POEMA "Metai" - pamokslų rinkinys? (I)

Religiniai K. Donelaičio „Metų" motyvai ne vieną tyrinėtoją paskatino ieškoti poemos sąlyčio su Šv. Raštu, o kai kurios poemos vietos - nuopuolio istorija, apokaliptiniai įspėjimai - sukėlė asociacijų net su pamokslais.
J. Lebedys, vienas žymiausių senosios lietuvių literatūros specialistų, teigia, kad poemoje „pasirinktas dialoginis vaizdavimo būdas, teisingiau pasakius, kalbų, lyg pamokslų rinkinys" (Lebedys, 1977, p. 278).  Tokias tendencijas pastebi ir įtakingas lietuvių literatūros istoriografas M. Miškinis. Pastarasis, matydamas autoriaus puritonišką nusistatymą ir griežtus jo pasisakymus prieš girtavimą bei bažnyčios nelankymą, iškėlė prielaidą, kad K. Donelaitis save laikė „ne tiek poetu, kiek pamokslininku" (Miškinis, 1988, p. 456). Bene drąsiausiai šiuo klausimu pasisakė D. J. Valiukėnaitė. Straipsnyje „Donelaičio ‘Metai’: Eilės iš sakyklos" išanalizavusi „Metus" pagal formalios analizės principus, ji padarė išvadą, kad „Metai" yra verti kritiško dėmesio, kaip pažymėtinas kūrybinis bandymas ir kaip turbūt patraukliausias pamokslas Vakarų raštuose" (Valiukėnaitė, 1982, p. 25).

Įdomių asociacijų kilo kitiems donelaitistikos specialistams. Nors dauguma jų vengė teiginių, jog „Metai" yra pamokslų rinkinys, kita vertus, jie iškėlė hipotezę, kad kunigas šią poemą galėjo naudoti kaip bažnytinį pamokslą. L. Passargė ir L. Gineitis, „Metų" turinyje įžvelgę konfesinės didaktikos elementų, spėjo, kad K. Donelaitis poemą ar jos ištraukas galėjo skaityti iš Tolminkiemio sakyklos (Gineitis, 1990, p. 354). Ši hipotezė paremta Skandinavijos liuteronų kunigų E. Tegnerio ir P. Dasso, kurie savo poeziją mėgdavo skaityti bažnyčioje, pavyzdžiais.

Turime pripažinti, kad iš tiesų „Metuose„ yra nemažai konfesinės didaktikos. Nesunkiai pastebime akivaizdų poemos sąlytį su Biblija ir netgi liuteroniškomis doktrinomis. Taigi klausimas, ar poema yra pamokslų rinkinys, visiškai pagrįstas (...).

„Metų" bibliniai motyvai
„Metuose" galima nesunkiai atsekti daugelį biblinių motyvų. Vienus sudaro tik keli sakiniai, kiti užima palyginti nemažą poemos dalį. Akivaizdžiai matyti, kad „Metuose" autorius cituoja daugelį Šv. Rašto knygų, ypač psalmių bei Evangelijų tekstus. Susisteminus religinę poemos didaktiką matyti, kad K. Donelaitis remiasi Kristaus kalno pamokslu, pasakoja apie Adomo ir Ievos nuopuolį, cituoja apokaliptines Biblijos pranašystes ir Psalmyną.
Ištraukos iš Kristaus kalno pamokslo. „Pavasario linksmybėse" K. Donelaitis ragina žmogų būti kantresniam, patikėti visus savo rūpesčius Dievui. Tai jis aiškina pateikdamas pavyzdžių iš paukščių gyvenimo: vaizdingai pasakoja, kaip paukščiai parskridę randa šaltą pavasarį ir stokodami grūdo „gnyba žolelę" tačiau išlieka gyvi, nes Dangiškasis Tėvas jais pasirūpina.
Į paukščius žiūrėk! viens prastą kirminą kramto,
O kitsai, stokodams grūdo gnyba žolelę.
Juk ir jie kasmets, mus aplankyt sukeliavę,
Kūdą vis ir alkstantį pavasarį randa;
O vei niekada nesiskundžia (P. 99).

