Reformacijos įtaka Vakarų kultūros pokyčiams (IV dalis)

Reformacijos poveikis socialinių santykių kaitai

Nuo XVI amžiaus Europoje pradeda kisti per šimtmečius nusistovėjusios socialinės struktūros. Šiame kaitos procese ryškų vaidmenį suvaidino ir religinės Reformacijos idėjos. Pasak A. E. Mcgratho, Reformacija buvo svarbiausias veiksnys, paskatinęs visuomenės perėjimą iš viduramžiško statiško būvio, kuriame visa egzistuojanti socialinė tvarka negali būti kvestionuojama ir keičiama, į visiškai naują būvį, kurio bruožas yra atvirumas pokyčiams. Pirmiausia buvo mestas iššūkis nusistovėjusiems religiniams supratimams ir bažnytinei tvarkai, o netrukus revizijos susilaukė visos kitos visuomeninio gyvenimo sritys. Naujas judėjimas sukūrė konkurencinę situaciją religijos srityje, taip žadindamas pliuralistinę mąstyseną, kuri akivaizdžiai paveikė socialinio pobūdžio išsilaisvinimo procesus.   

Visuotinės kunigystės principas sugriovė hierarchinę tarpininkavimo tarp Dievo ir žmogaus sistemą ir paskelbė visų tikinčiųjų lygybę. Pasikeitęs eklezinis modelis ėmė skatinti demokratinius santykius ne vien tik bažnyčios viduje, bet ir už jos ribų. Reformatorių akcentuota tiesa, kad žmogus išsigelbėja vien tik per tikėjimą (sola fide), suteikė didesnę svarbą atskiro žmogaus individualiems įsitikinimams, jo pasirinkimams ir sąžinės laisvei. Reikalavimas elgtis pagal sąžinę talpino ir didžiulį potencialą, nulėmusį socialinių santykių pokyčius. Anot istoriko Ph. Schaffo, Reformacija buvo „didysis išvadavimo įvykis, sutraukęs dvasinės tironijos jungą ir apgynęs žmogaus sąžinės šventą teisę laisvai pasirinkti tikėjimą“. M. Liuterio drąsus elgesys popiežiaus ir karaliaus akivaizdoje Vormso suvažiavime buvo „vienas žymiausių precedentų laisvės raidos istorijoje“. Tądien pasakyta kalba, ginanti tikėjimo laisvę, tebeskamba ir po daugelio amžių. Dėl šio didvyriško poelgio pilietinės ir religinės laisvės samprata ėmė nenutrūkstamai plėtotis ir progresuoti.  

Pradėjęs įdėmiau studijuoti Šventąjį Raštą, Liuteris suprato, kad viduramžiškas dvasingumo modelis yra visiškai svetimas Naujojo Testamento dvasiai ir žiniai. Viduramžių katalikybė skatino aklą paklusnumą ir akcentavo būtinybę  išreikšti savo lojalumą bažnytinei organizacijai išoriniais veiksmais (priimant sakramentus, atliekant apeigas ir pan.), beveik užmiršdama individualių vidinių nuostatų ir savanoriškai pasirinkto sąmoningo tikėjimo svarbą. Naujajame Testamente kalbama apie tikėjimą, kuris nėra primetamas iš išorės, jis nepasirenkamas kolektyviai. Autentiškas tikėjimas kyla iš Dievo žodžio klausymo, jis užsimezga žmogaus širdyje ir yra individualus vidinis atsakas į Evangelijos žinią. Liuteris pamatė, kad krikščionybė suteikia žmogui vidinę laisvę, kuri ateina ne laikantis išorinių taisyklių, bet vien tik per tikėjimą Evangelijos žinia. Todėl Laiške galatams girdime apaštalo Paulius kvietimą: Tvirtai stovėkite laisvėje, kuria Kristus mus išlaisvino, ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą! (Gal 5, 1). Krikščioniško tikėjimo prigimties samprata, kurią Liuteris atrado Naujajame Testamente, neišvengiamai paskatino jį peržiūrėti krikščionybės ir valdžios santykį. Samprotaudamas apie politinės galios naudojimo teisėtumą, įtvirtinant tikėjimą, jis teigė:

