evangelija.lt | POEMA "Metai" - pamokslų rinkinys? (II)

Kunigo K. Donelaičio pamokslai
K. Donelaitis pamokslus sakė lietuvių ir vokiečių kalbomis. Amžininkai apie juos atsiliepė labai palankiai.

Kartą parapiją vizitavęs Įsruties superintendentas S. Miuleris pažymėjo, kad kunigas „pamokslus sako vokiškai ir lietuviškai, pastaruosius su labai dideliu meistriškumu" (P. 572).

Iki mūsų dienų yra išlikęs Tolminkiemio bažnyčios kertinio akmens pašventinimui skirtas pamokslo planas. Jis buvo įmūrytas šios bažnyčios bokšte. Pamokslą kunigas kūrė remdamasis 28-o Pradžios knygos skyriaus 10 - 22 eilutėmis, kur pasakojama apie Dievo apsireiškimą miegančiam Jokūbui. Sapne žydų tautos patriarchui buvo pažadėta žemė ir palikuonių, kaip dulkių ant žemės. Pabudęs Jokūbas nusprendė, kad ši vieta yra šventa, jog „čia niekas kita, kaip Dievo namai ir dangaus vartai", todėl sentėvis Dievo garbei pastatė paminklą. K. Donelaitis pamokslavo pagal tokį planą:
„Dedant šios naujosios mūrinės bažnyčios pamatą, klebonas susirinkusiems statybos vietoje krikščionims pasakė pamokslą pagal Pr. 28, 10 iki galo ir, turėdamas galvoje pirmąją mūrinę statybą, kalbėjo apie Jokūbo, tikėjimo tėvo, akmeninį paminklą: 1) praeities atminimui; 2) būsimųjų laikų atminimui" (P. 566).

Matome, kad minėtas kunigo pamokslas buvo sudarytas iš dviejų dalių. Pirmoji buvo skirta pirmosios Tolminkiemio mūrinės bažnyčios, kuri buvo pastatyta 1682 metais, atminimui. K. Donelaitis, atvykęs į Tolminkiemį, ją rado jau apgriuvusią (P. 593). Antrojoje pamokslo dalyje kunigas kalbėjo apie būsimąją parapijos bažnyčią bei kertinio akmens pašventinimą.

Turime žinių dar apie vieną K. Donelaičio pamokslą. Jį kunigas pasakė sugrįžęs iš pelkėtų Romintos miškų, kur Septynerių metų karo pradžioje (1756 - 1763) kartu su savo parapija slėpėsi nuo Rusijos kariuomenės. Sugrįžęs į Tolminkiemį jis susipažino su rusų okupacinės valdžios dekretais. Vienu iš jų buvo nurodyta švęsti Aleksandro Nevskio šventę.

K. Donelaitis pasirodė esąs tvirto charakterio. 1757 m. rugsėjo 10 d. bažnyčioje jis turėjo sakyti pamokslą apie Aleksandrą Nevskį. Užlipęs į sakyklą parapijiečiams aiškino, kad galbūt Aleksandras yra visiškai geras vyras, bet jis jo nepažįstąs. Todėl pamokslui parinko apaštalo Povilo žodžius, kuriais šis pasakoja apie to paties vardo kalvį: „Kalvis Aleksandras man padarė daug bloga, Viešpats jam atmokės pagal jo darbus. Ir tu saugokis jo, nes jis labai priešinosi mūsų žodžiams (2 Tim. 4, 14)" [Gudaitis, 1957, 342].

Už šį pamokslą kunigas galėjo būti griežtai nubaustas. Tuo tarpu parapijiečiams tai buvo puikus penas apmąstymams. Jie turėjo suprasti, kad kalvis, tai tas pats Aleksandras Nevskis: „Dviprasmiškai palygindamas Aleksandrą Neviškį prie plėšiko, jis nesupratusiems to pamokslo teksto maskoliams akis apdūmė, o savo parapijiečiams davė medžiagos apgalvoti ir suprasti visą okupacijos žiaurumą" (Biržiška, 1990, p. 77).