Paukščių gyvenimo pavyzdžiais skaitytojas yra mokomas labiau pasitikėti Dievu. K. Donelaitis pabrėžia, kad žmogus Dievo akyse yra daug vertesnis nei dangaus sparnuočiai, todėl neturėtų per daug dejuoti ir niurnėti.
Tau, žmogau! miels Dievs daugių daugiaus dovanojo,
O tu dar nurni, kad, kartais alkaną dieną
Ar skūpus čėsus sulaukęs, šiupinį gramdai? (P. 99).

Šiame epizode poetas, be abejo, cituoja Kristaus kalno pamokslą. Pateikdamas pavyzdžius iš paukščių gyvenimo, Kristus ragino žmones rytojaus rūpesčius patikėti Dievui:
Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? (…)Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’ arba: ‘Ką gersime?’ arba: ‘Kuo vilkėsime?’ (Mt 6, 24-31)

K. Donelaitis ne vien atpasakoja Kristaus žodžius, jo mintį gerokai praplečia. Vienas kantriausių paukštelių yra lakštingala: „Tu, paukšteli miels! ne poniškai prisivalgai... bet, pasisotinusi prastai, tik vandenio trokšti„ (P. 99). Ne mažiau įspūdinga yra gervino giesmė. Pastarasis ne šiaip sau „dejuodamas šūkauja„, bet moko, kad Dievo galybė ir paukščių balsuose yra stebuklinga.Gervins iki debesių juodų dyvnai kopinėdams
Ir nei verkdams irgi dejuodams skambino dangų;
Bet tai ne verksmai, kad jis taip skambina šaukdams,
Ne! jis nor pamokyt, kaip didė Dievo galybė
Ir paukštelių balsuos yr didei stebuklinga (P. 95).

Jau pastebėjome, kad cituotais Kristaus žodžiais K. Donelaitis remiasi tik iš dalies. Peršasi išvada, jog tai ne Kalno pamokslo egzegezė, bet poemoje vystomų minčių pagrindimas Dievo žodžiu. Pasakotojas nieko nekalba apie pagrindinę Kristaus palyginimo išvadą: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir teisybės, o visa tai jums bus pridėta" (Mt. 6, 33). Autorius paprasčiausiai akcentuoja, kad žmogus turi labiau pasitikėti Dievu.

Nuopuolio istorija. Reikšmingą vietą „Metuose" užima žmogaus nuopuolio istorija. Apžvelgęs pavasario darbus K. Donelaitis trumpam stabteli ties klausimu, kodėl žemėje tiek daug vargo. Savo žvilgsnį jis nukreipia į Adomą ir Ievą, pirmąją nuodėmę ir jos pasekmę - nuopuolį. Tam „Metuose" skiriama nemažai vietos. Poetas vaizdingai pasakoja, kaip Dievas Adomą „išmetė" iš Rojaus. Nuo to laiko žmogus turi savo prakaitu užsidirbti duoną. Kad Adomas ir Ieva nesušaltų, Sutvėrėjas juos aprengė kailiais. Poetas neužmiršta paminėti, kad kiekvienas žmogus, kaip ir Adomas, linkęs vengti Dievo veido.
Dievs, tave koliodams ir žemę visą prakeikdams,
Dėl raspustos tos iš rojaus išmetė laukan
Ir su rūpesčiais tavo duoną paliepė valgyt.
Taip po tam tu, bėdžiau, su Ieva, savo mote,
Išrėdyts su kailiais per laukus bėginėjai
Ar tamsoj pasislėpt į krūmus kur nusitraukei.
Žinom juk ir mes, koktu, kad kaip nusidėję
Slapomės ar kartais šen ir ten bėginėjam (P. 111).

