Petras Gonezijus ir polemika dėl Šventosios Trejybės

Kalbant apie LDK Reformaciją, greta dviejų svarbiausių jos krypčių - liuteroniškosios ir kalvinistiškosios - negalima pamiršti ir trečiosios, radikaliosios Reformacijos krypties, nors greit užgesusios ir dažnai balansuojančios ant pavojingos ribos tarp bekompromisinės krikščionybės ir klaidžiamokslio, tačiau nemenkai pakursčiusios teologinių diskusijų ugnį. Jūsų dėmesiui siūlome trumpą dr. Dainoros Pociūtės apybraižą apie šios krypties atstovą Petrą Gonezijų.

Petras Gonezijus (Giezek, Goniędz, Gonesius, Gomesius, Gonedzius, Gonetius, Conyza, Koniński, Lithuanus) - LDK Reformacijos veikėjas, trinitoristinės polemikos ir radikaliosios Reformacijos krypties Lietuvoje pradininkas. Buvo pravardžiuojamas Petru Arijonu (Piotr Aryjan). Ankstyvosios krikščionybės teologas Arijus (apie 256-336 m.) neigė Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus bendros dieviškos esmės dogmą ir Nikėjos bažnytiniame susirinkime 325 m. buvo pasmerktas kaip eretikas. Savęs Arijaus pasekėju P. Gonezijus nelaikė.      
            
Kelias į protestantizmą vedė per universitetus

P. Gonezijus gimė apie 1530 m. Goniondzo (Goniądz) kaime, Palenkėje, Radvilų valdose. Nekilmingas - Krokuvos universitete 1546 m. buvo įrašytas kaip iš Vilniaus vyskupijos atvykęs Petrus Nicolai Lithuanus dioc. Vilnensis, mokėjęs vieną grašį mokesčio. 
                         
Ankstyvoji protestantizmo istoriografija (A. Węgierskis, Wengerscius) liudija, kad protestantu P. Gonezijus tapo 1550 m., patyręs ispanų mediko Miguelio Serveto (pirmojo Šveicarijoje, Ženevoje 1553 m. ant laužo sudeginto antitrinitoriaus) idėjų įtaką. Bet liudijimų, kad P. Gonezijus tuo metu žinojo M. Servetą ar buvo skaitęs jo veikalus, nėra. 1551 metais P. Gonezijus išvyko studijuoti į Italiją, Paduvos universitetą (gali būti, kad mecenavo Vilniaus vyskupas P. Alšėniškis). Istoriografijoje minimos jo studijos Vokietijoje ir Šveicarijoje, tačiau liudijimų trūksta. Paduvoje tikriausiai įgijo daktaro diplomą, ten 1554 m. dėstė sofistiką. Paduvos universitete dėstė italų antitrinitorizmo lyderis, teisininkas Matteo Gribaldis Moffa, kurio mokymo įtaką patyrė P. Gonezijus. 1555 metais, grįždamas į Lietuvą, P. Gonezijus apsilankė Moravijoje, kur susitiko su anabaptistais (ši krikščionių bendruomenė kritikavo vaikų krikštą kaip neprasmingą ir teigė, jog krikšto sakramentą turi priimti suaugęs ir sąmoningas žmogus).

P. Gonezijus mokėjo lotynų, graikų kalbas, hebrajų kalbos pagrindus. Grįžęs į Lietuvą įsijungė į kunigaikščio Radvilos Juodojo 1553 m. pradėtos kurti Lietuvos evangelikų bažnyčios veiklą.

Nepavykęs bandymas „atvesti į doros kelią“

1556 m. sausį kaip LDK evangelikų pasiuntinys, M. Radvilai Juodajam rekomendavus, P. Gonezijus dalyvavo Secemino (Lenkija) evangelikų sinode, kur pirmą kartą viešai išsakė savo religines mintis dėl Trejybės. Pasak sinodo protokolo, kuriame P. Gonezijus buvo pavadintas „naujuoju arijonu ir servetijonu“, jis perskaitė savo konfesiją, kurioje neigė Trejybės sąvokos pagrįstumą ir teigė, kad Kristus - menkesnis už Tėvą. Sinodas jį pasmerkė ir įpareigojo konsultacinei išvykai į Vokietiją pas Reformacijos teologą Ph. Melanchthoną. Tais pačiais metais Vitenberge P. Gonezijus susitiko su Ph. Melanchthonu, kuris įvertino jį kaip iškalbų ir sumanų, tačiau iš Italijos M. Serveto idėjų parsivežusį lietuvį. Nepaisant Trejybę išpažįstančių protestantų (liuteronų ir reformatų) priešinimosi, P. Gonezijus niekada nepakeitė savo jaunystės pažiūrų.