Šie du pavyzdžiai rodo K. Donelaičio, kaip pamokslininko, konkretumą, bet neatskleidžia jo pamokslavimo meno. Apie tai nuomonę galime susidaryti iš „Metų" ir pasakėčių. Kai kurios šių raštų ištraukos skamba lyg iš sakyklos (J. Lebedys, L. Gineitis, M. Miškinis). „Daugelį vietų skaitai, tarsi jos būtų buvę skelbtos iš sakyklos," - pastebi L. Passargė (1988, p. 175).

Personifikacijos. „Metuose" kunigas į pagalbą pasitelkia personifikacijas. Dažnai poemoje pamokslauja gervės, žvirbliai, lakštingalos ir kiti giesmininkai.
Žvirbliai su vaikais žodžius girdėdami tokius:
„Rods, - tarė, - mūs giminė taip jau vis šlovina Dievą."
Bet lakštingala, dar ikšiol kytriai pasislėpus,
Laukė vis, iki kožnas bus savo dainą pabaigęs.
Todėl ji paskiaus kasmets vis pradeda šūkaut
Ir nakties čėse, kai sviets jau miegt įsigūžtęs,
Sau viena tamsoj budėdama garbina Dievą (P. 95).

K. Donelaitis žinojo, kad jo parapijiečiai dažnai užmiršta ryto ir vakaro maldas, užmiršta padėkoti Dievui už valgį. Juos moko "pamaldaus" gandro pavyzdžiu.
Taip po tam abu, daug dirbę ir triūsinėję,
Valgį sau sužvejot pas klaną nulėkė greitai
Ir kelias varles bei rupuižes pagavę,
Dievui iš širdies visos viernai dėkavojo (P. 93).

Taip kunigas tūlą moko dėkoti Dievui už duoną kasdienę. „Tu, žmogau niekings! Mokykis čia pasikakyt / Ir pasisotindams gardžiaus n'užmiršk savo Dievą" (P. 95). Personifikacijos padeda sudaryti vaizdą, kad pamokslauja visa gamta. Tolminkiemio klebonas stovi šalia, jam kalbėti nebėra jokios būtinybės.

Palyginimų metodas. Kunigas savo pamoksluose vartojo biblinius ir savo paties sukurtus palyginimus. „Pavasario rūpesčiuose" ragina pažvelgti į paukščius danguje (Mt. 6, 25 - 31), žmogaus gyvenimą lygina su laukų žole (Ps. 90; Ps. 103).

K. Donelaitis mėgo interpretacijos laisvę. Čia jam padėdavo vaizdingi pavyzdžiai iš kasdienio gyvenimo. Tvirtindamas, kad žmogaus gyvenimas prilygsta žolelei, jis neapsiriboja vien tik laukų gėlės pavyzdžiu, bet pasakoja, kokius džiaugsmus bei rūpesčius patiria būras ir ponas. Abu jie, kol dar yra vaikai, „glūpai" šokinėja, kol jiems ūsai pradeda želti. Užaugęs vienas eina į baudžiavą, kitas - ponauja. Bet staiga pasirodo giltinė ir „su rauplėmis piktomis atšokusi smaugia" (P. 133). Ji neskiria nei „klapų" (berniukų), nei „mergų", kurias „kirsteria taip aklai, kad kasos irgi kepurės su grožybėmis visomis į nieką pavirsta". „Taigi matai, kaip žmogiškas trumpintelis amžis / Žydinčioms ir krintančioms prilygsta žolelėms," - atsidūsta kunigas K. Donelaitis (P. 113).