„Ten, kur pasaulietinė valdžia išdrįsta duoti įstatymus sielai, ji kišasi į Dievo valdžią ir tiktai suvedžioja bei pražudo sielas. Mes parodysime tai labai aiškiai, kad visiems būtų akivaizdu; tegu mūsų junkeriai, kunigaikščiai ir vyskupai pamato, kokie jie yra kvailiai, bandydami savo įstatymais bei įsakymais priversti žmones tikėti vienaip ar kitaip. Jeigu koks nors žmogus primeta sielai įstatymą, verčiantį ją tikėti vienaip arba kitaip, žodžiu, taip, kaip liepia anas žmogus, tai čia, aišku, ne Dievo žodis. Sielai niekas negali ir neturi teisės įsakinėti, išskyrus tą, kuris gali jai parodyti kelią į dangų. Bet žmogus to negali padaryti, tai gali vien tik Dievas.“

Šios idėjos, ginančios tikėjimo ir sąžinės laisvės neliečiamumo principą, metams bėgant buvo plėtojamos ir galiausiai išlaisvino Vakarų pasaulį nuo „bažnytinės valstybės“ modelio ir įtvirtino bažnyčios ir valstybės atskyrimo idėją. Praktikoje religinės laisvės idėjos buvo pradėtos įgyvendinti nuo XVII a. ne liuteroniškoje terpėje, bet kalvinizmo įtakojamame Vakarų anglakalbiame pasaulyje. Pirmas svarbus žingsnis sąžinės laisvės juridinio įtvirtinimo link buvo Tolerancijos aktas (The Act of Toleration), priimtas 1689 m., kuris užbaigė smurtinius persekiojimus Anglijoje. Paskutinis ir pats svarbiausias žingsnis, tobulinant religijos laisvę, buvo žengtas tada, kai JAV patvirtino 1787 m. Federalinę konstituciją, kuri panaikino bet kokius religinius kriterijus, skiriant asmenį pareigoms ar suteikiant jam visuomeninį pasitikėjimą. Pirmoji konstitucijos pataisa skelbė, kad kongresas negali priimti jokio įstatymo, įtvirtinančio valstybinę religiją ar uždraudžiančio kokios nors religijos laisvą praktikavimą. Tokiu būdu JAV valdžia savanoriškai eliminavo valstybės ir bažnyčios susijungimo galimybę. JAV konstitucijos nuostatos religijos atžvilgiu buvo vienas ryškiausių Reformacijos paveiktų laimėjimų tolerancijos ir laisvės raidos istorijoje. JAV pavyzdys netiesiogiai, bet efektyviai darė įtaką ir Europai, kur palaipsniui religija taip pat buvo išvaduota iš pasaulietinės valdžios kontrolės. Apie tokį rezultatą reformatoriai net nesvajojo, bet tokia buvo neišvengiama įvykių seka, prasidėjusi po jų maišto prieš popiežiaus tironiją. Religijos laisvės idėjos, išaugusios protestantiškoje dirvoje, atvėrė naujus puslapius teisės ir civilizacijos istorijoje.

Protestantizmas pagimdė daugybę religinių nepriklausomų organizacijų, nes atmetė centralizuotos bažnytinės mega-institucijos su regimu valdžios centru modelį. Įvairias evangelines bažnyčias vienijo ne institucinis, bet idėjinis pagrindas. Protestantai tarpusavyje sutaria dėl daugelio esminių mokymo punktų, o neesminės doktrinos skirtingų denominacijų išpažinimuose gali būti apibrėžiamos skirtingai. Tokiu būdu protestantizmas įgyvendino vienybės įvairovėje arba įvairovės vienybėje principą. Toks religinis mentalitetas atvėrė daugiau galimybių plėtotis individualiai ir nacionalinei laisvei bei įvairovei, nei būtų galėjusi suteikti katalikybė, kuri reikalavo laikytis griežto vieningumo visose srityse: mokant, garbinant, laikantis bažnytinės disciplinos ir kt.

Nevalstybinės, nepriklausomos protestantiškos bažnyčios įtvirtino pirmaisiais amžiais egzistavusią eklezinės savivaldos ir savirūpos praktiką, atskleisdamos religijos laisvės privalumus. Ypač JAV buvo ištobulinta savanorystės praktika. Įvairios krikščionių bažnyčios išmoko išlaikyti save finansiškai, tvarkytis be pasaulietinės valdžios pagalbos bei kartu taikiai sugyventi. Krikščionybė gražiausiai pražydo ten, kur nebuvo valstybinės bažnyčios.