Nors K. Donelaitis gana smulkiai atpasakoja žmogaus nuopuolį, vis dėlto jis nepamini kai kurių svarbių dalykų. Pavyzdžiui, nieko nekalba apie Rojuje buvusią paslaptingą būtybę - žaltį, apie jo dialogą su moteriške. Pažvelgus į šį epizodą atidžiau, susidaro įspūdis, kad ne Ieva, bet Adomas nusidėjo pirmas, jog jis vienas yra kaltas dėl žmogaus nuopuolio.

Autorius pamini, kokią bausmę Dievas skyrė Adomui, - savo prakaitu jis turės užsidirbti duoną. Tačiau poetas nieko nekalba apie Viešpaties sprendimą moteriškės atžvilgiu. Biblijoje sakoma: „O moteriai jis tarė: „Aš padauginsiu tavo skausmus per nėštumą; skausme gimdysi vaikus" (Pr 3, 16). K. Donelaitis visiškai neužsimena apie gimdymo skausmus. Priešingai, jis akivaizdžiai nukrypsta nuo Biblijos teksto, pabrėždamas ne Ievos skausmus, bet pirmąjį džiaugsmą gimus kūdikiui, kai savo pirmagimiui „pasturgalį šluostė":
Ale ką mislyjo Ievutė, tavo pačiutė,
Kaip jos pirmas vaiks užgimęs klykti pagavo
Ar kaip pirmąsyk ji jam pasturgalį šluostė
Ir prastai suvysčius į pašalį kišo? (P. 111).

Šiuo atveju galima pritarti L. Passargės teiginiui, jog poetas „Metuose" dažnai yra „stipresnis negu dvasininkas" (L. Passarge, 1988, p. 174). Atpasakodamas biblinę istoriją jis pasilieka plačią erdvę kūrybai. Pavyzdžiui, gilinasi į pirmojo žmonių vaikelio luomą, nors Biblija apie tai iš viso nekalba. K. Donelaitis Kainą vaizduoja ne ponu, bet būru. Tai matyti iš to, kad gimęs Kainas buvo padėtas į pašalį, ir primena, jog tik „būrkos savo lėles glūpas su skrangaliu rėdo ir suvystytas į tamsų pašalį kiša. Juk žinai, kaip būrai veislę savo kavoja". O „žiuponės savo lėles, margai dabinėtas, ant šilkų perynų vis į patalą guldo" (P. 109).

Tik pasakojimo pabaigoje jis grįžta prie pradžioje iškelto klausimo, kodėl žemėje yra tiek daug vargo. „Ak Adom! - atsidūsta. - Tu peržengdams prisakymą Dievo / Sau ir mums padarei vargus ir didelę bėdą" (P. 113).
Ir šiuo atveju galime abejoti, ar K. Donelaitis buvo užsibrėžęs atlikti nuopuolio istorijos egzegezę. Rojaus istorija atpasakota netiksliai, pasilikta daug vietos kūrybinei laisvei. Nepaminėtas pagrindinis nuopuolio faktas, jog Adomas ir Ieva, gundytojo paveikti, pažeidė Dievo įsakymą. Išvadoje sakoma, kad žmogus dėl pirmosios nuodėmės kenčia vargą. Tačiau šiame epizode skaitytojas nėra raginamas jos vengti. Tai rodo, kad autorius neturėjo tikslo atlikti pirmųjų Pradžios knygos puslapių egzegezės. Kita vertus, mes privalome pastebėti, kad šią istoriją praneša ne „Metų" pasakotojas, bet pamaldusis Pričkus. Galimas dalykas, kad K. Donelaitis stengėsi ją perpasakoti taip, kaip tai atrodė būrams.

