.jpg)
Reformacijos ir mokslo pažanga
Istorijos mokslo pasaulyje daugybę metų nesiliauja diskusija apie Reformacijos ir mokslo iškilimo priežastinį ryšį. Akivaizdus faktas, kad šiuolaikinis mokslas užsimezgė Reformacijos epochoje ir vystėsi vien tik Vakarų pasaulyje. Taip pat yra akivaizdūs pavienių protestantų nuopelnai mokslo revoliucijai [1]. Nemažas būrys protestantų bažnyčios tarnų ir visuomenės veikėjų palaikė M. Koperniko teoriją ir padėjo išleisti jo knygas. Žymūs astronomai T. Brache, J. Kepleris, J. Fabricijus buvo Liuterio pasekėjai. Protestantų dvasininkai D. Chytrejus ir S. Dorffelis taip pat įnešė indėlį į astronomijos mokslo raidą. Žymūs Anglijos mokslininkai H. Briggsas, H. Gellibrandas bei Jh. Wilkinas buvo uolūs puritonai. Nemaža dalis XVII a. įsteigtos Londono karališkosios mokslo draugijos narių taip pat buvo puritonai. Paskaičiuota, kad nuo XVII a. vidurio iki XVIII a. vidurio Paryžiaus mokslo akademijos nariais iš užsienio buvo: protestantai – 71, katalikai – 16, judėjai ir kiti – 5. Istorikų skaičiavimais, protestantai mokslininkai padarė daugiau mokslinių atradimų nei katalikai ir žymiai daugiau atradimų pritaikė praktiniame gyvenime [2].
Istorikai iškėlė įvairiausių versijų, mėgindami paaiškinti ryšį tarp protestantizmo ir mokslo pažangos. Atkreipiamas dėmesys į Europoje atsiradusį religinį pliuralizmą, kuris palaipsniui subrandino pakantų visuomenės požiūrį ir į naujas mokslines teorijas. Istoriko Ph. Schaffas nuomone, Reformacija žengė pirmą žingsnį link proto emancipacijos, kai išlaisvino visuomenę nuo bažnyčios valdžios [3]. Liuteris nesutiko atsižadėti savo idėjų Vormse, nes niekas jo neįtikino klydus, remdamasis Šventuoju Raštu ir „nenuginčijamais proto argumentais“. Iš šių apsigynimo žodžių galima suprasti, kad Liuteris suteikė protui reikšmingą statusą (tačiau kilus konfliktui tarp proto ir apreiškimo, jis visada pirmenybę teikdavo Rašto autoritetui). Pirmieji reformatoriai ganėtinai laisvai pasitelkdavo mąstymą ir samprotavimą poleminėje kovoje. Anot Ph. Schaffo, Reformacija protestavo prieš religinį ir politinį autoritarizmą, gynė asmens sąžinės ir samprotavimo teisę, paskatino kriticizmo dvasią ir tyrinėjimo laisvę visose pažinimo srityse. Ji leido kur kas plačiau pasitelkti mąstymą religijoje nei katalikų bažnyčia, kuri reikalavo besąlyginio paklusnumo jos neklystančiam autoritetui [4].
Dažnai XVII a. mokslo suklestėjimą istorikai sieja su puritoniška etika, kuri ragino Dievo garbei ir žmonijos gerovei tirti gamtą sistemingai, racionaliai ir praktiškai [5]. M. Weberis pažymėjo, kad mokslo pažangai darė įtaką ir kalvinizmui būdingas empirizmas, kuris yra svarbus mokslinio metodo elementas [6]. A. Kuyperis taip pat atkreipė dėmesį ir į mokymo apie Dievo suverenią visavaldystę vaidmenį:
„Predestinacijos mokymas suponuoja suvokimą, kad kūrinijos egzistavimą ir pokyčius sąlygoja įstatymai ir tvarka, o ne kaprizas ar atsitiktinumas; ir gamtoje, ir istorijoje savo sumanymą įgyvendina nepajudinama valia. Tokia religinė pasaulėžiūra žmogaus mąstyme įtvirtina nesugriaunamą, visaapimančią vienybės koncepciją ir skatina priimti vieningą principą, pagal kurį viskas valdoma. Pripažįstama, kad visame kame yra bendrumas, paslėptas, bet tuo pačiu ir konkrečiai išreiškiamas; taip pat tikima, kad visame kame turi būti stabilumas ir reguliarumas. <...> Toks tikėjimas vieningumu, stabilumu ir tvarka <...> lyg varpo skambėsys pažadino meilę mokslui. Be gilaus įsitikinimo, kad egzistuoja vienybė, stabilumas ir tvarka, mokslas negali žengti toliau nei vien grynų prielaidų riba. Vien tik tikėjimas, teigiantis, kad visatoje egzistuoja organiškas tarpusavio sąryšis, kilstelėti mokslą nuo atskirų reiškinių empirinių tyrimų link didesnių apibendrinimų, o nuo apibendrinimų link įstatymo, valdančio bendrus reiškinius, o nuo įstatymo link dominuojančio visame kame principo. Duomenys, kurie yra reikalingi mokslui plėtoti, gali atsirasti tik esant minėtoms sąlygoms.“ [7].
Mokslo ir religijos sąryšio temos tyrinėtojas A. E. Mcgrathas, samprotaudamas apie protestantizmo vaidmenį skatinant mokslo raidą, atkreipia dėmesį į Kalvino nuopelnus [8]. Pirmiausiai jis paneigia tarp istorikų paplitusią neteisingą informaciją (paremtą nepatikrintais šaltiniais), neva Kalvinas priešinosi Koperniko idėjoms ir savo kritišką nuomonę užrašė Pradžios knygos komentare. Iš tikrųjų jis nėra nieko panašaus užrašęs ne viename iš savo raštų [9]. Kalvinas kaip tik skatino mokslinius gamtos tyrinėjimus, suteikdamas jiems naują religinį postūmį. Jis akcentavo Dievo sutverto pasaulio tvarkingumą, pabrėžė, kad visa kūrinija atspindi ir liudija Kūrėjo išmintį ir charakterį: „Juk dangus ir žemė teikia mums daugybę įrodymų Jo nuostabios išminties, <...> įrodymų, kurie apšviečia (pašventina) astronomiją, mediciną ir kitus gamtos mokslus“ [10]. Mokslinius tyrinėjimus reformatorius įvardijo kaip priemonę, padedančią pamatyti Dievo didybę. Kūrinija yra „Dievo šlovės teatras“, o mokslas gali būti šios šlovės demonstravimo įrankis. A. E. Mcgrathas nurodo dar vieną Kalvino nuopelną – naują požiūrį į Biblijos tekstų aiškinimą (taip vadinamą „akomodacijos teoriją“) [11]. Reformatorius skelbė, kad Rašto pagrindinė paskirtis yra išaiškinti Evangelijos žinią, o ne pateikti tikslius duomenis apie visatos struktūrą. Ši knyga nėra astronomijos ar biologijos vadovėlis. Jo nuomone, ne visus Biblijos tekstus reikia aiškinti tiesiogiai, pažodžiui, nes joje Dievas apie save pasakoja pasitelkdamas žmonėms suprantamą kalbą, vartodamas įvairias analogijas, palyginimus, personifikacijas ir kt. Toks aiškinimas pakeitė požiūrį į Rašto vietas, kurios iš pirmo žvilgsnio prieštaravo Koperniko heliocentriškam modeliui (pvz.: 1 Krn 16, 30; Ps 93, 1; Ps 104, 5; 1 Sam 2, 8; Ps 19, 4-6; Ekl 1, 5) arba kitiems įrodytiems moksliniams atradimams. Minėtas Kalvino požiūris į gamtos tyrinėjimų paskirtį ir į Biblijos aiškinimą suvaidino svarbų vaidmenį mokslo raidos istorijoje; jo idėjomis rėmėsi naujų mokslinių atradimų šalininkai ir gynėjai XVI-XVII a.[12].
Reformacijos požiūris į švietimą
Reformacija sąlygojo pedagogikos pakilimą, švietimo sistemos vystymąsi, kurio padariniai jaučiami ir šiandien. Reformatorių ypatingas noras tobulinti švietimo sistemą susijęs su pagrindiniais Reformacijos doktrininiais principais. Viduramžiais eiliniam tikinčiajam nebuvo būtina mokėti skaityti, nes nebuvo skatinamas asmeniškas gilinimasis į Dievo žodžio tiesas. Prasidėjus Reformacijai, sola fide principas pakeitė šį nusistatymą, nes skelbė asmeninio sąmoningo tikėjimo svarbą, todėl paprastas žmogus vis dažniau buvo verčiamas apsispręsti ir pagrįsti savo apsisprendimą dėl pasirinkto tikėjimo [13]. Gebėti paaiškinti ir pagrįsti savo tikėjimą įmanoma tik gerai susipažinus su Evangelijos tiesomis, todėl Biblija buvo įvardinta pagrindiniu kelrodžiu tikėjimo kelyje, skirtu kiekvienam krikščioniui. Sola Scriptura principas suponavo visuotinio raštingumo poreikį, nes reformatoriams rūpėjo, kad atsirastų kuo didesnis skaičius tikinčiųjų, mokančių savarankiškai skaityti ir suprasti Šv. Raštą [14].
Švietėjiškas entuziazmas taip pat buvo susijęs su visuotinės tikinčiųjų kunigystės doktrina. Ji iš esmės pakeitė viduramžiais susiformavusią RKB tvarką, kurioje tikintieji buvo padalinti į du „luomus“ (į dvasininkus ir pasauliečius) ir kurioje visi rūpesčiai, susiję su dvasiniu ugdymu, buvo patikėti vien tik į dvasininkų rankas. Kunigas pasakydavo, kuo ir kaip reikia tikėti, kaip praktikuoti tikėjimą, o liaudis vadovaudavosi vien tik dvasininko nurodymais. Gilesnis teologinių tiesų suvokimas platiesiems visuomenės sluoksniams atrodė nereikalingas [15]. Protestantizme kiekvienas tapo atsakingas už savo paties dvasinį gyvenimą; Šv. Rašto skaitymas, supratimas ir įsiminimas tapo ne vien tik kiekvieno krikščionio teisė, bet ir pareiga. Pamatinių Reformacijos principų įgyvendinimas neišvengiamai skatino visų socialinių sluoksnių (tarp jų ir liaudies) raštingumą. Šios idėjos negrįžtamai pakeitė Europoje visuomenės požiūrį į visuotinį išsilavinimą.
Liuteris daugiau nei kiti reformatoriai parašė apie išsilavinimo svarbą [16]. Reikšmingiausi jo kūriniai, aptariantys švietimo klausimus – Kreipimasis į Vokietijos miestų tarybos narius, raginantis steigti ir saugoti krikščioniškas mokyklas (1524 m.) ir Pamokslas apie nenutrūkstamą vaikų mokymą mokykloje (1530 m.). Jo Kreipimasis buvo parašytas kaip atsakas į nuosmukį bažnyčios valdomose mokyklose. Liuteris buvo įsitikinęs, kad švietimas gali pasitarnauti religijos ir visuomenės reformoms. Atkreipdamas dėmesį į tai, kad būsimoji valstybės gerovė susijusi su kuo didesniu išsilavinusių krikščionių skaičiumi, Liuteris kvietė vyriausybę pradėti švietimo srities pertvarkymą. Jis siūlė tokią švietimo sistemą, kuri būtų naudinga visiems visuomenės nariams – ir berniukams, ir mergaitėms, ir turtingiems, ir vargšams. Išsakytas raginimas steigti bendrojo lavinimo mokyklas tuo metu buvo visiškai naujas dalykas. Pagal jo siūlomą sistemą bendrojo lavinimo mokyklos turėjo priklausyti vieningai švietimo sistemai visoje šalies teritorijoje ir veikti darnoje su bažnyčia [17].
Vėliau Liuteris parašė Pamokslą apie nenutrūkstamą vaikų mokymą mokykloje, kai sužinojo, kad ankstesnis raginimas pradėti švietimo reformas liko neišgirstas. Pamoksle kreipiamasi į dvasininkus, siekiant įtikinti juos, kad išsilavinimas yra ypač svarbus dvasiniam krikščionio augimui. Liuterio nuomone, Biblijos pažinimas sudaro švietimo pagrindą ir yra jo tikslas. Reformatorius išreiškė didelį susirūpinimą, kad tėvai vis dar menkai suinteresuoti savo vaikų dvasine gerove; visi krikščionys tėvai turėtų rūpintis, kad vaikai pažintų Šv. Raštą, išmoktų gyventi pagal jį, gebėtų skelbti jį kitiems žmonėms ne vien žodžiais bet ir savo pačių gyvensena. Paremtas Biblija krikščioniškas švietimas yra pagrindinė priemonė, padėsianti jaunimui tapti atsakingais krikščionimis, kurie deramai tvarkysis bažnyčiose, valstybėse bei šeimose. Taip pat Liuteris pastebėjo, kad į išsilavinimą nederėtų žiūrėti kaip į priemonę, padedančią įgyti kuo daugiau žemiškųjų gėrybių, nekreipiant dėmesio į amžinąsias vertybes. Reformuotas švietimas turėtų būti vertinamas ne vien tik dėl esamo gyvenimo, bet ir dėl ateinančio pasaulio [18].
Anot R. Faberio, minėtieji Liuterio traktatai bei kiti užrašyti pasvarstymai apie švietimą turėjo tokią didelę įtaką, kad juos galima laikyti XVI a. reformuoto švietimo susikūrimo pagrindu. Šie darbai turėjo įtakos ne tik Vokietijos mokslininkams ir pamokslininkams, jie paragino ir kitų šalių teologus naujai pažvelgti į švietimo vaidmenį visuomenėje [19].
Nors Kalvinas neparašė atskirų kūrinių, skirtų švietimo temai aptarti, jo indėlis reformatoriško švietimo kūrime taip pat yra labai svarus. Viename iš kūrinių jis rašė: „Būtina pasirūpinti būsimąja karta, kad, kai užaugs mūsų vaikai, bažnyčia netaptų dykyne; mes privalome įsteigti universitetą tam, kad galėtume apmokyti savo vaikus ir paruošti juos tarnauti bažnyčioje ir valstybėje“. Kalvinas iškėlė aiškius uždavinius – suteikti kiekvienam tikinčiajam bent elementarų išsimokslinimą bei sudaryti sąlygas visuotinio išsilavinimo lygio kėlimui, kad kuo didesnis skaičius žmonių galėtų studijuoti Dievo žodį ir religinę literatūrą. Kalvino pastangomis reformatų aplinkoje įsitvirtino suvokimas apie liaudies raštingumo gimtąja kalba būtinybę. Kalvinas (taip pat kaip ir Liuteris) skatino nacionalinių kalbų raštiją tuo metu, kai Europos mokslo pasaulis vis dar vartojo tik lotynų kalbą. 1541 m. Kalvino išverstas Institutio prancūziškas variantas laikomas prancūzų prozos šedevru. Šis kūrinys ženkliai prisidėjo formuojant prancūzų kalbą tuo metu, kai vyko jos transformacija iš viduramžiškos formos į modernią. Kalvinas taip pat prisidėjo išleidžiant pusbrolio P. R. Olivetano verstą prancūzišką Bibliją (pirmąjį prancūzišką protestantišką vertimą), kurios kalba buvo panaši į šnekamąją to laikmečio kalbą, apvalytą nuo archajiškumų.
Kalvinas asmeniškai dėjo dideles pastangas, įkuriant Ženevos universitetą: rinko lėšas, sukūrė mokymo planus, nustatė taisykles ir pats ten dėstytojavo [20]. Ženevos universiteto pavyzdžiu pasinaudojo Dž. Noksas, kurdamas škotišką švietimo sistemą, taip pat Leideno universiteto bei kelių Prancūzijos seminarijų steigėjai. Reformatai aukštąjį išsilavinimą vadino negotium cum deo, t. y. aktyviu santykiu su Dievu. Kalvino pasekėjai taip pat reformavo Heidelbergo universitetą, naujai įsteigė universitetus Edinburge, Kembridže (Emanuelio koledžą), Leidene, Amsterdame, Utrechte, Groningene, Franekere, Sedane, Nime ir kt.
Pagal Ženevos universiteto modelį buvo kuriami ir Amerikos Harvardo ir Jeilio universitetai [21]. O liaudies švietimas, suformuotas kalvinistinės (puritonų) tradicijos, šioje šalyje (ypač Naujoje Anglijoje) pažengė dar toliau nei Europoje. Šį Amerikos civilizacijos ypatumą pastebėjo ir aprašė prancūzas A. de Tocqueville. Knygoje Apie demokratiją Amerikoje jis rašė, kad N. Anglijoje kiekvienas pilietis gaudavo žmonėms būtiniausių žinių pradmenis; kiekvienas susipažindavo su tikėjimo pagrindais; privalėjo mokėti savo tėvynės istoriją ir būti susipažinęs su svarbiausiais Konstitucijos teiginiais [22]. Knygoje Tocqueville perpasakoja 1650 metų įstatymo, susijusio su liaudies švietimu, nurodymus. Šio įstatymo įžangoje sakoma:
„<...> [įstatymas dėl švietimo suformuluotas] atsižvelgiant į tai, jog šėtono, žmonijos priešo, galingiausias ginklas – žmonių tamsumas ir jog labai svarbu, kad tėvų atsivežta išmintis nebūtų palaidota drauge su jų palaikais; atsižvelgiant į tai, jog vaikų auklėjimas yra vienas svarbiausių Valstybės rūpesčių, Viešpačiui padedant <...>“ [23].
Toliau įstatyme pateikiami nurodymai: visose bendruomenėse steigti mokyklas ir didelėmis piniginėmis baudomis bausti gyventojus, atsisakančius vykdyti savo tiesioginę pareigą jas remti. Tankiau apgyvendintose vietovėse panašiu būdu steigiamos aukštosios mokyklos. Bendruomenės pareigūnams privalu sekti, kad tėvai leistų vaikus į mokyklą. Tocqueville komentuodamas šiuos nurodymus reziumuoja: „Amerikoje švietimo keliu veda tikėjimas, o Dievo įsakymų laikymasis atveria žmogui kelią į laisvę“ [24].
Liuteroniška ir reformatų švietimo tradicijos paliko reikšmingą pėdsaką daugybės šalių švietimo sistemos susiformavimo istorijoje – ne vien tik Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos regione, bet ir Rytų Europos, o taip pat ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje [25].
Pabaiga
______________________________________
[1] Krikščionybės istorija (red. Dowley T.). Vilnius: Alma littera, 2000, p. 49.
[2] Спиц Л. В., История реформации. Возрождение и движение реформации. т. II. [interaktyvus] [žiūrėta 2017 m. sausio mėn.]. Prieiga per internetą: <http://www.reformed.org.ua/2/338/10/Spitz>
[3] Schaff Ph., „Reformacija. Bendroji apžvalga (V d.). Reformacija ir racionalizmas“ // Ganytojas. – 2013, Nr. 6 [interaktyvus] [žiūrėta 2017 m. sausio mėn.]. Prieiga per internetą: http://evangelija.lt/assets/Failai/Ganytojo%20pdf/391.pdf >
[4] Ten pat.
[5] Krikščionybės istorija (red. Dowley T.), p. 50.
[6] Спиц Л. В., История реформации. Возрождение и движение реформации. т. II. [interaktyvus].
[7] Kuyper A., Lectures on calvinism. Grand Rapids: Eerdmans p.c., p. 113-114.
[8] Mcgrath A. E., Mokslas ir religija. Kaunas: Vox altera, 2013, p. 29;.Мак-грат А., Богословская мысль реформации. Одесса: Богомыслие, 1994, p. 280-284.
[9] Мак-грат А., Богословская мысль реформации, p. 280-281.
[10] Ten pat, p. 281.
[11] Ten pat, p. 282.
[12] Мак-грат А., Введение в христианское богословие. Одесса: Богомыслие, 1998, p. 284.
[13] Schröter G., „M. Lutheris ir pedagogika“ [interaktyvus] [žiūrėta 2017 m. sausio mėn.]. Prieiga per internetą: <http://www.prizme.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=329&Itemid=93>
[14] Р. Ханко, „Христианское образование: наследие Реформации“ [interaktyvus]. [žiūrėta 2017 m. sausio mėn.]. Prieiga per internetą: < http://www.reformed.org.ua/2/756/Hanko>
[15] Ten pat.
[16] Ten pat.
[17] Faber R., „Martyno Liuterio mintys apie reformatorišką švietimą“ [interaktyvus] [žiūrėta 2017 m. sausio mėn.]. Prieiga per internetą: <http://reformacija500.lt/kas-yra-reformacija/martyno-liuterio-mintys-apie-svietima/>
[18] Ten pat.
[19] Ten pat.
[20] Ханко Р., „Христианское образование: наследие Реформации“ [interaktyvus].
[21] Теологический энциклопедический словарь (red. Элвелл У.). Москва: Духовное возрождение, 2003, p. 984-985.
[22] Tocqueville A., Apie demokratiją Amerikoje. Vilnius: Amžius/ALK, 1996, p. 324.
[23] Ten pat, p. 52 (Code of 1650).
[24] Ten pat, p. 52.
[25] Dičius T. K., „Reformacija ir Lietuvos švietimo sistemos raida“ [interaktyvus] [žiūrėta 2017 m. sausio mėn.]. Prieiga per internetą: <http://reformacija500.lt/kas-yra-reformacija/reformacija-ir-lietuvos-svietimo-sistemos-raida/>