Būtent JAV buvo tobulinamos ne vien tik religinė, bet kitos pilietinės laisvės. Mažai kas iš istorikų abejoja, kad šios šalies socialinių santykių istorijai didelę įtaka padarė iš Senojo žemyno atvykusių kalvinistų (puritonų) religinė pasaulėžiūra ir gyvenimo būdas. Antrasis Amerikos prezidentas J. Adamsas yra pasakęs: „Te Ženeva nebūna užmiršta ar niekinama. Mes skolingi jai didelę pagarbą už mūsų religijos laisvę.“ G. Bancroftas jam pritaria: „Tas, kuris negerbia ir nesupranta Kalvino palikimo, labai mažai žino apie Amerikos laisvės kilmę.“ Šiaurės Amerikos pirmųjų naujakurių kolonijose, kuriose daugumą sudarė puritonai, tikintieji galėdavo laisvai dalyvauti bažnyčios gyvenime ir valdyme, o piliečiai – valstybės valdyme. Naujasis kontinentas tapo tinkama dirva, kurioje buvo galima laisvai įgyvendinti kalvinistų (ir kitų protestantiškų atšakų atstovų) puoselėjamus sąžinės laisvės ir visuotinės kunigystės principus. Šie principai tapo ir pilietinės laisvės šaltiniais. Jų praktikavimas ugdė tikinčiuosius pasauliečius, gebančius tinkamai bendradarbiauti valdant ir administruojant ne tik bažnyčią, bet ir miestus, kolonijas, visą šalį. Demokratiniai santykiai bažnyčiose ir iš jų kylantis bendruomenės narių aktyvumas tiesiogiai skatino visuotinį laisvų piliečių savivaldos atsiradimą, pilietinės visuomenės formavimąsi, modernios demokratinės politinės santvarkos užuomazgas. Dvasinės lygybės tarp tikinčiųjų deklaravimas tiesiogiai paveikė politinės lygybės plėtrą.

Alexis de Tocqueville mintys apie demokratiją Amerikoje

Šią protestantiškos religijos įtaką amerikietiškos demokratijos atsiradimui pastebėjo ir aprašė žinomas prancūzų mąstytojas ir istorikas Alexis de Tocqueville knygoje Apie demokratiją Amerikoje (1835–1840 m.). Nuvykęs į JAV, rašytojas atkreipė dėmesį, kad „amerikiečiams krikščionybės ir laisvės sąvokos taip glaudžiai susipynusios, kad jie beveik neįstengia jų atskirti“. Stebėdamas visuomeninį gyvenimą, Tocqueville buvo „didžiai nustebintas“, kad jame sugyvena „du skirtingi elementai – religijos dvasia ir laisvės dvasia“: „[Amerikos civilizacija yra] dviejų visiškai skirtingų pradų vaisius (ir šitą išeities tašką reikia visados prisiminti), tų pradų, kurie, beje, labai dažnai vienas kitam prieštaravo, bet Amerikoje pavyko juos vienaip ar kitaip sujungti ir netgi nuostabiai suderinti. Turiu galvoje tikėjimo dvasią ir laisvės dvasią.“

Minėtieji du reiškiniai (laisvė ir religija) vienas kitam neprieštarauja, atvirkščiai – kartu padeda vystyti amerikietišką demokratiją. Religijos požiūriu, pilietinė laisvė yra „taurus žmogaus sugebėjimų ugdymas“; laisvė į religiją žiūri kaip į „jos kovų ir pergalių palydovę, jos vaikystės lopšį, dievišką jos teisių šaltinį, papročių sargą“, o papročiai yra įstatymo garantija ir laisvės būties laidas.

Tocqueville suvokė, kad Amerikos demokratijos ypatumus nulėmė protestantiškas religinis mentalitetas. Naujojoje Anglijoje apsigyveno krikščionys, „nepanorę pripažinti popiežiaus valdžios ir jokios kitos religinės viršenybės“, atsivežė krikščioniškas demokratines ir respublikoniškas idėjas. Rašytojo nuomone, kiekviena religija yra glaudžiai susijusi su jai giminingomis politinėmis pažiūromis; protestantiška (daugiausia puritoniškoji) religija „sudarė nepaprastai palankias prielaidas respublikai ir demokratijai klestėti“.

Tocqueville klausinėjo amerikiečių, kaip jie patys paaiškintų, kodėl jų šalyje toks gyvybingas ir intensyvus ne tik politinis, bet ir religinis gyvenimas. Daugelis respondentų atsakė, kad pagrindinė priežastis yra religijos ir valstybės atskyrimas; be šio atskyrimo amerikietiška demokratija negalėtų egzistuoti. Šioje šalyje religija turi savo atskirą sritį ir neieško sąjungos su valdžia: „Laisva ir visagalė savo srityje, patenkinta jai numatyta vieta, religija žino, kad jos karalystė bus tuo stipresnė, kuo ji viešpataus kliaudamasi savo jėgomis pati viena, niekieno nepadedama. <...> Taigi negalima sakyti, kad Jungtinėse Valstijose religija turi įtakos įstatymams ar apskritai politinėms pažiūroms, bet ji daro labai didelį poveikį papročiams, ir, rūpindamasi šeima, sykiu rūpinasi ir valstybės gerove bei darna.“