Praeities įvykių aktualizavimas. Šis metodas pastebimas žmogaus nuopuolio istorijoje. Pričkus, vienas teigiamų poemos personažų, į Adomą bei Ievą kreipiasi lyg į šiandien gyvenančius žmones.
Ak Adom! tu pirms žmogau išdykusio svieto.
Tu su savo Ieva, sode pavasarį švęsdams
Ir gėrybes uždraustas slaptoms paragaudams,
Sau ir mums nabagėliams padarei vargelių (P. 111).

Šis raiškus kalbėjimo būdas, kurį taikė ne vienas žymus pamokslininkas, pamokslams suteikdavo daugiau įtaigumo. Jonas Orantas savo Kalėdų pamoksle kalbėjo: „Kas tikos taw, Mergait Marya, kad tu tokia linskma esi, ir tu, senoji Teta Elzbeta, kad tu iš Dziaugsmo prašunki, ir tu, mažas Krikštytoji Motynos Žywate, kad tu taip šokczioji, ir tu, nobažnas Karaliau Dowid, kasgi tave ant Szokio parągino?" (Mišiu knygos <...>, 1912, p. 48). „Metai" rodo, kad K. Donelaitis šią pamokslavimo techniką buvo neblogai įvaldęs.

Stiliaus bruožai. J. Lebedys teigia, kad pagrindinė K. Donelaičio stiliaus ypatybė yra liaudiškumas (Lebedys, 1977, p. 287), reiškęsis kunigo sugebėjimu plačiai ir gausiai naudoti liaudies kalbą. „Kaip ir gyvojoje kalboje, jis nuolat klausia, sušunka, nustemba, gėrisi. Visa, kas gyva, kas egzistuoja, jam, kaip ir liaudžiai, yra lygiaverčiai dalykai. Todėl savo kalboje jis natūraliai suderina šiurkštumą su švelnumu" (Lebedys, 1977, p. 287).

Poemoje autorius daiktus vadina tikraisiais vardais. Šiurkštūs ir švelnūs žodžiai vartojami greta, tame pačiame sakinyje. „Dievs ir žodis jo, bažnyčių mūsų grožybės, / Giesmės nobažnos taip jau, kaip poteriai mūsų, / Neprieteliams tokiems nei smarvė mėžinio smirdi" (P. 189). Vaizdinga yra Pričkaus pamokymo kalba:
Jūs išputėliai pilvoti, jūs gi bedieviai,
Ar jau gėda jums šventai rankas susiimti
Ir aukštyn pažiūrėt, kad riebius imate kąsnius?..
O jūs neprieteliai, valgius vis rydami riebius
Ir vis ričvynius į pilvą košdami storą,
Dievo bei dangaus visai paminėti paliovėt (P. 188 - 189).

Šie pavyzdžiai padeda susidaryti objektyvų vaizdą apie jo pamokslų kalbą. Ji persunkta personifikacijų, metaforų, palyginimų, epitetų, hiperbolių, vaizdingų veiksmažodžių ir kitų emocinių žodžių. Lakštingalą jis ragina ne vien giedoti, bet „valgyti muses ir dyviną žiogą, skrusdėles ir jų negimusią veislę". Jaunam išpuikusiam ponaičiui primena, kaip tėvas jam su kurpaliu „per rambią nugarą siekė, o moma su ražu supykus mušė per ausį". Kiti kritikuojami už tai, kad vietoj poterių „kiauliškas dainas dainuot ir žviegt užsimanė". Poemoje nėra nė vieno puslapio, kuriame nebūtų bent kelių šmaikščių ir taiklių vaizdingų žodžių.
Sprendžiant iš poemos „Metai", K. Donelaičio pamokslai buvo konkretūs, sudaryti iš dviejų trijų dalių. Jis nemėgo leistis į ilgesnius išvedžiojimus, bet mintis išsakydavo trumpai ir aiškiai. Mokydamas buvo griežtas, nesileisdavo į kompromisus. Pamaldžiuosius pagirdavo, o nusidėjėlius išpeikdavo. Galimas dalykas, kad žodžius „snargliau", „žioply", „ne¬naudėli", „niekings žmogau" vartojo net iš sakyklos. Jo pamokslų jėga slypėjo būrų kalboje.
Žinodami, jog K. Donelaitis turėjo poetinį talentą, galime spėti, kad įkvėptas kūrybinės dvasios svarbesnes savo pamokslų dalis galėjo sueiliuoti. Tuo metu buvo įprasta į pamokslų tekstą įterpti giesmių posmų. Galimas dalykas, kad vietoj jų kunigas pateikdavo hegzametru paties eiliuotą tekstą. Dėl to nevertėtų stebėtis, nes eilėmis jis kartais rašydavo ir laiškų įžangas. Pavyzdžiui, viename laiške rašo:
Asz pasidzaugdams perskaiczau tawo Gromatą szulną -
Taip Lietuwninkui Lietuwninks Atraszą susdams
Ir lietuwiszkai swepluodams Lietuwą gyre (P. 273).