Pavojingas eretikas
                        
Atrodo, kad vienas pirmųjų  spausdintų P. Gonezijaus veikalų buvo 1556 m. Krokuvoje išleistas De filio Dei homine Jesu Christo (Apie Dievo sūnų žmogų Jėzų Kristų), tačiau veikalas neišliko. 1556-ųjų gruodį P. Gonezijus Działdowe (Soldau, Prūsija) susitiko su Radvilai Juodajam artimu italų protestantu P. P. Vergerijum. Šis 1557 m. sausio 2 d. laiške Radvilai Juodajam P. Gonezijų apibūdino kaip pavojingą eretiką, patarė kunigaikščiui uždrausti jo veiklą. Radvila Juodasis savo valdomoje Bažnyčioje palaikė poleminę nedogmatinę dvasią ir nematė reikalo sinoduose drausti diskusijas religiniais klausimais.
                         
P. Gonezijus parašė pirmąsias Trejybės sampratą kritikuojančias knygas Lietuvos ir Lenkijos regione, kurios buvo aktyviai naikinamos.      
                         
1557 metais P. Gonezijus buvo Elke (Ełk), kur su Janu Maleckiu sutarė išspausdinti savo knygą apie Kristaus dieviškumą. Bet liuteronas Prūsijos kunigaikštis Albrechtas, informuotas tikriausiai P. P. Vergerijaus, knygos spausdinimą uždraudė. 1558-ųjų gruodį sinode Brastoje P. Gonezijus pristatė savo (neišlikusį) rankraštį prieš vaikų krikštą. Vėl pasmerktas P. Gonezijus buvo Pinčuvo (Pińczów) sinode 1560 m. gegužę.

Trejybės klausimas suskaldė bažnyčią

Evangelikų sinoduose nuolat keldamas klausimus apie tai, jog žodžio Trejybė (Trinitas) Šventajame Rašte nėra, todėl krikščionys turėtų atidžiau apmąstyti ir detalizuoti Dievo Tėvo ir jo sūnaus Jėzaus Kristaus sampratą bei jų ryšį, P. Gonezijus sulaukė ne tik priešininkų, bet ir šalininkų. Taip Lietuvos evangelikų bažnyčioje įvyko schizma (skilimas), po kurio susikūrė antitrinitoristinių idėjų vienijama religinė bendruomenė, vėliau gavusi unitorių vardą. Ši bendruomenė organizavo savo sinodus (bažnytinius susirinkimus). 1565 metų birželio 25-30 d. Gonezijus dalyvavo antitrinitorių sinode Vengruve (Węngrów), kuris buvo pratęstas liepą Brastoje. Čia buvo aptariami vaikų krikšto klausimai. Dalyvavo ir 1568-1569 m. sinoduose. Mirė jis 1573 m. rugsėjį Vengruve nuo epidemijos. Ypač reti egzemplioriai - keturi spausdinti P. Gonezijaus veikalai, išleisti 1570 m. Vengruve, LDK didiko Jono Kiškos, palaikiusio antitrinitorizmą, spaustuvėje: O ponurzaniu chrystiańskim (Apie krikščionių panėrimą), O Synu Bożym (Apie Dievo sūnų), O Trzech (Apie Tris), Doctrina pura et clara (Gryna ir švari doktrina).

Pagarba Šventojo Rašto raidei

P. Gonezijus buvo tikintis, jausmingas ir aistringas polemistas. M. Serveto ir M. G. Moffos paveiktos jo religinės pažiūros mažai keitėsi. Nuo religinės veiklos pradžios jis rėmėsi teoriniu pagrindu, jog „novitas verborum“ (nauji, biblinėje kalboje nepaliudyti žodžiai) yra visų erezijų priežastis, todėl ir Trejybės termino nebuvimas Biblijoje verčia iš naujo apmąstyti Tėvo, Sūnaus ir Šv. Dvasios santykius. Laikėsi agnostinės pozicijos: vienintelė tiesos norma - Raštas, kuriame, jo nuomone, Dievas atvėrė visa, kas tikėjimui būtina, o gilinimasis į neapreikštas paslaptis - tik spekuliacija. Propaguodamas anabaptistines pažiūras, priešinosi lenkiškam anabaptistų terminui „naujakrikštai“ (nowochrzczency), suaugusiųjų krikštui siūlė terminą „panėrimas“ (ponurzanie). P. Gonezijus, nors istoriškai laikomas antitrinitorizmo pradininku LDK, Kristaus dieviškumo neneigė ir laikėsi amžinojo Kristaus sampratos, bet teigė Tėvo, kaip Kristaus kūrėjo, viršenybę. Jis suvaidino istorinį klausimų dėl Trejybės kėlėjo vaidmenį ir davė pradžią atidžiai Biblijos teksto analizei Lietuvoje. Tačiau tiek Sūnaus, tiek Šv. Dvasios traktuotės klausimais liko ištikimesnis tradicijai nei vėliau radikaliai nuo jos atitrūkusiems vieno Dievo išpažinėjams unitoriams.
 
Literatūra: Petras Gonenzietis, „Apie tris, tai yra apie Dievą, jo Sūnų ir apie Šventąją Dvasią; prieš Sabelijaus Trejybę“, kn: Lietuvos ateizmo istorijos chrestomatija, Vilnius: Mintis, 1988, p. 67-69.

Iliustracijoje P. Gonezijos veikalo Apie Tris viršelio fragmentas

www.ldkistorija.lt

Bendrinti: