinimas“ tačiau meilė niekada nesibaigs. Montanizmas neišlaikė laiko išbandymo, tad kodėl turime manyti, kad šių dienų sekmininkų ir charizmatų judėjimai patenka į kitą kategoriją? Ar tai nereiškia, kad 1 Kor 13, 8 minimos Dvasios dovanos išnyko ir nepasireiškė nei II-III a., nei XX-XXI a. - taip vadovaudamiesi montanizmo pavyzdžiu teigia charizmatinio judėjimo priešininkai.
Visgi šie montanizmo priešininkų argumentai nepakankamai įtikinami - šiomis dienomis netgi šališkas bažnyčios istorikas ar teologas, remdamasis objektyviais faktais negali paneigti jau į antrą šimtmetį įžengusio bei netgi į tokią konservatyvią instituciją kaip Romos katalikų bažnyčia įsiveržusio sekmininkų ir charizmatų judėjimo unikalumo, tikrumo ir tikrų atsivertimo vaisių, nors šio judėjimo teologija dar tik formuojasi ir ieško savo vietos margame paveiksle, vadinamame visuotine bažnyčia. Žvelgiant į šios perspektyvos montanizmo pamokos nepaneigia, o kaip tik patvirtina, jog Šventosios Dvasios išliejimą gali lydėti panašūs ženklai, neatsižvelgiant į laiką - ar po dviejų šimtų, ar po dviejų tūkstančių metų nuo Sekminių. Montanistų mokymo pagrįstumą patvirtina ir jau anksčiau pateikta svarbiausių mokymo aspektų apžvalga ir tai, kad visi jie vėlesniais amžiais rado vietą bažnyčioje. Kristumi tikinčiojo širdyje gyvo atgarsio sulaukia svarbiausios montanizmo tiesos: šventumo troškulys, pasipriešinimas bažnyčioje įsiveisiančiam formalizmui, gyvos eschatologinės nuotaikos, gyvenimas Viešpaties akivaizdoje...
Teologai ir istorikai kol kas nepateikia pakankamai argumentuoto atsakymo į klausimą, kodėl montanizmas savo metu neišliko, visgi tam tikras išvadas daryti galima. Viena galima priežastis - tai pati bažnyčios kaip išteisintų nusidėjėlių bendruomenės prigimtis. Žvelgiant į bažnyčios istoriją (o ir į veidrodį), gausu esminio Pauliaus teiginio patvirtinimų, kad kiekviename žmoguje slypintis nuodėmingumas, kūniškumas linksta prie „blogio“ - išorinių efektų, mistifikavimo ar susireikšminimo, o tai nejučiomis gali išstumti ne tik įkvėpimo tyrumą bei nuolankų Viešpaties ieškojimą, bet ir užverti duris kažkada juos įkvėpusiai Šventajai Dvasiai. Atsvara šiems dalykams - aiškiai suformuluota, gal net tam tikra prasme „sausa“ teologija. Tęsiant šią mintį galima paminėti, jog tyrėjai pastebi (pvz., 5), kad nei Montanas, nei jo sekėjos aiškiai nesuformulavo svarbiausių teologinės doktrinos aspektų, ir nors tai bandė atlikti Tertulijonas, tačiau jo darbų akivaizdžiai nepakako, kad judėjimo pagrindą sudarantis mokymas išliktų pastovus, ir būtų perduotas iš kartos į kartą.
Galiausiai, žvelgiant plačiau, montanizmo likimas šiek tiek panašus ir į kitų krikščionybės atnaujinimo judėjimų raidą: Reformacijos, pietizmo,, metodizmo, XIX a. prabudimų... Tai tik patvirtina, kad gyvas tikėjimas jokiomis žmogiškomis priemonėmis neperduodamas su fiziškai gimstančia nauja tikinčiųjų karta - su kiekviena karta Bažnyčia iš vandens ir Dvasios gimsta iš naujo...
Pirma dalis
Literatūra
1. History of montanism. Prieiga internete 2015-03-30: http://www.astudyofdenominations.com/history/montanism/#sthash.BInpcI8L.dpuf
2. Kärkkäinen Veli-Matti. An Introduction to Ecclesiology: Ecumenical, Historical & Global Perspectives. 2002
3. Montanists. Prieiga internete 2015-03-30: http://www.tertullian.org/montanism.htm
4. Montanus. Christian Classic Ethereal Library. Prieiga internete 2015-03-30: http://www.ccel.org/ccel/wace/biodict.toc.html?term=montanus
5. New Advent: Catholic Ecyclopedia. Prieiga internete 2015-03-30: http://go.newadvent.com/cathen/10521a.htm
6. Trevett Christine. Montanism - Gender, Authority and the New Prophecy, 2002
7. Древний монтанизм и пятидесятничество. Краткая справка из Энциклопедического словаря Ф.А. Брокгауза и И.А. Ефрона. Prieiga internete 2015-03-30: http://www.eresi.net/istoriya/drevniy-montanizm-i-pyatidesyatnichestvo
P. S. Nuorodos prie asmenybių pateiktos tik norint suteikti informacijos (gyvenamasis laikotarpis, vieta, darbai ir pan.), jose pateiktas vertinimas nebūtinai atspindi autorės požiūrį.
Parakleto amžius – senovinė erezija ar atgimstantis apreiškimas? (II)
Plintantis ir stiprėjantis montanizmas negalėjo likti nepastebėtas vyraujančios bažnyčios. Istoriniai šaltiniai liudija, kad kur kurios Azijos bažnyčios netrukus tapo visiškai montanistinės (pavyzdžiui, tai teigia anoniminis autorius apie Ankyros bažnyčią 193 m.), tačiau Vakaruose apie montanizmą kurį laiką nebuvo nieko žinoma - tokia padėtis išliko iki 177 m.
_64x64_9de.jpg)