Šiais poeto sugebėjimais žavėjosi ne vienas K. Donelaičio kritikas. L. Rėza rašė: „Kaip lengvai autoriui sekėsi eiliuoti hegzametru, rodo įvairūs jo laiškai" (P. 391). Manytume, kad poetinį talentą jis galėjo panaudoti savo pamoksluose. Turbūt Įsruties superintendentas S. Miu¬leris neperdėjo sakydamas, jog K. Donelaitis lietuviškus pamokslus sakė ypač meistriškai (P. 572).

Hipotezė apie "Metų" skaitymus iš sakyklos
Kai kurie donelaitistikos tyrinėtojai spėja, kad poema galėjo būti skaitoma iš sakyklos. Vienas pirmųjų tokią hipotezę iškėlė L. Passargė. Ją pagrindė vyskupo E. Tegnerio (1782 - 1846) ir norvegų kunigo Peterio Dasso (1647 - 1708) pavyzdžiais (L. Passarge, 1988, p. 175). Šiai minčiai pritaria kitas žymus donelaitistikos tyrinėtojas L. Gineitis: „Remiantis „Metų" turiniu (konfesinė didaktika) ir stiliumi (kreipiniai girdėkit, klausykit), taip pat istorinėmis analogijomis, pagrįstai manoma, kad Donelaičio kūrinių buvo klausomasi iš sakyklos"1 (Gineitis, 1990, p. 354). Su tuo sutinka ir D. J. Valiukėnaitė, kas matyti jau iš jos straipsnio pavadinimo: „Donelaičio „Metai": Eilės iš sakyklos" (Valiukėnaitė, 1982). S. Yla tuo klausimu pasisako atsargiau: „Jei Donelaitis skaitė „Metų" ištraukas parapijiečiams iš sakyklos, tai ne kaip savo, o nežinomo autoriaus įspėjimus bei patarimus" (Yla, 1973, p. 66).

Kita vertus, šia mintimi galime abejoti dėl dviejų priežasčių:
Pirma, tai daryti verčia pietistinis K. Donelaičio nusistatymas. Pietistinių pakraipų kunigai laikėsi nuostatos, kad iš sakyklos turi būti skelbiamas tik Dievo žodis (sola scripture principas). Istoriniai šaltiniai - metrikų knygos, laiškai - rodo, kad K. Donelaitis buvo būtent toks kunigas.

Antra, poemoje yra epizodų, kuriuos netinka pateikti iš sakyklos. Kam bažnyčioje pasakoti apie mėšlo vežimą, minėti krikštynų ar vestuvių, valgių gaminimo smulkmenas? Nors čia yra vertingų pamokymų, vis dėlto tai neturi nieko bendro su Dievo žodžiu. Pietistinėje atmosferoje tokie „pamokslai" būtų sukėlę papiktinimą. Tad abejotume, ar visa poema „Metai" galėjo būti skaitoma bažnyčioje. Tos nuomonės laikosi ir J. Grinius. Jis mano netgi priešingai: ne poema darė poveikį jo pamokslams, bet pamokslai poemai: „Kartais rašoma, kad jis savo poemos epizodus skaitydavęs per pamokslus. Turėtų būti atvirkščiai. Gal dėl to nemažai Donelaičio poemos epizodų atrodo lyg suvarstyti ant pamokymų siūlo" (Grinius, 1973, p. 28).

„Metų" religinių motyvų ir sekmadieninių skaitinių ryšys
J. Grinius spėja, kad K. Donelaičio pamokslai galėjo turėti įtakos „Metų" kompozicijai. Keliamas klausimas, ar grįžęs iš bažnyčios K. Donelaitis pamoksluose išdėstytų minčių neišplėtodavo "Metuose"?

Turint galvoje Donelaičio temperamentą ir jo religinį bei moralinį uolumą, nesunku įsivaizduoti, kad bažnyčioje pasisekę jo vaizdingi pamokslai, šiltai priimti klausytojų, galėjo būti progomis poemos branduoliui papildinėti. Per pamokslą savo sukurtu vaizdingu palyginimu patenkintas, parapijiečių supratimo uždegtas, šventadienio vakarą gal nekartą sėdėjo Donelaitis prie stalo, savo neseną vaizdą bei pamokymą eiliuodamas, perdirbinėdamas ir derindamas prie jau parašytų epizodų. Ar šitaip buvo, be abejo, nežinia (Grinius, 1973, p. 28).

Palyginus „Metus" su ano meto Rytų Prūsijos liuteronų bažnyčios sekmadieniniais skaitiniais, matyti, kad ši prielaida nepasitvirtina. Kurdamas poemą, kunigas nesilaikė liuteronų bažnyčios skaitinių liturginės tvarkos. Tai regime iš žemiau pateiktų sugretinimų.2

1. „Pavasario linksmybėse" K. Donelaitis kalba apie dangaus sparnuočius (P. 99). Šie žodžiai yra neabejotinai susiję su Mato evangelija (Mt. 6, 25 - 26). Pažvelgus į to meto skaitinius, matyti, kad ši Biblijos vieta yra skaitoma 15 sekmadienį po Šventos Trejybės. Tai yra įžanga į Pjūties padėkos šventę, kuri buvo švenčiama nuėmus derlių. Tačiau K. Donelaitis šią Biblijos vietą vis dėlto primena ne „Rudenio gėrybėse", siekdamas pabrėžti ateinančio pavasario grožį. Taigi bažnytinių skaitinių nuoseklumo šioje vietoje nesilaikoma.
2. „Pavasario linksmybėse" kalbama apie Adomo ir Ievos nuopuolį (P. 111). Pasakojimas yra paimtas iš Pradžios knygos 3-iojo skyriaus, kur aprašoma Rojaus tragedija. Šios Biblijos vietos tarp oficialiųjų Prūsijos bažnyčios sekmadieninių skaitinių nematyti. Apskritai Senojo testamento tekstai Prūsijos bažnyčios sekmadieniniuose skaitiniuose pasitaikydavo retai.
3. „Pavasario linksmybėse" K. Donelaitis kalba apie tai, kaip Adomo sūnus Kainas nužudė savo brolį Abelį (P. 113). Biblijoje tai aprašyta Pradžios knygos 4-ajame skyriuje. Ši Šv. Rašto vieta taip pat nenurodyta sekmadieniniuose skaitiniuose.
4. „Vasaros darbuose" žmogaus gyvenimas lyginamas su laukų žole, kuri trumpam sužydėjusi nuvysta (P. 133). Čia jis cituoja 90-os (5 eil.) arba 103-os psalmių (15 ir 16 eil.) žodžius. Tai patvirtina paties poeto žodžiai, kad šią žinią „šventas mums praneša Dovyds". Psalmės liuteronų bažnyčioje dažniausiai skaitomos įžanginiuose priegiesmiuose - introituose, todėl minėtų psalmių tarp sekmadieninių skaitinių nėra.
6. K. Donelaitis „Metuose" pasakoja apie artėjančią pasaulio pabaigą (P. 219). Savo mintis dėsto remdamasis evangelijomis (Mt. 24; Mk. 13; Lk. 21). Šie tekstai skaitomi antrąjį advento sekmadienį, kuris švenčiamas gruodžio pradžioje. K. Donelaitis ir šiuo atveju nematė reikalo atsižvelgti į bažnytinių metų skaitinių tvarką, todėl apie teismo dieną kalba ne „Žiemos rūpesčiuose", bet „Rudenio gėrybėse".
7. „Žiemos rūpesčiuose" kalbama apie Dievo apvaizdą. K. Donelaitis žavisi, kad žmogui dar esant motinos įsčiose Dievas jau yra numatęs jo ateitį ir gyvenimo dienų skaičių (P. 257). Tai atitinka
139-osios psalmės žodžius. Jos taip pat nėra sekmadieniniuose skaitiniuose, tačiau šios psalmės ištraukos dažnai cituojamos įžanginiuose priegiesmiuose ir bažnytinėse maldose (ypač laidotuvių).

Poemoje kunigas nesilaikė ne tik liturginių metų sekmadieninių skaitinių tvarkos, bet net ir paties liturginio kalendoriaus. Nors "Metuose" jis pamini pagrindines krikščioniškas šventes, kūrinio kompozicijai didesnės įtakos jos nedaro. Jei K. Donelaitis būtų atsižvelgęs į liturginį kalendorių, tai poema prasidėtų ne „Pavasario linksmybėmis", bet advento šventėmis - „Žiemos rūpesčiais".3 Adventui, kuriam krikščioniškos bažnyčios teikia ypatingą dėmesį, K. Donelaitis paskiria tik kelias poemos eilutes. Poemoje jis laikosi gamtos, arba liaudies, kalendoriaus. Todėl teisingas yra S. Skrodenio teiginys, kad „poeto kalendorius - ne oficialusis, pagal kurį XVIII a. tvarkytas visuomenės gyvenimas jo gimtajame krašte, o gamtos, pagal kurį būras gyveno sunkų, bet tokį įprastą gyvenimą" (Skrodenis, 1993, p. 49). Absoliutus biblinis laikas iškyla tik „už žemiškojo, sudėto iš kalendorinių metų keturių dalių" (Jovaišas, 1989, p. 2). Iš to sprendžiame, kad K. Donelaitis „Metuose" citavo ne tiek savo pamokslų mintis, kiek apskritai dėstė savo teologines pažiūras ir pamėgtas Šv. Rašto vietas.

Poema "Metai" - pamokslas?
Straipsnio įžangoje buvo paminėta, kad poema "Metai" kai kuriems donelaitistikos tyrinėtojams asocijuojasi su pamokslų rinkiniu. Tiesa, daugelis jų tokias mintis išsako gana atsargiai. Atrodo, kad tik D. J. Valiukėnaitė poemą drąsiai vadina „pamokslu", netgi patraukliausiu Vakarų raštuose. D. J. Va¬liukėnaitės hipotezei prieštarauja šie teiginiai:
1. Pamokslas yra nuosekliai dėstoma mintis. Jame atliekama pasirinktos Šv. Rašto vietos egzegezė ir pateikiamos iš jos išplaukiančios pamokomos išvados. Su daugeliu „Metų" religinių motyvų K. Donelaitis tokios egzegezės neatlieka. Kūrinyje galime pastebėti pamokslams nebūdingų prieštaravimų, nenuoseklumo, pasikartojimų.4 Keliamas klausimas, ar K. Donelaitis pradėdamas rašyti kūrinį iš viso žinojo, ko siekia?5
2. Religinė didaktika užima ne tokią žymią poemos dalį. Didžioji „Metų" dalis negali būti pamokslo tekstas dėl ilgų, nieko bendro su Biblija neturinčių epizodų (pasakojimas apie tinginį Slunkių, šienapjūtės ir vestuvių aprašymai, siužetiniai pasakojimai apie Dočį ir kiti būrų gyvenimo vaizdai).

„Metai" - pamokslų rinkinys?
J. Lebedys teigia, kad poema yra „lyg pamokslų rinkinys" (Lebedys, 1977, p. 278). Iš tiesų čia yra epizodų, kurie primena pamokslų fragmentus.
1. Epizodas apie „dangaus sparnuočius". Čia akcentuojama kantrybė ir pasitikėjimas Dievu. Pastebime ir raginimą veikti: „Tu niekings žmogau! Mokinkis čia pasikakint <...>" (P. 99).
2. Pasakojimas apie žmogaus nuopuolį. Nepaisant pastebėtų trūkumų, netikslumų, ši istorija skamba lyg pamokslo fragmentas. Joje stengiamasi atsakyti į klausimą, kodėl žmogus žemėje turi kęsti vargą.
3. „Metuose" gausu eschatologinių epizodų. Vienas jų iš tiesų yra panašus į pamokslą. „Taip ant svieto jau, kaip mums Šventas praneša Raštas <...>" Šie žodžiai rodo, kad Selmo pamokymai išplaukia iš Šv. Rašto (Mt. 24; Mk. 13; Lk. 21). Selmas remiasi Kristaus, jo mokinių ir pranašų žodžiais. Būsimasis laikas rodo, kad šis pamaldusis būras net pranašauja: „Bet dar ir toliaus taip bus, kad sviets pasidūkys <...>". Jis akcentuoja būsimą bedievysčių išplitimą, artėjančią pasaulio pabaigą, „kad prieš svieto pabaigą bus toks sumišimas, / kad baisybės pekliškos visur išsiplatys <...>".
4. „Žiemos rūpesčių" pabaigoje cituojama 139-oji psalmė. Jos žodžiai skamba lyg padėkos giesmė Dievui už jo meilę kūrinijai. Kreipinys „Tėtuti <...>, rūpink tėviškai" rodo, kad giesmė kartais perauga į maldą. Šis epizodas labiau primena Dievo garbinimo giesmę nei pamokslą.

Daugelį „Metų" religinės didaktikos motyvų turėtume atskirti nuo pamokslų. „Metuose" pasitaiko daug atsitiktinių, netikėtai įsiterpiančių pamokymų, kurie nėra pamokslai, nes išplaukia ne iš Šv. Rašto, bet iš „Metų" siužetų. Protestantų bažnyčios pamokslai remiasi ne gyvenimo patirtimi ar bažnyčios tradicija, bet Šv. Raštu.

„Metai" padeda labiau pažinti K. Donelaitį, kaip mokytoją ir pamokslininką.6 Poema atskleidžia jo mokymo metodus, stilių ir būdą, kurie lėmė jo, kaip pamokslininko, sėkmę, bet tai nėra pamokslas. Taip pat pagrįstai galime abejoti tuo, kad „Metai" yra pamokslų rinkinys. Tie epizodai, kurie tik iš dalies gali būti laikomi pamokslais, ar, greičiau, jų fragmentais, dar nesuteikia pakankamo pagrindo daryti tokią išvadą.

Spausdinti rekomendavo prof. H. Arnašius, prof. A. Kaukienė

Išnašos
1 L. Gineitis taip pat pateikia Dasso ir Tegnerio pavyzdžius: „Šiuo atveju prisimenamas XVII a. norvegų poetas P. Dasas (Dass) ir švedų poetas E. Tegneris (1782 - 1846), skaitydavę savo kūrnius bažnyčioje" (Gineitis, 1990, p. 354).
2 Sekmadieninių skaitinių tvarka išdėstyta lietuvių kalba Prūsijoje išleistose Biblijose. 18 - 19 amžiuje šie skaitiniai Prūsijos liuteronų bažnyčioje beveik nekito.
3 K. Donelaitis nėra nurodęs, kokia tvarka turi būti sudėtos „Metų" dalys (Lebedys, 1977, p. 222), tačiau drąsiai galime teigti, kad poema prasideda ne „Žiemos rūpesčiais", nes šioje dalyje beveik nekalbama apie adventą - liturginių metų pradžią.
4 „Bet žvelgiant į „Metus" kaip į „pamokslą", o ne vieningą ir daugiabalsį pasaulį, kiekviename žingsnyje skaitytoją trikdo autoriaus nenuoseklumas ar „klaidinančios priešingybės" (Pakalniškis, 1993, p. 38).
5 „Kyla klausimas, ar autorius, pradėdamas rašyti, aiškiai žinojo, ko siekia. Gal norėjo išsakyti save, išreikšti, kas buvo susikaupę, ir kartu pamokyti. Šiaip ar taip, jo tikslai nebuvo specifiniai, liečią kurią nors vieną sritį - moralę, žemės dirbimą, tarpusavio santykius, santykius su ponais, kolonistais, taupumą, atsargų sudarymą ir pan." (Lebedys, 1977, p. 273).
6 „Visame kūrinyje autorius pasireiškia kaip kunigas, pastorius, pamokslininkas" (Lebedys, 1977, p. 273).

Literatūra
Biržiška, V. (1990), Aleksandrynas, t. 2. Vilnius: "Viltis".
Donelaitis, K. (1977), Raštai. Vilnius: "Vaga".
Gineitis, L. (1990), Kristijonas Donelaitis ir jo epocha. Vilnius: "Vaga".
Grinius, J. (1973), Kristijono Donelaičio sužalotas veidas. Veidai ir problemos lietuvių literatūroje, t. 1. Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija. Piazza della Pillota.
Gudaitis, K. (1957), Lietuviai evangelikai. Čikaga: "Rūta".
Yla, S. (1973), Kristijonas Donelaitis. Rašytojo tapatybės beieškant. Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje. Chicago: Lietuviškos knygos klubas.
Jovaišas, A. (1989), "Metai" ir Biblija. Literatūra ir menas, sausio 7 d.
Jovaišas, A. (1992), Kristijonas Donelaitis: Mažosios Lietuvos dainius. Kaunas: "Šviesa".
Jovaišas, A. (1993), Moralės Kriterijai K. Donelaičio kūryboje. Darbai apie Kristijoną Donelaitį. Vilnius: "Vaga".
L. Passargė apie K. Donelaitį. (1988), Lietuvių literatūros istoriografijos chrestomatija. Vilnius: "Vaga".
Lebedys, J. (1977), Senoji lietuvių literatūra. Vilnius: "Mokslas".
Mišiu knygos. Tai yra išguldymas <...> perstatytos ir į wienas Knygas sudėtos nuo Dowido Plonaus. (1912), Tilžė: J. Reyländer & Sohn.
Miškinis, M. (1988), K. Donelaičio "Metų" veikėjai. Lietuvių literatūros istoriografijos chrestomatija. Vilnius: "Vaga".
Pakalniškis, R. (1993), K. Donelaičio "Metų" interpretavimo klausimu. Darbai apie Kristijoną Donelaitį. Vilnius: "Vaga".
Skrodenis, S. (1993), Liaudies kalendorius K. Donelaičio "Metuose". Darbai apie Kristijoną Donelaitį. Vilnius: "Vaga".
Valiukėnaitė, D. J. (1982), Donelaičio "Metai": Eilės iš sakyklos. Metmenys 43.