Reformacija Lietuvoje ar Lietuvos Reformacija (pranešimo tekstas ir vaizdo įrašas)

Jūsų dėmesiui siūlome dr. Deimanto Karvelio pranešimą „Reformacija Lietuvoje ar Lietuvos Reformacija.  Požiūris į religines XVI-XVII a. problemas“, kurį jis balandžio 24 d. skaitė Reformacijos 500 sukakčiai paminėti skirtoje konferencijoje „Reformacija: istorija ir dabartis“. Po tekstu rasite originalų pranešimo vaizdo įrašą rusų kalba.


Didžioji dalis istoriografijos apie Reformaciją Lietuvoje, kurios lietuvių, lenkų rusų kalbomis yra gana nemažai, susijusi su pirmuoju nagrinėjamos temos diskursu - Reformacija Lietuvoje. Daugelis autorių kalba apie europietišką Reformacijos judėjimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kuriam buvo būdingi tam tikri požymiai, ypatybės, fragmentai. Judėjimą, kuris patyrė pralaimėjimą. Bet ar toks požiūris deramas, kalbant apie Lietuvos Reformaciją, apie Reformacijos judėjimo Lietuvoje ypatybes, o ne vien tik apie europietiškas jo šaknis? Ar buvo tokio būtent [lietuviškosios Reformacijos] reiškinio požymių? Lietuvoje autoriai apie tai nekalba, tokio klausimo neliečia, neiškelia, todėl kad Reformacija kaip problema, istorinė tema Lietuvoje didesne dalimi neįvertintas judėjimas, nuvertintas judėjimas arba, galiausiai, joks judėjimas ir, apskritai, marginalinė tema istorijos moksle. Taigi norėčiau pamėginti panagrinėti būtent šį antrąjį diskursą - Lietuvos Reformacija sociokultūriniame XVI-XVII a. kontekste. Ar Lietuva turėjo galimybių tapti protestantiška? Kodėl ji tokia netapo? Kokios buvo svarbiausios Lietuvos Reformacijos ypatybės arba, kaip esu sau pasižymėjęs, kodėl tai buvo „Pralaiminti Reformacija“, kuri visgi sugebėjo daugelyje sričių reformuoti katalikišką Lietuvą. 

Pradėsiu nuo tų Lietuvos Reformacijos ypatybių, kurios retai nurodomos, apie kurias neužsimenama net istorijos vadovėliuose. Paklauskite bet kurio žmogaus, kas buvo Martynas Mažvydas, ir kiekvienas pasakys, kad tai pirmos lietuviškos knygos autorius. Bet kokį tikėjimą jis išpažino, ir kokio turinio knyga tai buvo, pasakys retas. Tokia istorinė savimonė suformuota Lietuvoje. 

Pirmoji Reformacijos Lietuvoje arba Lietuvos Reformacijos ypatybė - tai galbūt vienintelis nepavėlavęs europietiškas reiškinys Lietuvos istorijoje. Mes turime tokį stereotipą, ir tai, ko gero, istorinė tiesa, kad viskas, kas ateidavo į Lietuvą iš Europos (nesvarbu, ar ateidavo arba tiesiai iš Europos, ar per Lenkiją) visada vėluodavo. O štai toks istorinis paradoksas: Reformacija į Lietuvą nepavėlavo - Europoje ji prasidėjo 1517 m., o 1518 m. keli bernardinai iš Krokuvos jau atvežė Liuterio tezes, ir jos pradėjo plisti Vilniaus vienuolynuose. Na, ir Vilniaus vyskupas labai greitai tai sustabdė. 

Antrasis paradoksas, arba antra ypatybė: ar Reformacija turėjo galimybių įsitvirtinti Lietuvoje? Viena vertus, lyg ir turėjo. Daugelyje knygų apie Reformaciją parašyta, kad viena iš priežasčių, kodėl prasidėjo Reformacija, buvo tuometinės katalikų bažnyčios vaidmuo. Rašoma, kad kultūriniu, teologiniu ir kitokiu požiūriu Romos katalikų bažnyčia negalėjo suteikti visuomenei to, ko jai reikėjo. Katalikybė buvo labai įsitvirtinusi, tradicinė, atsilikusi, ir todėl reikėjo Reformacijos. Bet Lietuvos kontekste tai atrodo kiek kitaip - negalima lyginti netgi su Lenkija. Nesvarbu, kad kai Reformacija perėjo per Lietuvą, Lietuva ir Lenkija susijungė į vieną valstybę, visgi Lenkijos kontekstas - šiek tiek kitoks kontekstas. Ką turiu omenyje? Tuo metu, kai prasidėjo Reformacija, katalikybė Lietuvoje buvo palyginus jaunas reiškinys. Katalikybė atėjo į Lietuvą tik XIV a. pabaigoje ir tai labai nežymiai „pripėdavo“. 

Trečioji ypatybė (pagal kiekvieną ypatybę būtų galima rašyti disertaciją, deja, kol kas Lietuvoje niekas tuo neužsiima), kuri man leidžia samprotauti apie Lietuvos Reformaciją, yra ta, kad Lietuva buvo ta reta šalis palyginus su kitomis Europos šalimis, nes joje egzistavo trys Reformacijos šakos: buvo stipri ir liuteronybė stipri, ir kalvinizmas, ir arijonizmas. Tai visos trys Reformacijos srovės, trys Reformacijos bangos. 

Ketvirtoji ypatybė - tai dar vienas su Reformacija Lietuvoje susijęs pionieriškas reiškinys Lietuvos istorijoje, t. y. emigracija. Pirmoji lietuvių emigracija susijusi būtent su Reformacija. Iki tol emigracijos nebuvo. XVI a. pradžioje, kai eretiku buvo paskelbtas mūsų pirmasis protestantas Abraomas Kulvietis, ir jis buvo išvytas iš Lietuvos, visi liuteronai - pirmoji protestantų banga, emigravo į protestantišką Prūsiją. Tai nebuvo masinė emigracija (pirmoji masinė emigracija įvyks tik XIX a.) tačiau tai buvo apskritai pirmoji religinė emigracija, kai iš šalies išvyko religiniai pabėgėliai. Ir jie negrįžo. Jie negrįžo, todėl pirmoji banga buvo trumpa. 

Penktoji ypatybė, buvo tai, kad Reformacija labiausiai paplito tarp visuomenės elito, t. y. protestantais tapo magnatai, bajorija, šiek tiek viduriniosios miesčionijos ir šiek tiek viduriniosios dvasininkijos. Sudėjus juos visus draugėn, galima teigti, kad tai visuomenės elitas. Bet visuomenės daugumos, jeigu žiūrėtume statistiškai, Reformacija nepalietė. Visgi ne kaip minusą, bet kaip pliusą, galima vertinti tai, kad ši nedidelė politinio elito, kultūrinio elito visuomenės dalis sugebėjo maždaug pusantro šimto metų palaikyti protestantizmą Lietuvoje. 

Ir šeštoji ypatybė buvo Reformacijos apogėjus, kulminacija Lietuvoje. Su kuo būtų galima susieti šį apogėjų? Chronologiškai jį nustatyti labai paprasta. Antroje XVI a. pusėje pusė Lietuvos ir Lenkijos valstybės Seimo ir senato narių buvo protestantai, pusė - katalikai. Tai patvirtina žymaus lenkų istoriko Henriko Vulevičiaus, tyrimai. Tai liudija skaičiai - net į teologiją nereikia žiūrėti. Pusė Seimo buvo protestantai. O XVI a. pabaigoje - XVII a. pradžioje situacija smarkiai pasikeitė. Jeigu imame ne Lenkiją, o tik Lietuvą, arba ypač etninę Lietuvą, šis apogėjus didesne dalimi susijęs su antrąja Reformacijos Lietuvoje banga. Pirmąją liuteronizmo bangą iš Lietuvos išvijo, o antroji banga, kalvinistai, Lietuvoje sugebėjo išsilaikyti maždaug šimtą metų. Reformacijos pabaigos Lietuvoje data laikoma 1658 m., kai Lenkijos ir Lietuvos Seimas Varšuvoje priėmė specialų įstatymą apie arijonų baniciją, t. y., kad juos reikia išvaryti iš valstybės. Ir kodėl kalvinizmas sugebėjo įleisti šaknis ir netgi kažkaip priešintis kontrreformacijai? Tai lėmė buvo viena paprasta priežastis ir vienas paprastas paaiškinimas -į kalvinizmą perėjo ir kalvinizmą savo valdose palaikė pati įtakingiausia, pati turtingiausia, politiškai stipriausia Lietuvos didikų šeima - Radvilos. 

Taigi, pažvelgę į Reformacijos Lietuvoje bangas, galime išskirti šias ypatybes. Kita vertus, visa tai mums gali pasufleruoti, kad kalbame tik apie Reformacijos judėjimo Lietuvoje fragmentus.

Dabar norėčiau išvardyti dešimt Lietuvos Reformacijos požymių. Bendrai ją galima apibūdinti taip - tai „pralaiminti Reformacija, pakeitusi Lietuvą“. Galima būtų daug kalbėti apie tai, kiek prie jos prisidėjo vienas lietuvis, kurio jubiliejų kaip tik minime 2015 m. - Mikalojus Radvila Juodasis -antrasis žmogus Lietuvoje po valdovo, kuris XVI a. viduryje siekė reformuoti visą valstybę. Jis stengėsi protestantišką tikėjimą skleisti ne tik savo valdose, bet ir reformuoti visą valstybę apjungdamas visas protestantizmo šakas. Deja, jis tai darė tik dešimt metų... ankstyva mirtis nutraukė visus jo darbus. Žymus JAV gyvenęs Lietuvos antropologas Vytautas Kavolis rašė: „Kai šis žmogus mirė 1565 m., tikriausia tai buvo paskutinė akimirka, kai Lietuva galėjo tapti įdomi Europai“. Mikalojus Radvila Juodasis - tai žmogus, kuris pirmas Lietuvoje buvo įrašytas į Index Librorum Prohibitorum (Uždraustų knygų sąrašą), kuris uždarė apie du šimtus katalikiškų bažnyčių, parašė įžymųjį Evangelijos manifestą, pastatė daug spaustuvių, bažnyčių, protestantiškų mokyklų ir t. t. Po jo mirties Reformacija jau pradėjo smukti. 

Nežiūrint į tai, toliau pateikiu dešimt Lietuvos Reformacijos požymių.

Pirmasis požymis - tai kultūrinė Lietuvos modernizacija. Iki Reformacijos Lietuva, nors ir buvo katalikiška, neturėjo daug požymių kultūrinių, kuriuos atneša krikščionybė kaip religija. Buvo tik vienas požymis - tai pradinės mokyklos. Per 150 metų katalikų bažnyčia daugiau nieko nesugebėjo padaryti.

Antrasis požymis - užgimusi spauda lietuvių kalba. Mes žinome, kad praktiškai kiekvienoje šalyje knygas gimtąja kalba spausdinti pradėjo protestantai. Lietuvoje kai kurie autoriai sako: „Martynas Mažvydas parašė pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmas“ - tiesiog buvo toks laikmetis. Bet pažvelkime į statistiką: nuo 1547 m. iki 1600 m., per pirmąjį lietuviškos leidybos penkiasdešimtmetį, pasaulyje išėjo 32 knygos lietuvių kalba. 30 išleido protestantai, liuteronai, ir vos dvi XVI a. pabaigoje Vilniuje išleido katalikai tik. Taigi pati statistika liudija, kas buvo spaudos lietuvių kalba pradininkai.

Trečiasis požymis - Biblijos kelias į Lietuvą. Kada Lietuvoje atsirado pirmieji tekstai iš Šventojo Rašto lietuvių kalba? Tokie tekstai buvo paskelbti pirmojoje lietuviškoje Martyno Mažvydo knygoje (taigi juos paskelbė liuteronai). Pirmą visos Biblijos vertimą parengė Jonas Bretkūnas 1590 m. (liuteronas). Pirmoji spausdinta Biblija, pirmasis Šventasis Raštas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje lenkų kalba - tai Radvilos Juodojo arba Bžesko Biblija, išleista Breste. Visa tai darė protestantai. Aš kartais šypteliu, kai gimnazijos mokiniai ar studentai užduoda klausimą: „Ar žinote, kada katalikų bažnyčia atspausdino Šventojo Rašto fragmentus lietuvių kalba?“ Pasitelkime faktus. 1817 m. Naująjį Testamentą į lietuvių kalbą išvertė vienas Žemaitijos vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis. Protestantai nuo XVI a. nuolat tai darė, o katalikai tai atliko  XIX a. pradžioje. Štai todėl antropologas Vytautas Kavolis, kurį aš paminėjau, prieš mirtį dar parašė žymų straipsnį, kuris sujudino mūsų mokslinę bendruomenę. Straipsnį jis pavadino taip „Šėtono įsibrovimas: arba pokyčiai naujųjų laikų Lietuvos kultūroje“. Visame straipsnyje jis dėstė savo interpretacija, jog „šėtonas“ buvo būtent tai, kad Lietuva kažkada pasirinko istorinį katalikybės kelią. Ir Kavolis kultūrologijos, antropologijos metodais įrodinėjo, kad šis kelias vedė į visos visuomenės ir visos valstybės kultūrinę demodernizaciją.

Ketvirtas požymis - Lietuvos Reformacijos naujoviškumas. Protestantai parašė pirmuosius tekstus, kuriuose pabrėžiamas žemesniųjų visuomenės luomų vaidmuo. Vykstant Reformacijai visuomenė buvo luominė. Kas pirmieji pradėjo rašyti apie tai, kad ir valstietis, ir miestietis taip pat reikšmingi ir svarbūs valstybės visuomenei? Lietuvoje tai darė Andrius Volanas, Adomas Rasius ir kiti kalvinistai.

Penktasis požymis - spaustuvės. Mūsų mokyklose mokoma, kad pirmoji spaustuvė buvo lyg ir Renesanso, lyg ir Reformacijos požymis - o ją Lietuvoje 1519 m. atidarė baltarusių spaustuvininkas Pranciškus Skorina. Daugelis žino apie šią asmenybę. Minske prie nacionalinės bibliotekos stovi didžiulė Pranciškaus Skorinos statula, ekskursijos metu gidas apie jį daug pasakojo ir galiausiai trumpai užsiminė: „Na, žinote, jis šiek tiek dirbo ir Vilniuje“. Visgi nors Pranciškus Skorina gimė Baltarusijoje, jis daug nuveikė Lietuvoje, po to didesnę dalį gyvenimo praleido Čekijoje. Tiesa, Skorinos spaustuvė Vilniuje dirbo trumpai - jis išleido vos dvi knygas ir emigravo į Čekiją. Kas po to? Po to penkiasdešimt metų Lietuvoje nebuvo jokios spaustuvės. Nė vienos spaustuvės. Ši Skorinos spaustuvė buvo tarsi kaip kometa - atskrido ir išskrido. O kai Radvila Juodasis 1553 m. Breste įsteigė spaustuvę ir pradėjo leisti protestantiškas knygas, juo ir liuteronai, ir katalikai... prasidėjo tiesiog spaustuvių bumas. 

Šeštasis požymis, apie kurį galima kalbėti ir kalbėti, tai - švietimo sistema. Kas į Lietuvą atnešė visą švietimo sistemą, jeigu tarsime, kad visą švietimo sistemą sudaro pradinės, vidurinės mokyklos ir aukštasis išsilavinimas? Katalikybė Lietuvai galėjo pasiūlyti tik pradinį išsilavinimą. Pirmoji mokykla buvo 1397 m. Vilniuje prie Katedros įsteigta parapijos mokykla. Pirmąją vidurinę vidurinės kolegijos pobūdžio mokyklą Vilniuje 1540 m. atidarė pirmasis „eretikas“ Abraomas Kulvietis, kurio mokyklą uždarė ir kurį išvijo. Nuvykęs į Kionigsbergą (Karaliaučių), Kulvietis tapo Albrechto įkurto universiteto vadovu. Taigi faktas, kad pirmoji aukštoji mokykla Lietuvoje galėjo atsirasti ketvirtadaliu amžiaus anksčiau, negu jėzuitų Vilniaus universitetas, jeigu nebūtų buvę šitų kontrreformacijos judėjimų. Pirmąją aukštąją jėzuitų įkurtą katalikišką mokyklą - Vilniaus universitetą istorikas Edvardas Gudavičius vadina kontrreformacijos generaliniu štabu. Būtent tam jis buvo įkurtas. Pirmoji paskaita, kurios XVI a. klausė pirmieji Vilniaus Universiteto pirmakursiai ir filosofijos, ir teologijos fakultetuose, vadinosi: „Apie šiuolaikinių eretikų dogmas“. Štai kam nuo pat pradžių ruošėsi studentai.

Septintasis požymis - pirmosios disertacijos arba pirmieji daktaro laipsniai, lietuvių gauti Europoje. Reformacijoje yra laikotarpis, kai lietuviai pirmą kartą į Europą ėjo kariauti ne kardu, o savo intelektu, širdimi, savo idėjomis, žiniomis ir tekstais. Ir Abraomas Kulvietis, ir Stanislovas Rapolionis apgynė liuteronų teologijos disertacijas pas patį Martiną Liuterį.

Aštuntasis požymis - nauja nescholastinė teologija. Apie ją taip pat galima daug kalbėti. Kas į Lietuvą atnešė nescholastinę teologiją? Reformacija. Bet čia galima ir šiek tiek padejuoti - iki šių dienų, XXI a., dar niekas neparašė Lietuvos teologijos istorijos, jos neturi net katalikai. Niekas nenagrinėjo teologijos istorijos temos, kad kas nors būtų atlikęs pamatinę sintezę, kad būtų apžvelgtos visos problemos, visi autoriai ir t.t. Nėra tokių tyrimų, nėra tokių knygų. Teologijos istorija pas mus iki šiol terra incognita. 

Devintasis požymis - religinė tolerancija apskritai. Tais laikais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo žinoma kaip religinės laisvės šalis. Čia aš įžvelgiu paradoksą - kol Lietuva buvo pagoniška, ji buvo labai tolerantiška visų religijų atžvilgiu. Apie visus mūsų kunigaikščius pagonis tai gali pasakyti stačiatikiai. Tačiau kai tik Lietuva tapo katalikiška, ši situacija pradėjo keistis. Visgi Reformacijos apogėjaus metu, 1563 m. kaip tik to paties Mikalojaus Radvilos Juodojo veikiamas valdovas Žygimantas Augustas išleido Vilniaus privilegiją, kurią galima laikyti pirmuoju religinės laisvės dokumentu Lietuvos ir Lenkijos istorijoje. Privilegijoje buvo pasakyta, kad visų krikščioniškų religijų bajorai turi lygias teises. Iki tol teises turėjo tik bajorai katalikai ir bajorai stačiatikiai. O kadangi jau buvo daug bajorų protestantų, teises jie įgijo šiuo dokumentu. 1573 m. Varšuvos Seimas priėmė žymiausią Varšuvos konfederacijos religinės tolerancijos aktą, kuriame teigiama, kad visoje Žečpospolitoje turi būti laikomasi religinės tolerancijos principų ir niekas negali būti persekiojamas dėl savo tikėjimo. Pirmasis Vilniaus Universiteto rektorius, žymiausias Krokuvos jėzuitas Petras Skarga, kalbėdamas apie šį dokumentą teigė, kad tai pragariška teisė, pragariška teisė suteikti religinę laisvę visiems tikėjimams. (Beje, 2013 m. Lenkijoje buvo paskelbti Petro Skargos, kuris buvo Vilniaus Universiteto rektorius, metais, nors šis dažnai sakydavo, kad protestantus reikia skandinti kaip pinigų padirbinėtojus). Taigi dėl Lietuvos Reformacijos religinės laisvės principai pateko net į įstatymus.

Dešimtasis dalykas - Reformacija sukūrė kūrybinę įtampą ir konkurencinę padėtį. Daugelį gerų dalykų, kuriuos Lietuvoje po to padarė katalikų bažnyčia, įvyko tik todėl, kad katalikų bažnyčia sekė paskui Reformaciją. 

Baigiant visgi iškyla klausimas: „Kodėl Reformacija Lietuvoje pralaimėjo?“ Kai įvairiose auditorijose tenka kalbėti apie Reformaciją, apie Reformacijos privalumus, apie jos jėgą, įtaką ir t. t., visada atsistoja koks nors žmogus ir klausia: „Jeigu Reformacija, protestantizmas buvo geri dalykai visais atžvilgiais, kodėl jie pralaimėjo, kodėl Lietuva netapo protestantiška?“ Taigi kodėl Reformacija Lietuvoje pralaimėjo ir Lietuvos Reformacija, remiantis protestantiška teologija ir pasaulėžiūra, tapo neįmanoma? Matau keturias priežastis, ir manau, kad šie keturi dalykai labai svarbūs protestantams ir šiuolaikiniame pasaulyje. Galbūt tai keturios amžinos problemos? Nežinau, jos išsprendžiamos ar ne. Taigi, galima išskirti dvi vidines, ir dvi išorines priežastis. 

Pirmoji priežastis - tai Reformacijos susiskaldymas į įvairias kryptis. XVI-XVII a. protestantai buvo aiškiai susiskaldę, ir skaudžiausia buvo tai, kad liuteronai, kalvinistai ir arijonai tarp savęs nesutarė. Nebuvo jokios kalbos apie bendradarbiavimą ar ekumenizmą tada, kai jie visi veikė šalyje, kuri buvo kitos religijos monopolija. Arijonų apskritai visi nekentė - ir liuteronai, ir kalvinistai, ir katalikai. 

Antroji priežastis - sugebėjimas ar nesugebėjimas pasiekti mases. Tuo metu daugiau negu 80 proc. Lietuvos gyventojų buvo valstiečiai. Reformacija Lietuvoje, kitaip nei, pavyzdžiui Vokietijoje, nesugebėjo pasiekti valstiečių. Šį klausimą - kodėl Reformacija negalėjo pasiekti valstiečių - nagrinėja kai kurie žinomi Lietuvos kultūros istorikai, ir aiškina jį taip, kad Reformacija negalėjo rasti rakto, priėjimo prie liaudies kultūros. Pasak jų, taip buvo todėl, kad liaudies kultūra buvo pagoniška, o protestantizmas atmetė pagonybę be jokių kompromisų. Be to, XVI-XVII a. galima įžvelgti dar štai tokį reiškinį - nebuvo pakankamai gabių žmonių, kurie vietinę visuomenę būtų galėję mokyti krikščionių tikybos. Apie dvasininkiją galima enciklopedijas rašyti, o kaip su vietiniais tikinčiaisiais? Tame ir slypėjo problema. 

Trečioji priežastis - tai valstybės valdžios požiūris. Reformacija kaip jėga, kaip nauja pasaulėžiūra negali nugalėti ir tapti įtakinga jėga, jeigu jai priešinasi politinė valdžia. Nuo XVI a. pradžios iki XVII a. vidurio visi didieji Lietuvos kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai ne tik buvo, bet ir liko katalikais. Buvo tik vienas valdovas, kuriam esant valdžioje Reformacija turėjo galimybių - tai paskutinis Gediminaičių dinastijos atstovas Žygimantas Augustas, kuris mirė 1572 m.. Jis laikomas santūriu, tolerantišku valdovu, kuris nepersekiojo protestantų, tačiau jų ir nepalaikė. Visi kiti valdovai buvo aršūs kontrreformatoriai ir katalikai. Tokiame kontekste laimėti Reformacija neturėjo jokių šansų. 

Ir ketvirtoji priežastis, žinoma, buvo kontrreformacija - vietinės katalikų bažnyčios reformacija. 1569 m. į Lietuvą atvyko jėzuitų ordinas, kuris užgesino Reformaciją. Tokie protestantų santykiai su monopoline totalitarine bažnyčia, kaip ji besivadintų, buvo didelė problema. Taigi nuo XVII a. vidurio liko Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tik mažos protestantų bendruomenių ir bendrijų salelės valdose tų bajorų, kurie buvo protestantai.