Reformacijos įtaka Vakarų kultūros pokyčiams (II dalis)

Pamatinės Reformacijos idėjos

Kaip jau buvo minėta I dalyje, norint objektyviai įvertinti XVI a. istorinius virsmus kultūroje, būtina suvokti Reformacijos teologines idėjas. Kokius svarbiausius reformatoriškos teologijos akcentus galima būtų išskirti? Pirmieji ortodoksinės Reformacijos šūkiai buvo Ad fontes (iš lot. „atgal prie šaltinių“) ir Christianismus renascens (iš lot. „krikščionybės atgimimas“). Jie nusakė reformatorių įsitikinimą, kad krikščionybę įmanoma reformuoti tik atsigręžus ir sugrįžus prie pirmųjų amžių bažnyčios mokymo ir praktikos.[1] Pasak istoriko Ph. Schaffo: „Reformacija sugrįžo prie pirminių principų tam, kad galėtų žengti į priekį. <...> Pradinė krikščionybė ne tik buvo atgaivinta, bet ir suvokta bei pritaikyta giliau nei ankstesniais laikais.“[2] Prie pradinės krikščionybės palikimo buvo priskirti ne vien tik I a. raštai, bet ir patristinis teologinis paveldas, pavyzdžiui, visuotinių tikėjimo išpažinimų postulatai, kurie buvo kruopščiai išsaugoti reformatorių teologijoje. Dėl šios priežasties neteisinga protestantišką mokymą vadinti „naujovišku“, atsiradusiu tik XVI amžiuje.

Išgryninto, apvalyto nuo vėlesnių amžių žmogiškų „papildymų“, autentiško evangelinio mokymo paieškos procese buvo suformuluoti trys fundamentalūs Reformacijos principai: 1) Rašto pirmenybė tradicijos atžvilgiu; 2) tikėjimo pirmenybė darbų atžvilgiu; 3) tikinčiųjų visuotinės kunigystės idėjos priešpastatymas kunigų luomo išskirtinumo idėjai.[3]

Pirmasis principas dažnai nusakomas terminu sola scriptura (iš lot.  „vien tik Raštas“ arba „vien tik per Raštą“). Šis šūkis gimė siekiant apibrėžti Reformacijos požiūrį į Šventojo Rašto ir Bažnyčios tradicijos santykį. Sola scriptura įkūnijo protestą ne prieš Bažnyčios paveldą apskritai, bet prieš katalikišką tradicionalizmą – kai tradicijos autoritetas prilyginamas Rašto autoritetui. Biblija buvo įvardinta normuojančiu matu, o tradiciją – sunormintu liudijimu[4]; tai reiškia, kad tradicija gali būti kvestionuojama ir patikrinama nekvestionuojamos biblinės tiesos šviesoje. Todėl vadovaudamiesi šiuo principu Reformacijos pradininkai persvarstė ir pasipriešino tiems bažnyčios mokymams ir praktiniams potvarkiams, kurie prieštaravo Raštui. Taip pat Biblija buvo įvardinta pagrindiniu kiekvieno krikščionio tikėjimo vadovu – nuo šiol kiekvienas galėjo prisiartinti prie pagrindinio dieviškos tiesos šaltinio be kunigų leidimo ir tarpininkavimo. Šis principas lėmė įvairiausius pokyčius tiek bažnyčioje, tiek visuomeniniame-kultūriniame gyvenime (pvz., visuotinio švietimo atsiradimą ir vystymąsi).

Antrasis Reformacijos principas skelbė, kad išgelbėjimas suteikiamas vien iš Dievo malonės, neatsižvelgiant į žmogaus nuopelnus, vien per tikėjimą Kristaus nuopelnais – Jo atperkančia auka. Apibūdindamas viduramžišką bažnyčią, M. Liuteris teigė, kad ji pamiršo Naujojo Testamento mokymą apie Dievo malonę ir pradėjo remtis žmogaus sugebėjimais. Išteisinimo vien per tikėjimą doktrinai jis paskyrė centrinę vietą krikščioniško mokymo sistemoje, ją įvardijo pamatu, ant kurio stovi arba krenta Bažnyčia. J. Kalvinas mokymą apie išteisinimą vien per tikėjimą praplėtė mokymu apie išrinkimą ir išgelbėjimą per neatlygintiną malonę, kurie buvo suteikti dar prieš pasaulio sukūrimą. Šis principas iškėlė individualaus tikėjimo ir asmeninių santykių su Dievu svarbą. Krikščioniškas dvasingumas jau nebuvo siejamas su kolektyvinio lojalumo bažnytinei institucijai demonstravimu laikantis išorinių ritualų. Individualių vidinių įsitikinimų akcentavimas turėjo didelę reikšmę keičiantis visuomenės požiūriui į žmogaus tikėjimo ir sąžinės laisvę, į politinių galių naudojimą įtvirtinant tikėjimą, į bažnyčios ir valstybės santykį ir kt.

Trečiasis Reformacijos principas skelbė visuotinę tikinčiųjų kunigystę. Jis buvo priešpastatytas principui, palaikančiam išskirtinį dvasininkijos luomą, skirtą tarpininkauti tarp Kristaus ir tikinčiųjų pasauliečių. Sugrįžę prie pirminių šaltinių, reformatoriai pastebėjo, kad pirmaisiais amžiais bažnyčios tarnai neturėjo „tarpininkų“ statuso ir krikščionys nebuvo padalinti į du luomus – pasauliečių ir dvasininkų.[5] Visuotinės kunigystės principas pakeitė supratimą apie bažnyčios valdymą, struktūrą bei paliko gilų pėdsaką politikos, socialinių santykių srityse; šis principas tiesiogiai susijęs su protestantiška profesinio pašaukimo koncepcija, kuri paskatino ryškius pokyčius ekonomikoje (visuotinės kunigystės principas detaliau bus aptartas kitose dalyse).

Apibūdinant Reformacijos mokymo ypatumus dažnai pasitelkiamos vadinamosios „Penkios sola“ – penkios lotyniškos frazės, nusakančios svarbiausias Reformacijos maksimas: sola scriptura – „vien tik Raštas“, sola fide – „vien per tikėjimą“, sola gratia – „vien per malonę“, solus Christus – „vien tik Kristus“, soli Deo gloria – „vienam Dievui garbė“. Terminas sola scriptura jau buvo aptartas peržvelgiant pirmąjį pamatinį Reformacijos principą; likusieji keturi atitinka antrąjį (soteriologinį) fundamentalų principą, kalbantį apie tikėjimo pirmenybę darbų atžvilgiu. Terminą solus Christus taip pat galima priskirti prie trečiojo (eklezinio) pamatinio principo. Šis šūkis teigia, kad Kristus yra vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus, vienintelis Gelbėtojas, ir kad išgelbėjimas įmanomas vien tikint Juo. Jis taip pat kalba, kad dvasininkija (popiežius, kunigai ir kt.) negali užimti tarpininko pozicijos, negali būti išskirtiniu luomu, nes dėl Kristaus kiekvienas tikintysis gali bendrauti su Dievu be jokių žemiškų tarpininkų. Soli Deo gloria skelbia, kad už išgelbėjimą ir už bet kokias kitas malones žmogus turi dėkoti vien tik Dievui, šlovinti vien tik Jį, suvokiant Jo visavaldystę, suverenumą, apvaizdą, išmintį. Jei vien tik Dievui atiduodama šlovė, tai reiškia, kad negalima nieko daugiau šlovinti – nei popiežiaus, nei Marijos, nei šventųjų ar kt. Šis moto taip pat reiškia, kad visas gyvenimas turi būti skirtas Dievo šlovei; bet kokia krikščionių veikla turi būti pašvęsta Jam. Dievas šlovinamas ne vien tik bažnyčios susirinkime, bet ir profesiniame darbe, šeimoje ir visose kitose gyvenimo srityse.

Klasikinio protestantizmo santykis su pasauliu

Reformatoriai išėjo iš viduramžiškos religinės terpės, kuriai buvo būdingas dualizmas tarp dvasinio ir materialaus pasaulio, kur dvasingumas buvo siejamas su siekiu atsiskirti nuo bet kokio žemiškumo, pasaulietiškumo. Reformatoriai nuo pat pradžių ėmė kvestionuoti ir prieštarauti tokiam dualistiniam modeliui. Protestantai, ypač kalvinistinės atšakos atstovai, pasižymėjo aktyvumu ir atsakomybe sprendžiant visuomeninio gyvenimo klausimus, nes Biblijoje jie atrado kitokį dvasingumo paveikslą. Visų pirma jie pamatė Dievą, kuris veikia šiame žemiškame pasaulyje, kuris yra visų pasaulietinių sričių valdovas. Reformatoriams visas pasaulis buvo Dievo šlovės atsivėrimo scena.[6] Kalvinas teigė: „Kad ir kur pažvelgtume, neatrastume vietos, kur nebūtų nors mažiausio Jo šlovės atspindžio.“[7] Šis pasaulis yra Dievo pasaulis, Jis jį sukūrė, palaiko, valdo; pasaulis yra įdomus Jam. Visas žmogaus gyvenimas, visa realybė yra surišta su Dievu – darbas, mąstymas, jausmai tam tikra prasme yra „religija“.[8] Dievą pašlovina ne vien tik nusidėjėlių atsivertimas, bet ir viso pasaulio pertvarkymas pagal Jo sumanymus. Kvietimas gyventi ad gloriam Dei (lot. „dėl Dievo šlovės“) nebuvo vien tik gražus, abstraktus lozungas, bet konkrečios praktinės elgsenos įvairiose srityse apibrėžimas. Reformatoriai siekė suteikti tikintiesiems ne tik esminių religinių tiesų rinkinį, bet ir visas gyvenimo sritis apimančią pasaulėžiūrą.[9] Teologas J. Orras kalvinizmą įvardijo kaip „vieną iš dvylikos egzistuojančių visaapimančių religinės-filosofinės minties sistemų“[10], o A. Kuyperis – kaip „vieną iš penkių didžiųjų kompleksinių (arba totaliųjų) pasaulėžiūrų“[11]. Visa apimančios pasaulėžiūros susiformavimas buvo susijęs su Kalvino akcentuota tiesa, teigiančia, kad suvereni Dievo valdžia apima visus realybės aspektus. A. Kuyperis šią idėją performulavo įžymiojoje savo frazėje: „Nėra nė vieno kvadratinio centimetro visoje kūrinijoje ir visose žmogaus gyvenimo sferose, dėl kurio Kristus, suverenus visa ko Valdovas, nešauktų: ‘Tai – mano! Tai priklauso man!‘“[12].

Taip pat reformatoriai stengėsi išlaikyti balansą tarp Biblijos apreiškimo apie Dievą-Kūrėją ir Dievą-Gelbėtoją. Jie teigė, kad tie, kurie patyrė Gelbėtojo malonę, kviečiami išreikšti savo tikėjimą įvairiose gyvenimo sferose, tarnaujant Jam kaip visa ko Valdovui ir Kūrėjui, t. y. įtikėjusiems įteikiamas ne tik bilietas į amžinybę, bet ir kultūrinis mandatas kultivuoti, tobulinti kūriniją.

H. R. Van Tilio nuomone, reformatorišką požiūrį į kultūrą taip pat ženkliai paveikė žmogaus prigimtinio nuodėmingumo akcentavimas[13] ir mokymas apie bendrąją malonę[14]. Mokymas apie prigimtinį nuodėmingumą brėžia ribą ne tarp Dievo ir kūrinijos, ne tarp dvasinės ir pasaulietinės srities, bet tarp Dievo karalystės ir tamsos karalystės, tarp gėrio ir blogio, šventumo ir nuodėmingumo, tarp tiesos ir paklydimo. Nuodėmė yra tikroji pasaulyje egzistuojanti atskirties riba, ji ženklina visą žmoniją, siūlydama du skirtingus kelius.[15] Ji nuolatos ardo Dievo kūriniją, todėl bet kokia žmogiška kultūra nėra ir nebus tobula, ji visada bus paženklinta sugedimo apraiškų. Minėtas požiūris į žmogaus prigimtį padarė įtaką ekleziologinei (bažnytinei) ir politinei reformatų koncepcijai. Kalvinistai labai skeptiškai ir kritiškai vertino monarchinę ar bet kokią kitą santvarką, kuri valdžią patiki vienam asmeniui; dėl žmogaus sugedusios prigimties valdžią reikia išdalinti, įdiegiant kolektyvinio valdymo modelį ir bažnyčioje, ir valstybėje.

Tačiau kodėl visiškai sugedęs žmogus vis dėlto sugeba daryti gera, kurti meno šedevrus, daryti išradimus ir pan.? Kodėl yra netikinčių žmonių, kurie pasižymi tam tikra morale, elgesiu, galinčiu būti pavyzdžiu net krikščionims? J. Kalvino atsakymas skamba taip: „Žmogaus prigimtis, nors ir prarado pirminę pilnatvę ir giliai krito, tačiau yra „papuošta“ tam tikromis Dievo dovanomis. <...> Dievas nenustojo viską valdęs, nukreipęs, visa pripildydamas.“[16] Tam tikros dorovės formos, menas, filosofija, teisė, medicina ir kiti pasiekimai – Dievo bendrosios malonės dovanos. Dievas nustato blogio ribas ir įgalina žmones daryti gerus darbus ir pažinti tai, kas teisinga. Bendroji ir ypatingoji (vedanti į išganymą) malonė tarpusavyje yra įvairiai susijusios, bet negali būti maišomos. Anot J. Kalvino, bendroji malonė neveikia apvalančiai, kaip ypatingoji malonė, o tik vidujai pristabdančiai; šitaip Dievas uždeda ribas prigimties sugedimui reikštis, kad jis neprasiveržtų visu pajėgumu.[17] L. Berkhofo žodžiais, bendroji malonė įgyvendina žmoguje tokią moralinę įtaką, kai nuodėmė apribojama ir socialiniame gyvenime išlaikoma tvarka bei skatinamas civilinis teisingumas; ji daro įtaką tik socialinio, civilinio, moralinio ir religinio gyvenimo išorei.[18] Įvairius kultūrinius laimėjimus reformatai traktavo kaip bendrosios malonės dovanas; jie su dėkingumu priėmė šias dovanas ir naudojo Jo garbei, neatsiskirdami nuo pasaulio, tačiau ir nesusitapatindami su jo bedievyste ir kitomis sugedimo apraiškomis.[19]

Krikščionių santykį į pasaulį, į kultūrą lemia ir eschatologinis mokymas (apie pasaulio pabaigą). Mūsų ateities samprata daro įtaką požiūriui į artimiausią ateitį. Dalis krikščionių, kurie mano, kad padėtis pasaulyje ateityje tik blogės, kad netrukus bus pasaulio pabaiga, nesistengia įsitraukti į žemiškus reikalus, kurių įgyvendinimui prireiktų daugelio metų. Jie mano, kad pasaulio nebūtina reformuoti, nes viskas vis tiek bus sunaikinta. M. Liuteriui pasaulio pabaigos laukimas nesuponavo pesimistinio ar eskapistinio (pabėgėliško) santykio į supančią aplinką. Jam priskiriama garsioji frazė: „Jei ir žinočiau, kad rytoj ateis pasaulio pabaiga, šiandien eičiau pasodinti obelėlę.“ Liuterišką požiūrį panašiai yra performulavęs ir D. Bonhoefferis: „Galimas daiktas, kad Paskutiniojo teismo diena išaus rytoj, tada mielai nutrauksime darbą dėl geresnės ateities, bet anksčiau – nieku gyvu.“[20] Biblijoje apreikšta socialinė etika lieka galioti visada, nepaisant, ar gyvenimas gerėja, ar blogėja; krikščionims nereikia tikslios informacijos apie ateitį, kad galėtų aktyviai darbuotis šiame gyvenime, nes Dievo nustatyta tvarka nebus atšaukta iki paskutinės šio pasaulio egzistavimo minutės.[21] Taip pat reformatoriai mokė, kad visi darbai, daromi žemiškajame gyvenime dėl Dievo šlovės, gali turėti išliekančią vertę, tęstinumą ir atnaujintame amžinajame pasaulyje. Dievas pabaigoje patikrins visus darbus („ištirs ugnyje“ – pagal 1 Kor 3, 12–15), atskleis bevertiškumą to, kas nuodėminga (kaip „šienas, šiaudai ar medis“), ir Jis iš malonės priims tai, kas gera, ir už tai atlygins („auksas, sidabras ir brangakmeniai“ nesudegs). Šis gyvenimas prilygsta muzikinei preliudijai, o amžinybė bus pats kūrinys; jau dabar galima pradėti temas, kurios bus grojamos ir plėtojamos amžinai.[22] Šie eschatologinio mokymo aspektai suteikė papildomos paskatos tikintiesiems įsitraukti į aktyvią profesinę ir kitokią socialinę veiklą pasaulyje, nuoširdžiai darbuojantis Dievo garbei.

Visi minėtieji Reformacijos teologijos bruožai suformavo savitą klasikinio protestantizmo santykį į kultūrą bei savitą socialinę elgseną, kuri nulėmė Vakarų kultūros transformacijas. Protestantiškos pasaulėžiūros įtaka konkrečioms sritims – politikai, socialiniams santykiams, ekonomikai, mokslui, švietimui, menui – detaliai bus nagrinėjama kitose dalyse.  

(Bus daugiau)