Eschatologiniai poemos epizodai. „Metuose"  gausu eschatologinių pranašysčių. Daugelyje jų kalbama apie pasaulio pabaigą ir artėjantį Dievo teismą. Pamaldusis Selmas susirūpinęs antruoju Kristaus atėjimu, kai bus atlyginta už tai, ko kiekvienas nusipelnė. „Tič tik, ik sūdžia šio svieto tau pasirodys / Ir ponus taip, kaip ir mus, sūdop suvadinęs, algą kiekvienam, kaip pelnęs yra sudavadys" (P. 251). Selmo žodžiai paremti Mato Evangelija: „Juk Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus" (Mt. 16, 27). „Metuose" pateikiami pagrindiniai pasaulio pabaigos ženklai: žmonės nustos tikėti į Dievą, žemėje išplis „pragaro baisybės".
Taip ant svieto jau, kaip mums Šventas praneša Raštas,
Vis pulkelis viernųjų buvo mažesnis,
Kaip ans durnas pulks nelabųjų irgi bedievių.
Bet dar ir toliaus taip bus, kad sviets pasidūkys
Ir apjeks, visai velniop rėžtu besisukdams.
Sako juk visi šventųjų prarakų žodžiai,
Ir pons Kristus pats bei jo mokytinių raštai,
Kad prieš svieto pabaigą bus toks sumišimas,
Kad baisybės pekliškos visur išsiplatys (P. 219).

Čia autorius remiasi 24-uoju Mato evangelijos skyriumi: "Bet tai dar ne galas. Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Vietomis bus badmečių ir žemės drebėjimų. Tačiau visa tai tik kentėjimų pradžia. Paskui jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite dėl manęs visų tautų nekenčiami. Daugelis suklups, ims vieni kitus išdavinėti ir vieni kitų nekęsti. Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios. Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals. O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas. Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas.“ (Mt. 24, 7 - 14). „Metuose„ poetas kalba būsimuoju laiku, tarsi pranašaudamas dar didesnį dorovės nuosmukį, tautų sumišimą, didėjantį žmogaus supasaulėjimą. Eschatologiniuose epizoduose K. Donelaitis kalba kaip pranašas.

Ištraukos iš Psalmyno. K. Donelaitis žavėjosi psalmėmis, kuriose apdainuojamas Dievo kūrinijos grožis, šlovinami Viešpaties darbai. Šventraščio poetiniai tekstai atskleidžia kontrastą tarp Dievo visagalybės ir žmogaus menkumo. Poetui tai turėjo ypač imponuoti. Pavyzdžiui, žmogaus gyvenimą jis mėgo lyginti su laukų gėle. Matė, kad žmogaus amžius yra lyg žolės, kuri ryte pražysta, bet vakare nuvysta.
Mes silpni daiktai, kaip švents mums praneša Dovyds,
Nei žolelės ant laukų dar augdami žydim.
Kožnas viens žmogus užgimdams pumpurui lygus,
Iš kurio žiedelis jo pirmiaus išsilukštin,
Ik po tam jis, peržydėjęs ir nusirėdęs,
Užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia (P. 133).

Čia autorius remiasi 90-ąja ir 103-ąja psalmėmis: „Žmogaus dienos panašios į žolę, jis žydi kaip laukų gėlė: vos paliečia ją vėjas, jos jau nebėra, ji išnyksta, nepalikdama žymės.“  (Ps. 103,15 - 16). Poetas dažnai cituoja vieną kurios nors psalmės sakinį, rečiau - visą psalmę.

„Žiemos rūpesčiai" baigiami parodant žmogaus menkumą prieš Dievo visagalybę. Remdamasis Biblija kunigas sako, kad Dievas žmogų pažino dar jam neprasidėjus motinos įsčiose, „kai mes dar dūmot negalėjom". Jis įsitikinęs, kad Dievas žmogui yra skyręs tiksliai nustatytą žemės dienų skaičių, kurio niekas negali peržengti.
O tu miels Dieve, tu dangiškas geradėji!
Tu pirm amžių, kaip mes dar dūmot negalėjom,
Jau išmislyjai, kaip kartą mes prasidėsim
Ir ko mums reikės, kad šviesą šią pamatysim.
Tu mums sąnarius ir ūmus dovanojai
Ir sudavadijai kiekvieną reikalą mūsų.
Tu dienas verksmų bei džiausmų mums paskyrei
Irgi nulėmei jau kožnam ilgumą dienelių (P. 257).

Kreipinys „O tu, miels Dieve, tu dangiškas geradėji!„ skamba lyg malda, lyg padėkos giesmė. Šv. Rašte apie tai kalba 139-oji psalmė: "Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse; tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi“ (Ps. 139, 13 - 16). Galimas dalykas, jog K. Donelaitis remiasi būtent šia psalme.
„Žiemos rūpesčių„ pabaigoje pateikiama išvada, kad į egzistencinius klausimus atsakymą gali duoti tik Dievas. Paskutinėse poemos eilutėse autorius sako: „Mes glūpi daiktai n’išmanom tavo davadą; ir tavo mislys neigi bedugniai mums pasirodo". Čia pateikti Dievo žodžiai yra iš pranašo Izaijo knygos: „Juk mano mintys  ne jūsų mintys, o mano keliai ne jūsų keliai, tai VIEŠPATIES žodis. Kaip a´ukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys jūsų mintis“  (Iz. 55, 8 - 9). Pacitavęs psalmes, jis grįžta prie Kristaus kalno pamokslo, prie jau analizuotos temos apie žemiškus rūpesčius. Vėl kartojami paukščių gyvenimo pavyzdžiai.
Jūs žolelės blizgančios su savo grožybėmis!
O ir jūs paukšteliai su saldžiais alasėliais!
Ar kas daugiaus pas mus savo vasarą šventėt,
Jūs neprivalėt rūpintis, pas mus atsilankę,
Kaip maitinsitės ar kur šėtras savo sutversit,
Ir nei art, nei sėt, nei ką suvalyt neprivalėt;
Nės jums Dievs taip dovytis ir dirbt nepaskyrė,
Bet be rūpesčių jus išlaikyt pažadėjo (P. 259).

Šiose mintyse pastebime prieštaravimų. Kristus Mato evangelijoje sako: „Nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi" (Mt. 6, 34). Bet K. Donelaitis leidžia suprasti, kad šis paraginimas skirtas ne žmogui, bet tik paukščiams: „Nės jums Dievs taip dovytis ir dirbt nepaskyrė, / bet be rūpesčių jus išlaikyt pažadėjo". Autorius netikėtai praneša, kad žmogus žemėje turi nuolat kažkuo rūpintis: „Rūpinkimės zopostą dar pasilikusį čėdyt / Ir kad ką gardžiai pasikepsim ar išsivirsim, / Vis rytojaus ir kitų dienų paminėkim" (P. 259). Tačiau kitose eilutėse jis sugrįžta prie pirminės teksto prasmės ir pripažįsta, kad „vislab bus niekai, ką veiksim argi pradėsim, / kad žegnojanti rankelė tavo negelbės" (P. 261). Žvelgdamas į rytojaus dieną jis meldžiasi: „Taigi, tėtuti, toliaus už kožną reikalą mūsų / Rūpink tėviškai, kad vėl jau vasara rasis / Ir mes vėlei ant laukų trūsinėdami vargsim" (P. 261).
„Metuose„ galime išskirti ir daugiau biblinių epizodų. Dievo žodžiu išsakytus pamokymus K. Donelaitis įterpia daugelyje poemos vietų. Kita vertus, tai yra tik trumpi proginiai pamokymai, bet ne pamokslai.

Bus daugiau.

Sutrumpinta iš straipsnio, skelbto www.liuteronai.lt - dėkojame Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčiai.

Straipsnis iš archyvo