Tocqueville atkreipė dėmesį į vieną labai svarbų Reformacijos indėlio į modernios demokratijos vystymosi aspektą – bažnyčios ir valstybės sričių ir funkcijų atskyrimo reikalavimą. Taip pat jis pastebėjo ir kitą svarbų, reformatų tradicijos suformuotą amerikietišką ypatumą – įvairių visuomenės sričių (šeimos, verslo, meno ir kt.) savarankiškumą. JAV šios institucijos nėra tiesiogiai kontroliuojamos valstybės ir geba išsaugoti savo vientisumą ir autonomiją. Amerikietiškos demokratijos terpėje žmogaus sąžinės nesaisto politinė sistema, bet tik bažnytinis ir šeimos gyvenimas. Toks autonomiškumo ir tarpusavio suderinamumo akcentavimas JAV atvėrė duris naujiems eksperimentams politinėje ir socialinių santykių plotmėje, kurie ir suformavo modernią demokratinę visuomenę.

Kalvinas ir vėlesnis kalvinizmas gynė idėją, kad atskiros visuomenės sritys turi Dievo suteiktus tikslus, kurie turėtų ne eliminuoti, o papildyti vienas kitą. Kalvinizmas išplėtojo bibliškai pagrįstą socialinį pliuralizmą tam, kad būtų apsaugotos ir ugdomos šeimos, bažnyčios, valdžios, verslo ir kitos socialinės savarankiškos institucijos. Šios idėjos buvo įgyvendintos JAV – šalyje, kurioje buvo išpuoselėtos šiandien taip vertinamos vakarietiškos vertybės: demokratija, žmogaus teisės, sąžinės laisvė, lygybė, tolerancija, socialinė rūpyba, pilietiškumas ir kt.

Naujos socialinės iniciatyvos  

Po Reformacijos ėmė kisti supratimas apie vargšus ir rūpinimąsi jais. Reformatoriai neigiamai vertino tradicines labdaros formas, pvz., neplaningą išmaldos davimą, kuris buvo virtęs kone ritualiniu gestu. Protestantiškoje, ypač kalvinistinėje aplinkoje, buvo atsisakoma bet kokios labdaringos veiklos, kuri skatino elgetavimą. Protestantų požiūriu, elgetavimas yra nepriimtinas Dievui gyvenimo būdas, nes prašantieji išmaldos nusižengia priesakui mylėti savo artimą – jie atsisako Dievo suteikto profesinio pašaukimo, kuris yra priemonė prisidėti prie bendros gerovės. Jei darbingas žmogus ilgą laiką neturi darbo, pats yra dėl to kaltas ir nenusipelno paramos. Tačiau nedarbingiems žmonėms – neįgaliesiems, vaikams ir kt. – buvo kuriama racionaliai organizuota labdara. Nuo XVI a. vargšus pradėta skirstyti į „tikrus“ ir „netikrus“ – valkatas, apsimetėlius, veltėdžius. Protestantizmas tapo racionaliai organizuotos socialinės politikos lopšiu, nes reformatoriai suprato, kad kovojant prieš skurdo priežastis reikia taip pat spręsti politinės ir socialinės prigimties dalykus. Kalvinas pats skyrė daug pastangų ir dėmesio socialinių santykių teisingumo stiprinimui per diakonų tarnystę; jo dėka Ženevoje buvo padėti įvairių socialinės rūpybos formų pagrindai, kurie ilgainiui tapo savarankiškomis, nuolat veikiančiomis institucijomis.

Naujųjų laikų istorija rodo, kad protestantizmas buvo puiki terpė įvairioms naujoms socialinėms iniciatyvoms atsirasti. Galima paminėti tik dalį įžymių socialinės sferos reformatorių pavardžių: T. Bernardas – steigė prieglaudas benamiams vaikams; T. Gisbornas, R. Oastleris, M. Sadleris, J. Woodas – reformavo fabrikus; W. Wilberforce'as – kovojo prieš prekybą vergais; A. Ashley-Cooperis (Šaftesberio grafas) – kovojo prieš vaikų darbą; J. Howardas – reformavo kalėjimus; F. W. Raiffeisenas – žemės ūkio kooperatyvų ir kooperatyvų bankų įkūrėjas; J. H. Wichernas – siekė mažinti jaunimo skurdą ir t. t.

(Bus daugiau)

Bendrinti: